Važiuojam į Luang Prabang. Serpantinai. Ieškomės viešbutuko.
Sekantį rytą vėl į kelią. Važiavome į senąją Laoso sostinę Luang Prabang. Ji buvo apie porą šimtų kilometrų į šiaurę, bet tai buvo 7 valandų kelionė. Visas kelias turėjo driektis vingiuodamas kalnais...
Papusryčiavę prie savo viešbutuko buvome nuvešti iki autobusų stoties (Laose autobusų stotys dažniausiai toliau už miesto – tikriausiai tam, kad galėtų vietiniai vežėjai pasipelnyti). Autobusas greitai prisipildė užsieniečių ir patraukėme šiaurėn. Iš tikrųjų kelias ne iš lengviausių. Autobusas pūškavo tai į kalną tai nuo kalno... Daugelis aplink išgėrė tabetes nuo pykinimo. Mes nusprendėme laikytis. Vingiuodami serpantinais žvalgėmės per langą. Oras buvo skaidrus ir vaizdas kerintis. Pagalvojome kaip būtų nuostabu jeigu Kinijoje oras būtų toks skaidrus. Tai tikrai priduotų jai žavesio.
Pakeliui keletui minučių sustojome žemiškiems reikalams. Kai jau akys priprasdavo prie vaizdų už lango išsitraukdavome ipod‘ukus ir pažiūrėdavome kokį nors tai serialą. Akys vėl ir vėl klysdavo už lango į žalius kalnus į šalia kelio besidriekiančius tarpeklius. Kelionei besibaigiant tiems kurie neišgėrė tablečių nuo pykinimo veidai šiek tiek pablyško. Tame tarpe tikriausiai ir mums, nes skrandžiuose jausmas tikrai buvo nekoks...
Kaip ir visuose miestuose taip ir Luang Prabange autobusų stotis miesto pakraštyje. Pasiderėję su tuk tukininkais (bet Laose ne ką tenuderėsi...) buvome nuvešti į miesto centrą..
Luang Prabangas – senoji Laoso sostinė, visais laikais buvo kultūros, meno lopšys. XIX a. pabaigoje, kaip ir visas Laosas, norėdamas apsiginti nuo aplinkinių šalių ir genčių puldinėjimų, buvo priverstas priimti Prancūzijos valdymą. Prancūzai pamėgo šį ramų ir gražų kampelį kalnuose ir greitai čia pristatė vilų, sutvarkė infrastruktūrą. Netgi šiuo metu galima pamatyti vilų, statytų prancūzų valdymo metu. Kadangi karališkoji šeima visais laikais buvo Luang Prabange tad ir dauguma šventovių koncetravosi čia. Laoso pagrindinė religija Theravada budizmas, kuris pasižymi spindinčiomis šventyklomis ir visiems matytais vienuoliais su ryškiais oranžiniais drabužiais (didelis oranžinis medžiagos gabalas apjuostas aplin juosmenį ir permestas per petį). Visi vyrai Laose tam tikrą laiką (nuo kelių mėnesių iki trijų metų) turi būti vienuoliais. Gal tai ir yra jų nuoširdumo paslaptis?
Šioje kultūros ir religijos sostinėje, Unesco saugomoje nuo 1995 m., buvome nusprendę skirti laiką šventyklų lankymui ir pasižvalgymui po jos apylinkes. Apylinkėse buvo galima organizuotis žygius po vietines gentis, kurių čia likę nuo senų laikų ir netgi kalbančių kitomis kalbomis ar išpažįstančių kitas religijas (animizmas ir pan.).
Žinojome, kad čia teks mokėti už nakvynę daygiau nei kituose mūsų lankytuose miestuose. Paklaidžioję po miestą išsirinkome švarų viešbutuką su internetu. Mums jis labai patiko, bet internetas buvo toks lėtas, kad emailus tikriausiai balandžiais būtų greičiau siuntinėti...
