2009.12.16. 124-oji kelionės diena.
Trijų dienų turo pradžia. Dramblių Mahut mokymas. Pak Ou olos. Maudomės su drambliais. Whiskey village. Vakaras prie laužo. Naktis milijono žvaigždučių viešbutyje.
Kitą dieną pradėjome savo turą. Džiaugėmės tuo, kad per tas dienas neatsirado turistų, norinčių prisijungti prie mūsų maršruto. Kuo mažiau triukšmo tuo geriau.
Pirmoji diena, kaip minėjome, buvo skirta drambliams. Vadinamasis Mahut mokymas. Mokinomės kaip užlipti ant dramblio, kaip jį valdyti, kaip jį šnekinti... Užsirepečkoję ant jų nugarų valandai išėjome valandikei į vietines džiungles.
Reikia pamatyti su kokia jėga jie straubliais nutraukia lapus nuo medžio, o kartais ir visą medį. Juk jiem per dieną reikia 200 kg. maisto. Reikia pamatyti kaip jis apytiksliai tokį patį kiekį ir išleidžia į laisvę :).
Pasidžiaugę drambliais palikome juos pavėsyje ilsėtis, o mes nuvažiavome prie netoliese esančios Pak Ou uolų. Tai uolos, kuriose nuo seno laikomos Budos statulos (vietiniams tai vieta, panašiai reikšmiga, kaip mums Kryžių kalnas). Statulų tikrai daug ir kai kurios jų nuo senumo jau aptrupėjusios. Antroji ola kiek aukšiau palipus laiptais ir sauganti kiek mažiau Budų, bet beveik aklinoje tamsoje, kurioje pasišvietęs žibintuvėliu kartais pastebi ne statulas, o milžiniškus vorus.
Pats uolų vaizdas geriausias iš upės pusės, kur matosi jomis vingiuojantys balti laiptai ir už jų besislepiančios statulos.
Grįžę nuo uolų vėl sėdome ant dramblių tik šįkart ne pasivaikščiojimui, bet maudynėms. Nerealu. Ant dramblių nugarų į vandenį! Vidutės dramblys pasitaikė žaismingesnis ir jis tik turėdamas progą nerdavo į vandenį. Kyšodavo tik jo pasturgalis ir Vidutės galva :).
Ginto dramblys buvo tingesnis (o gal jam tiesiog buvo sunku kitą dramblį ant savęs nešioti :)) ir jis vietoje to, kad visas nertų į vandenį su straubliu purkšdavo vandens srovę tiesiai į Gintą. Kai sakant susidraugavo :). Po to kuriam laikui susikeitėme drambliais, kad pajustume skirtingus dramblių maudymosi būdus :).
Išsimaudę, dar prieš saulei nusileidžiant, nuėjome į netoliese esantį miestelį dėl turistų pavadintą Whiskey village. Čia galima nusipirkti visokiausio vietinės naminukės (gražiau vadinamos viskiu).
Paragauti paragavome, bet pirkti atsisakėme. Nerealios turistinės kainos. Juk ne turistai, o keliautojai esame :).
Tame pačiame kaimuke, pas dramblių šeimininkus ir pavakarieniavome.
Grįžę į dramblių stovyklavietę radome jau mums paruoštus gultus. Tai ne kas kita kaip pavėsinėje patiesti čiužinukai ir virš jų esantys tinkleliai nuo uodų. Guli ir klausaisi šalia esančių džiunglių garsų, skaičiuoji žvaigždes...
Prieš sumiegant užsikūrėme laužą, prie kurio gurkšnodami alutį (nerealusis LAO) kalbėjomės su mūsų gidu. Klausėmės, kaip jis kažkada sėkmingai dirbo Vang Vienge (Laoso linksmybių sostinėje...), kaip viską ką uždirdavo praleisdavo alkoholiui, opiumui (jo čia apstu..) ir kitoms linksmybėms... Tikriausiai vieną diena sau pasakė STOP, nes jau jautė, kad gyvenimas ritasi žemyn... Tikimės, kad toliau viskas jam klostysis geriau.