Tą vakarą daug nieko ir nebenuveikėme. Šiandien galutinai paaiškėjo, jog pas mus atvažiuoja mūsų mamytės! Reikėjo tik su jų antromis pusėmis (mūsų tėveliais :)) suderinti keletą detalių ir štai jau turime bilietus! Ačiū mūsų draugui Andriui, kuris suorganizavo tiesioginius bilietus į Bankoką (skrydis iš Vilniaus į Bankoką su valandos nutūpimu Kazachstane, viso skrydžio nepilnos 12h – visiems rekomenduojame!). Širdys kunkuliavo. Juk nebuvome matę savo artimųjų jau keturis mėnesius. O su mamytėmis praleisti kažkiek laiko čia, nuostabiame pasaulio kampelyje, buvo tiesiog fantastiška mintis :).
2009.12.13. 121-oji kelionės diena.
Vaikščiojam po šventyklas. Wat Xieng Thong. Keliamės į Mekongo kitą pusę. Laosiečių porelė. Ieškomės trumpo turo.
Šventyklos buvo pagrindinis mūsų kitos dienos tikslas. Nebuvome nusprendę kokia sistema jas lankysime todėl tiesiog ėjome senamiesčiu ir savo LP gide rinkomės įdomiausias. Pakeliui pražiūrėję daugybę, anot LP gido - „paprastesnių“, šventyklų išsirinkome vieną. Wat Xieng Thong buvo ta, kuri yra labiausiai rekomenduotina aplankyti. Tai šventykla, geriausiai atlaikiusi 1887 m. Blach Flag Haw invaziją (iš šiaurinio Vietnamo provincijos). Čia buvo laidojami karališkosios šeimos asmenys. Šventykla tikrai graži. Tviska auksu ir įvairiausiai akmenukais.
Spalvų tviskėjimas puikiai suderintas su kieme auginamomis gėlėmis, kurių spalvos ne mažiau įspūdingos nei šventyklų.
Išnaršę šventyklos kampelius dar pasiklausėme, ką vietiniai gidai pasakoja turistams. Nesame tikri dėl gidų kompetencijos, nes kai vieno gido (budistas – kaip jis pats pasisakė) paklausė, kurie dabar metai pagal budistų kalendorių, jis nuleidęs galvą prisipažino, kad nežino :). Joo...
Pasėdėjome dar valandėlę šventyklos kieme, paklausėme paukščių čiulbėjimo, pastebėjome turistus, vienuolius ir patraukėme Mekongo link. Radę laiptelius pakrantėje įsitaisėme ir smagiai „sumetėme“ UNO. Taip bežaidžiant prie mūsų priėjo vietinis laivelio vairuotojas ir pasiūlė perkelti į kitą pusę, kur galėjome pasižvalgyti po keletą kitų šventyklų. Nebuvome planavę keltis, bet kaina buvo labai patraukli (žmogelis kėlėsi į kitoje upės pusėje turimą bariuką ir keletas litų iš mūsų jam nepamaišė). Pagalvojome, kad pasižvalgyti po mažiau lankomas šventyklas turėtų būti smagu. Taip ir buvo. Šventyklos nors ir kuklios, bet tikriausiai tuo ir patrauklios.
Pakeliui dar sutikome laosiečių porelę, su kuria toliau ir vaikštinėjome. Pasirodo vaikinukas savo vienuolystės laikotarpį praleido mūsų prieš tai lankytoje šventykloje. Buvo net tris metus.
Su šia porele sutarėme susitikti rytoj ir kartu važiuoti pasižiūrėti Kuang Si krioklio. Keturiese juk smagiau :).
Saulėlydžio pasitikti nuėjome į miesto centre, ant kalvos, stūksančią šventyklą. Labai gražu ir romantiška. Auksu tviskantys bokšteliai, saulės aksiniai spinduliai įkvepia auksinėms mintims...