Taip pasišnekučiavę nuėjome miegoti į savo milijono žvaigždučių viešbučius..
2009.12.17. 125-oji kelionės diena.
Antroji turo diena. Pėsčiomis per vietinius kaimus. Prakaituojam...Animistų kaimeliai. Nakvynė vietiniame kaime.
Atsikėlę anksti ryte su dramblių važnyčiotojais išėjome į džiungles parsivesti dramblių. Tie jau buvo aplink save „išravėję“ augmeniją :). Parsivedę dramblius vėl juos nuvedėme maudytis (patys šįkart nelindome į vandenį, nes dar buvo vėsoka..).
Pasivaišinome stovyklavietės šeimininkų atvežtais pusryčiais ir išvažiavome dar šiek tiek toliau pradėti mūsų dienos žygio. Žygis prasidėjo vingiuojančiu keliuku link tolumoje žaliuojančių kalnų. Perbridome keletą upelių, pakelėse stebėjome vorus, tūnančius savo tinkluose, besiganančius slėnyje jaučius arba ant jų jodinėjančius vaikus. Tą dieną turėjome aplankyti dvi vietines gentis Khmu ir Hmong. Khmu genties kamelyje sustojome papietauti. Kaimukas į mus nekreipdamas dėmesio gyveno savo gyvenimą – vaikai žaidė su kuo pakliūva, moterys skalbėsi ir baidė vištas nuo džiovinamų grūdų, vyrai dengė vieno namo stogą (gal penkiese dirbo, o visi kiti žiūrėjo).
Iki pietų keliukas tikrai buvo lengvas ir pavargti galima buvo nebent nuo saulės kaitros. Mes tikėjomės, kad taip bus ir toliau. Deja :). Po pietų keliukas pasuko tiesiai į šalia esantį kalną. Pūškuodami kopėme aukštyn. Šalia esančios džiunglės buvo tokios tankios, kad kartais eidavome kaip tuneliai. Užkopę į viršūnę stabtelėjome.
Kol atgavome kvapą stebėjome atsivėrusį vaizdą ir tikėjomės, kad jau įveikėme sunkiausią žygio dalį. Tikėjomės :). Keliukas ir toliau nesustodamas kilo aukštyn, vingiavo viršūnėmis, vėl nusileisdavo ir vėl kildavo... Dedame minusą savo gidui, kuris elgėsi tik kaip vedlys – rodė mums kelią. Nors ir kalbėjo gan gerai angliškai, bet kol mes ko nors nepaklausdavome tol jis nieko ir nepasakodavo. Nei kas aplink mus auga, nei kas per gyvūnai čia gyvena.. Nieko...
Ir pagaliau pasiekėme tikslą – Hmong kaimą. Pakeliui tikėjomės, jog galbūt pataikysime į vestuves ar kitą šventę, bet kai sužinojome, jog jie švenčių metu aukoja daug gyvūnų (jie yra animistai) tai šis noras praėjo. Na ir mes pataikėme į šventę. Teisingiau į įžangą. Kaimas ruošėsi vestuvėms, kurios turėjo būti po keletos savaičių. Ruošėsi tai reiškia, jog kaimo merginos vaikščioja pasipuošusios, viena kitai mėto kamuoliukus.
Stovi eilėmis viena prieš kitą ir mėto kamuoliukus :). Mums sunkiai suprantamas, bet jiem tiktriausiai daug reiškiantis procesas. Stovėjome ir stebėjome kol mūsų „iškalbingasis“ gidas pasakys, ką turėtume daryti toliau. Pasirodo tai dar ne tas kaimas, kuriame nakvosime tad patraukėme toliau. Pakeliui esančiame upelyje apsiprausėme ir netrukus priėjome tą kaimą, kurio mums ir reikėjo. Lengviau atsipūtėme. Nelengvą kelią įveikėme.
Apsistojome vietiniame namelyje su virš gultų pakabintais tinkleliais nuo uodų. Patogumai minimalūs, bet daugiau mums ir nereikėjo. Išėjome į kaimuką pasižvalgyti. Gyvuliukai sau ganėsi laisvi, vaikai dūko kaip pašėlę, moterys ir vyrai grįžinėjo iš darbų..
Patys žaviausi – miniatiūriniai juodi paršiukai. Jie kaip šuniukai bėgioja aplink ir kriuksi :).
Visas kaimas gyvena iš to, ką pasidaro. Parduoda grūdus, gyvulius, audžia audinius, medžioja...
Kol valgėme mums paruoštą vakarienę stebėjome netoliese žaidusius vaikus. Be abejo, jie mus ne mažiau stebėjo.. O kai pamatė, jog turime fotoaparatą tai iš smalsumo tiesiog šokinėjo. Kai pamatydavo save nufilmuota ekraniuke tai tiesiog spygaudavo iš džiaugsmo arba iš juoko raičiodavosi ant žemės. Mums irgi smagu :). Trumpą filmuotą vaizdelį galite pamatyti mūsų video dalyje.
2009.12.18. 126-oji kelionės diena.
Trečioji turo diena. Grįžtame iki upės. Kajakais žemyn. Slenksčiai. Susirandame nakvynę. Užsisakome bilietus kelionei laivuku.
Atsibudome pažadinti gaidžių, kurie pradeda giedoti dar prieš aušrą. Kol galėjome kentėme, o kai jau nebeužmigome pasirodo buvo jau laikas keltis. Gaidžiai geri žadintuvai :).
Kelias nuo kaimo iki vietos, kur mus turėjo paimti autobusiukas, ėjo į pakalnę tad lengvai žygiuodami toliau stebėjome aplinką. Rytas buvo dar ankstyvas ir rūkas dar buvo apgaubęs viską aplinkui. Nerealus mistinis vaizdas.
Trūko tik to, kad pasirodytų ežiukas rūke :).
Per porą valandikių nusileidome iki kaimuko prie pagrindinio kelio, kur turėjo atvažiuoti mūsų autobusiukas su kajakais.
Su kajakais pavažiavome dar porą kilometrų aukštyn palei upę. Nusivilkome kajakus iki upės ir po trumpo instruktažo pradėjome plaukti. Prieš gerą savaitę buvome plaukę kajakais Vang Vienge ir tikėjomės, kad čia bus tas pats. Toli gražu :). Mes sėdėjome viename kajake, o gidas vienas vienviečiame. Kad šįkart bus sunkiau išsilaikyti valtyje supratome jau artėdami prie pirmo slenksčio. Prisiminėme gido žodžius, kad visi nors kartą psiverčia :). Pirmasis slensktis mums pasirodė kaip Niagaros krioklys :). Putomis pasileidome žemyn... ir...ir...dar..dar...apsivertėme... Kaip ir sakė gidas iškart įsikibome į kajaką, vienoje rankoje irklas, o su kita bandai apversti kajaką. Ir tai vyksta tuo metu kai jau priešais tave kita uola, kurios šonu upė teka toliau... Kajaką pvertėme, bet įlipti nepavyko. Baisu, kad nesitrenktume su kojomis į po vandeniu esančias uolas...Šiaip ne taip kojomis išvingiavome per visą slenkstį ir su gido pagalba įsiropštėme atgal į kajaką. Supratome, kad reikia susiimti ir bandyti toliau. Deja, sekantis slenkstis tas pats... Nespėjome ištiesinti kajako ir mes vėl vandenyje tarp uolų... Gerai, kad šalmai vietoje :).
Toliau nusprendėme nerizikuoti. Vidutė sėdo su gidu į dvivietį kajaką, o Gintas persėdo į vienvietį, kad toliau kovoti su srove ir įrodyti, kad jis vertas prarasto titulo :). Drąsos daug, bet vaisiai ir toliau kartūs :). Įveikęs pagrindinį slenkstį Gintą apsuko sūkurys ir jis jau kapanojosi vandenyje... Taip, vyruk, medalių nepelnysi. One more time :). Ir ką gi jūs sau galvojat. Visus kitus slenksčius įveikė sėdėdamas kajake! Nežinia ar jo kelnės buvo pilnos baimės, bet svarbiausia, kad jis vėl kietas kaip dešra!