Vakare pasižvalgėme po vietinių agentūrų siūlomus turus. Nustebino dideli kainų skirtumai. Kai kurių agentūrų siūlomų variantų kainų skirtumai buvo net keturis kartus! Be abejo, jie sako, kad jie palieka daug pinigų lankomiems kaimams ir pan., bet keturių kartų skirtumas mūsų neįtikino... Ar tik tas skirtumas nenubyra kažkam į kiaurą kišenę...
Iš siūlomų variantų išsirinkome su įvairesne prigrama. Viena diena kartu su drambliais, antra diena žygis po kaimus, trečią dieną šiek tiek žygiavimo ir kajakais raftingas Nam Ou upe. Norėjome trim šūviais nušauti vieną zuikį :).
Vakare toliau organizavome mamos kelionę. Dėliojomės programą :). Reikėjo šiek tiek kitaip pažvelgti į lankytinus objektus ir keliavimo patogumus :).
2009.12.14. 122-oji kelionės diena.
Kuang Si krioklys. Perkamės vaisių. Vaikščiojam po rankdarbių turgų.
Kuang Si krioklį pasirinkome rekomenduoti mūsų draugų Martos ir Jeremy, kurie čia buvo prieš keletą savaičių ir sakė, kad tai pats gražiausias jų matytas krioklys. Juolab, kad ir laosiečių porelė, su kuria sutarėme šiandien keliauti, taip pat pasirinko šį krioklį.
Mūsų laosiečiai buvo šiek tiek pagiringi po šiąnakt plankyto klubo, bet vistiek šypsojosi :). Leidome jiems nueiti pasiderėti su tuk-tukų vairuotojais, taip tikėdamiesi gauti geresnę kainą. Bet mūsų manymu jų suderėtą kaina tikrai buvo galima dar nuleisti... Tiek to, juk laosiečiai nesidera :).
Iki Kuang Si krioklio gal 30 kilometrų ir tuktukas birbdamas kalnais mus ten nuvežė per nepilną valandą. Reikia paminėti, jog Luang Prabange saulė nepasirodo iki ~ 11h ir tik tada (kai jau galvoji, jog šiandien bus apsiniaukusi diena) ji pramuša tarp kalnų susidariusį rūką. Ir taip kiekvieną dieną!
Mūsų draugai buvo teisūs. Krioklys nerealus! Jis tekėjo per keletą atkarpų ir kiekviena jų buvo skirtinga. Bet svarbiausia – vandens spalva. Ji tokia žydra, kad buvome apakę. Nerealus skaidrumas, nerealūs saulės lūžtantys spinduliai.
Vietiniams turistams dar tikriausiai buvo per šalta (buvo apie 11h dienos) ir niekas nesimaudė. Kadangi Gintui reikia rinkti taškus, kad kilstelti save iki kieto kaip dešra tai jis nedrebėdamas vienas puolė į vandenį. Ok ok, keletą taškelių įsirašei į savo sąskaitą :).
Galutinis (o gal pradinis – žiūrint nuo kurios pusės pradėsi) krioklio taškas – jo aukščiausia atkarpa. Vanduo krito nuo aukštos uolos, kuri buvo visa apaugusi džiunglių medžiais ir atrodė nerealiai egzotiškai.
Aplink skraidė drugeliai, šniokštė vanduo, skaidriame vandenyje plaukiojo žuvys...Vau! Šis krioklys pats gražiausias kokį esame matę!
Gaila buvo nutolti nuo krioklio, vis atsisukinėjom pažiūrėti, ar dar matosi...
Grįžę į Luang Prabang ir atsisveikinę su laosiečių porele nuėjome į vietinį turgelį pasipirkti vaisių. Juk esame Pietryčių Azijoje ir reikia naudotis jos teikiamais malonumais :).
Tos dienos planai buvo įvykdyti ir toliau skyrėme laiką atsipalaidavimui.