Kajakingas truputį išsekino ir sustojome papietauti. Nors tai tik antro lygio kajakinimas (nelabai nusimanome apie reitingus, bet gal kažkam tai kažką reiškia), bet mums, kaip naujokams to pakako :).
Po pietų upė jau buvo be slenksčių ir mes jau galėjome ramiai būti kartu dviviečiame kajake ir dairytis aplinkui. Stebėjome, kaip upės pakrantėse vietiniai sijoja aukso dulkes, kaip renka upės dumblius, kaip mėto tinklus. Gyvenimas aplink upes tiesiog verda.
Karstinės kalvos kaip visada priduoda savo žavesio. Žalia žalia ir dar visa tai atsisipindi vandenyje.
Netrukus mūsų kelionė baigėsi ir mes užkėlę kajakus ant autobusiuko patraukėme atgal į Luang Prabangą.
Likome labai patenkinti užsisakytu turu, galbūt tik gidas galėjo būti labiau pasiruošęs.. Po šio turo dar labiau įsimylėjome Laosą.
Deja, jau reikėjo traukti link Tailando, kuriame norime išsilaikyti nardymo kursus ir pasitikti atskrendančias mamytes.
Greitai susiradę nakvynę pigesniuose svečių namuose dar tą patį vakarą nusipirkome bilietus plaukti laivuku Mekongo upe link Tailando. Iš viso laivuku reikės keliauti dvi dienas. Liuks!
Trijų dienų turo pradžia. Dramblių Mahut mokymas. Pak Ou olos. Maudomės su drambliais. Whiskey village. Vakaras prie laužo. Naktis milijono žvaigždučių viešbutyje.
Kitą dieną pradėjome savo turą. Džiaugėmės tuo, kad per tas dienas neatsirado turistų, norinčių prisijungti prie mūsų maršruto. Kuo mažiau triukšmo tuo geriau.
Pirmoji diena, kaip minėjome, buvo skirta drambliams. Vadinamasis Mahut mokymas. Mokinomės kaip užlipti ant dramblio, kaip jį valdyti, kaip jį šnekinti... Užsirepečkoję ant jų nugarų valandai išėjome valandikei į vietines džiungles.
Reikia pamatyti su kokia jėga jie straubliais nutraukia lapus nuo medžio, o kartais ir visą medį. Juk jiem per dieną reikia 200 kg. maisto. Reikia pamatyti kaip jis apytiksliai tokį patį kiekį ir išleidžia į laisvę :).
Pasidžiaugę drambliais palikome juos pavėsyje ilsėtis, o mes nuvažiavome prie netoliese esančios Pak Ou uolų. Tai uolos, kuriose nuo seno laikomos Budos statulos (vietiniams tai vieta, panašiai reikšmiga, kaip mums Kryžių kalnas). Statulų tikrai daug ir kai kurios jų nuo senumo jau aptrupėjusios. Antroji ola kiek aukšiau palipus laiptais ir sauganti kiek mažiau Budų, bet beveik aklinoje tamsoje, kurioje pasišvietęs žibintuvėliu kartais pastebi ne statulas, o milžiniškus vorus.
Pats uolų vaizdas geriausias iš upės pusės, kur matosi jomis vingiuojantys balti laiptai ir už jų besislepiančios statulos.
Grįžę nuo uolų vėl sėdome ant dramblių tik šįkart ne pasivaikščiojimui, bet maudynėms. Nerealu. Ant dramblių nugarų į vandenį! Vidutės dramblys pasitaikė žaismingesnis ir jis tik turėdamas progą nerdavo į vandenį. Kyšodavo tik jo pasturgalis ir Vidutės galva :).
Ginto dramblys buvo tingesnis (o gal jam tiesiog buvo sunku kitą dramblį ant savęs nešioti :)) ir jis vietoje to, kad visas nertų į vandenį su straubliu purkšdavo vandens srovę tiesiai į Gintą. Kai sakant susidraugavo :). Po to kuriam laikui susikeitėme drambliais, kad pajustume skirtingus dramblių maudymosi būdus :).
Išsimaudę, dar prieš saulei nusileidžiant, nuėjome į netoliese esantį miestelį dėl turistų pavadintą Whiskey village. Čia galima nusipirkti visokiausio vietinės naminukės (gražiau vadinamos viskiu).
Paragauti paragavome, bet pirkti atsisakėme. Nerealios turistinės kainos. Juk ne turistai, o keliautojai esame :).
Tame pačiame kaimuke, pas dramblių šeimininkus ir pavakarieniavome.
Grįžę į dramblių stovyklavietę radome jau mums paruoštus gultus. Tai ne kas kita kaip pavėsinėje patiesti čiužinukai ir virš jų esantys tinkleliai nuo uodų. Guli ir klausaisi šalia esančių džiunglių garsų, skaičiuoji žvaigždes...
Prieš sumiegant užsikūrėme laužą, prie kurio gurkšnodami alutį (nerealusis LAO) kalbėjomės su mūsų gidu. Klausėmės, kaip jis kažkada sėkmingai dirbo Vang Vienge (Laoso linksmybių sostinėje...), kaip viską ką uždirdavo praleisdavo alkoholiui, opiumui (jo čia apstu..) ir kitoms linksmybėms... Tikriausiai vieną diena sau pasakė STOP, nes jau jautė, kad gyvenimas ritasi žemyn... Tikimės, kad toliau viskas jam klostysis geriau.
Taip pasišnekučiavę nuėjome miegoti į savo milijono žvaigždučių viešbučius..
2009.12.17. 125-oji kelionės diena.
Antroji turo diena. Pėsčiomis per vietinius kaimus. Prakaituojam...Animistų kaimeliai. Nakvynė vietiniame kaime.
Atsikėlę anksti ryte su dramblių važnyčiotojais išėjome į džiungles parsivesti dramblių. Tie jau buvo aplink save „išravėję“ augmeniją :). Parsivedę dramblius vėl juos nuvedėme maudytis (patys šįkart nelindome į vandenį, nes dar buvo vėsoka..).
Pasivaišinome stovyklavietės šeimininkų atvežtais pusryčiais ir išvažiavome dar šiek tiek toliau pradėti mūsų dienos žygio. Žygis prasidėjo vingiuojančiu keliuku link tolumoje žaliuojančių kalnų. Perbridome keletą upelių, pakelėse stebėjome vorus, tūnančius savo tinkluose, besiganančius slėnyje jaučius arba ant jų jodinėjančius vaikus. Tą dieną turėjome aplankyti dvi vietines gentis Khmu ir Hmong. Khmu genties kamelyje sustojome papietauti. Kaimukas į mus nekreipdamas dėmesio gyveno savo gyvenimą – vaikai žaidė su kuo pakliūva, moterys skalbėsi ir baidė vištas nuo džiovinamų grūdų, vyrai dengė vieno namo stogą (gal penkiese dirbo, o visi kiti žiūrėjo).
Iki pietų keliukas tikrai buvo lengvas ir pavargti galima buvo nebent nuo saulės kaitros. Mes tikėjomės, kad taip bus ir toliau. Deja :). Po pietų keliukas pasuko tiesiai į šalia esantį kalną. Pūškuodami kopėme aukštyn. Šalia esančios džiunglės buvo tokios tankios, kad kartais eidavome kaip tuneliai. Užkopę į viršūnę stabtelėjome.