2009.12.15. 123-oji kelionės diena.
Toliau po šventyklas. Patinginiaujam.
Atsipalaidavimas tęsėsi ir kitą dieną. Išsiparpę iki soties dar nuėjome pasižvalgyti po tą gausybę šventyklų ir likusį laiką praleidome su knygomis arba kankindami lėtą internetą.
Kadangi rytais neįstengdavome atsikelti pažiūrėti kaip vienuoliai eina per miestą rinkdami aukas tai nusprendėme vietoje to aplankyti šventyklą vakare, kai jie meldžiasi.
Apšviesta šventykla ir toliau žiba nuo begalės akmenukų ir aukso spalvos sienų. Viduje vienuoliai voienu ritmu skaitė sutras. Paklausę to užburiančio garso palikome juos ramybėje.
Sekantį rytą vėl į kelią. Važiavome į senąją Laoso sostinę Luang Prabang. Ji buvo apie porą šimtų kilometrų į šiaurę, bet tai buvo 7 valandų kelionė. Visas kelias turėjo driektis vingiuodamas kalnais...
Papusryčiavę prie savo viešbutuko buvome nuvešti iki autobusų stoties (Laose autobusų stotys dažniausiai toliau už miesto – tikriausiai tam, kad galėtų vietiniai vežėjai pasipelnyti). Autobusas greitai prisipildė užsieniečių ir patraukėme šiaurėn. Iš tikrųjų kelias ne iš lengviausių. Autobusas pūškavo tai į kalną tai nuo kalno... Daugelis aplink išgėrė tabetes nuo pykinimo. Mes nusprendėme laikytis. Vingiuodami serpantinais žvalgėmės per langą. Oras buvo skaidrus ir vaizdas kerintis. Pagalvojome kaip būtų nuostabu jeigu Kinijoje oras būtų toks skaidrus. Tai tikrai priduotų jai žavesio.
Pakeliui keletui minučių sustojome žemiškiems reikalams. Kai jau akys priprasdavo prie vaizdų už lango išsitraukdavome ipod‘ukus ir pažiūrėdavome kokį nors tai serialą. Akys vėl ir vėl klysdavo už lango į žalius kalnus į šalia kelio besidriekiančius tarpeklius. Kelionei besibaigiant tiems kurie neišgėrė tablečių nuo pykinimo veidai šiek tiek pablyško. Tame tarpe tikriausiai ir mums, nes skrandžiuose jausmas tikrai buvo nekoks...
Kaip ir visuose miestuose taip ir Luang Prabange autobusų stotis miesto pakraštyje. Pasiderėję su tuk tukininkais (bet Laose ne ką tenuderėsi...) buvome nuvešti į miesto centrą..
Luang Prabangas – senoji Laoso sostinė, visais laikais buvo kultūros, meno lopšys. XIX a. pabaigoje, kaip ir visas Laosas, norėdamas apsiginti nuo aplinkinių šalių ir genčių puldinėjimų, buvo priverstas priimti Prancūzijos valdymą. Prancūzai pamėgo šį ramų ir gražų kampelį kalnuose ir greitai čia pristatė vilų, sutvarkė infrastruktūrą. Netgi šiuo metu galima pamatyti vilų, statytų prancūzų valdymo metu. Kadangi karališkoji šeima visais laikais buvo Luang Prabange tad ir dauguma šventovių koncetravosi čia. Laoso pagrindinė religija Theravada budizmas, kuris pasižymi spindinčiomis šventyklomis ir visiems matytais vienuoliais su ryškiais oranžiniais drabužiais (didelis oranžinis medžiagos gabalas apjuostas aplin juosmenį ir permestas per petį). Visi vyrai Laose tam tikrą laiką (nuo kelių mėnesių iki trijų metų) turi būti vienuoliais. Gal tai ir yra jų nuoširdumo paslaptis?