Kol atgavome kvapą stebėjome atsivėrusį vaizdą ir tikėjomės, kad jau įveikėme sunkiausią žygio dalį. Tikėjomės :). Keliukas ir toliau nesustodamas kilo aukštyn, vingiavo viršūnėmis, vėl nusileisdavo ir vėl kildavo... Dedame minusą savo gidui, kuris elgėsi tik kaip vedlys – rodė mums kelią. Nors ir kalbėjo gan gerai angliškai, bet kol mes ko nors nepaklausdavome tol jis nieko ir nepasakodavo. Nei kas aplink mus auga, nei kas per gyvūnai čia gyvena.. Nieko...
Ir pagaliau pasiekėme tikslą – Hmong kaimą. Pakeliui tikėjomės, jog galbūt pataikysime į vestuves ar kitą šventę, bet kai sužinojome, jog jie švenčių metu aukoja daug gyvūnų (jie yra animistai) tai šis noras praėjo. Na ir mes pataikėme į šventę. Teisingiau į įžangą. Kaimas ruošėsi vestuvėms, kurios turėjo būti po keletos savaičių. Ruošėsi tai reiškia, jog kaimo merginos vaikščioja pasipuošusios, viena kitai mėto kamuoliukus.
Stovi eilėmis viena prieš kitą ir mėto kamuoliukus :). Mums sunkiai suprantamas, bet jiem tiktriausiai daug reiškiantis procesas. Stovėjome ir stebėjome kol mūsų „iškalbingasis“ gidas pasakys, ką turėtume daryti toliau. Pasirodo tai dar ne tas kaimas, kuriame nakvosime tad patraukėme toliau. Pakeliui esančiame upelyje apsiprausėme ir netrukus priėjome tą kaimą, kurio mums ir reikėjo. Lengviau atsipūtėme. Nelengvą kelią įveikėme.
Apsistojome vietiniame namelyje su virš gultų pakabintais tinkleliais nuo uodų. Patogumai minimalūs, bet daugiau mums ir nereikėjo. Išėjome į kaimuką pasižvalgyti. Gyvuliukai sau ganėsi laisvi, vaikai dūko kaip pašėlę, moterys ir vyrai grįžinėjo iš darbų..
Patys žaviausi – miniatiūriniai juodi paršiukai. Jie kaip šuniukai bėgioja aplink ir kriuksi :).
Visas kaimas gyvena iš to, ką pasidaro. Parduoda grūdus, gyvulius, audžia audinius, medžioja...
Kol valgėme mums paruoštą vakarienę stebėjome netoliese žaidusius vaikus. Be abejo, jie mus ne mažiau stebėjo.. O kai pamatė, jog turime fotoaparatą tai iš smalsumo tiesiog šokinėjo. Kai pamatydavo save nufilmuota ekraniuke tai tiesiog spygaudavo iš džiaugsmo arba iš juoko raičiodavosi ant žemės. Mums irgi smagu :). Trumpą filmuotą vaizdelį galite pamatyti mūsų video dalyje.
2009.12.18. 126-oji kelionės diena.
Trečioji turo diena. Grįžtame iki upės. Kajakais žemyn. Slenksčiai. Susirandame nakvynę. Užsisakome bilietus kelionei laivuku.
Atsibudome pažadinti gaidžių, kurie pradeda giedoti dar prieš aušrą. Kol galėjome kentėme, o kai jau nebeužmigome pasirodo buvo jau laikas keltis. Gaidžiai geri žadintuvai :).
Kelias nuo kaimo iki vietos, kur mus turėjo paimti autobusiukas, ėjo į pakalnę tad lengvai žygiuodami toliau stebėjome aplinką. Rytas buvo dar ankstyvas ir rūkas dar buvo apgaubęs viską aplinkui. Nerealus mistinis vaizdas.
Trūko tik to, kad pasirodytų ežiukas rūke :).
Per porą valandikių nusileidome iki kaimuko prie pagrindinio kelio, kur turėjo atvažiuoti mūsų autobusiukas su kajakais.
Su kajakais pavažiavome dar porą kilometrų aukštyn palei upę. Nusivilkome kajakus iki upės ir po trumpo instruktažo pradėjome plaukti. Prieš gerą savaitę buvome plaukę kajakais Vang Vienge ir tikėjomės, kad čia bus tas pats. Toli gražu :). Mes sėdėjome viename kajake, o gidas vienas vienviečiame. Kad šįkart bus sunkiau išsilaikyti valtyje supratome jau artėdami prie pirmo slenksčio. Prisiminėme gido žodžius, kad visi nors kartą psiverčia :). Pirmasis slensktis mums pasirodė kaip Niagaros krioklys :). Putomis pasileidome žemyn... ir...ir...dar..dar...apsivertėme... Kaip ir sakė gidas iškart įsikibome į kajaką, vienoje rankoje irklas, o su kita bandai apversti kajaką. Ir tai vyksta tuo metu kai jau priešais tave kita uola, kurios šonu upė teka toliau... Kajaką pvertėme, bet įlipti nepavyko. Baisu, kad nesitrenktume su kojomis į po vandeniu esančias uolas...Šiaip ne taip kojomis išvingiavome per visą slenkstį ir su gido pagalba įsiropštėme atgal į kajaką. Supratome, kad reikia susiimti ir bandyti toliau. Deja, sekantis slenkstis tas pats... Nespėjome ištiesinti kajako ir mes vėl vandenyje tarp uolų... Gerai, kad šalmai vietoje :).
Toliau nusprendėme nerizikuoti. Vidutė sėdo su gidu į dvivietį kajaką, o Gintas persėdo į vienvietį, kad toliau kovoti su srove ir įrodyti, kad jis vertas prarasto titulo :). Drąsos daug, bet vaisiai ir toliau kartūs :). Įveikęs pagrindinį slenkstį Gintą apsuko sūkurys ir jis jau kapanojosi vandenyje... Taip, vyruk, medalių nepelnysi. One more time :). Ir ką gi jūs sau galvojat. Visus kitus slenksčius įveikė sėdėdamas kajake! Nežinia ar jo kelnės buvo pilnos baimės, bet svarbiausia, kad jis vėl kietas kaip dešra!
Kajakingas truputį išsekino ir sustojome papietauti. Nors tai tik antro lygio kajakinimas (nelabai nusimanome apie reitingus, bet gal kažkam tai kažką reiškia), bet mums, kaip naujokams to pakako :).
Po pietų upė jau buvo be slenksčių ir mes jau galėjome ramiai būti kartu dviviečiame kajake ir dairytis aplinkui. Stebėjome, kaip upės pakrantėse vietiniai sijoja aukso dulkes, kaip renka upės dumblius, kaip mėto tinklus. Gyvenimas aplink upes tiesiog verda.
Karstinės kalvos kaip visada priduoda savo žavesio. Žalia žalia ir dar visa tai atsisipindi vandenyje.
Netrukus mūsų kelionė baigėsi ir mes užkėlę kajakus ant autobusiuko patraukėme atgal į Luang Prabangą.
Likome labai patenkinti užsisakytu turu, galbūt tik gidas galėjo būti labiau pasiruošęs.. Po šio turo dar labiau įsimylėjome Laosą.
Deja, jau reikėjo traukti link Tailando, kuriame norime išsilaikyti nardymo kursus ir pasitikti atskrendančias mamytes.
Greitai susiradę nakvynę pigesniuose svečių namuose dar tą patį vakarą nusipirkome bilietus plaukti laivuku Mekongo upe link Tailando. Iš viso laivuku reikės keliauti dvi dienas. Liuks!
Pranešimai
Va cia tai kelione! Tikrai gerbiu uz toki atsidavima savo pomegiams! O tos apsaugos nuo vabzdiu taip pat yra ziauriai geras dalykas. Tik tie tinkleliai nuo vabzdziu tai nieko gero. Turint omeny tai, kaip saugojo domuslumina.lt roletai nuo vabdziu tai cia praktiskai galima sakyti, kad nera isvis jokio tinklelio ;d
AtsakytiPanaikinti