Šioje kultūros ir religijos sostinėje, Unesco saugomoje nuo 1995 m., buvome nusprendę skirti laiką šventyklų lankymui ir pasižvalgymui po jos apylinkes. Apylinkėse buvo galima organizuotis žygius po vietines gentis, kurių čia likę nuo senų laikų ir netgi kalbančių kitomis kalbomis ar išpažįstančių kitas religijas (animizmas ir pan.).
Žinojome, kad čia teks mokėti už nakvynę daygiau nei kituose mūsų lankytuose miestuose. Paklaidžioję po miestą išsirinkome švarų viešbutuką su internetu. Mums jis labai patiko, bet internetas buvo toks lėtas, kad emailus tikriausiai balandžiais būtų greičiau siuntinėti...
Tą vakarą daug nieko ir nebenuveikėme. Šiandien galutinai paaiškėjo, jog pas mus atvažiuoja mūsų mamytės! Reikėjo tik su jų antromis pusėmis (mūsų tėveliais :)) suderinti keletą detalių ir štai jau turime bilietus! Ačiū mūsų draugui Andriui, kuris suorganizavo tiesioginius bilietus į Bankoką (skrydis iš Vilniaus į Bankoką su valandos nutūpimu Kazachstane, viso skrydžio nepilnos 12h – visiems rekomenduojame!). Širdys kunkuliavo. Juk nebuvome matę savo artimųjų jau keturis mėnesius. O su mamytėmis praleisti kažkiek laiko čia, nuostabiame pasaulio kampelyje, buvo tiesiog fantastiška mintis :).
2009.12.13. 121-oji kelionės diena.
Vaikščiojam po šventyklas. Wat Xieng Thong. Keliamės į Mekongo kitą pusę. Laosiečių porelė. Ieškomės trumpo turo.
Šventyklos buvo pagrindinis mūsų kitos dienos tikslas. Nebuvome nusprendę kokia sistema jas lankysime todėl tiesiog ėjome senamiesčiu ir savo LP gide rinkomės įdomiausias. Pakeliui pražiūrėję daugybę, anot LP gido - „paprastesnių“, šventyklų išsirinkome vieną. Wat Xieng Thong buvo ta, kuri yra labiausiai rekomenduotina aplankyti. Tai šventykla, geriausiai atlaikiusi 1887 m. Blach Flag Haw invaziją (iš šiaurinio Vietnamo provincijos). Čia buvo laidojami karališkosios šeimos asmenys. Šventykla tikrai graži. Tviska auksu ir įvairiausiai akmenukais.
Spalvų tviskėjimas puikiai suderintas su kieme auginamomis gėlėmis, kurių spalvos ne mažiau įspūdingos nei šventyklų.
Išnaršę šventyklos kampelius dar pasiklausėme, ką vietiniai gidai pasakoja turistams. Nesame tikri dėl gidų kompetencijos, nes kai vieno gido (budistas – kaip jis pats pasisakė) paklausė, kurie dabar metai pagal budistų kalendorių, jis nuleidęs galvą prisipažino, kad nežino :). Joo...
Pasėdėjome dar valandėlę šventyklos kieme, paklausėme paukščių čiulbėjimo, pastebėjome turistus, vienuolius ir patraukėme Mekongo link. Radę laiptelius pakrantėje įsitaisėme ir smagiai „sumetėme“ UNO. Taip bežaidžiant prie mūsų priėjo vietinis laivelio vairuotojas ir pasiūlė perkelti į kitą pusę, kur galėjome pasižvalgyti po keletą kitų šventyklų. Nebuvome planavę keltis, bet kaina buvo labai patraukli (žmogelis kėlėsi į kitoje upės pusėje turimą bariuką ir keletas litų iš mūsų jam nepamaišė). Pagalvojome, kad pasižvalgyti po mažiau lankomas šventyklas turėtų būti smagu. Taip ir buvo. Šventyklos nors ir kuklios, bet tikriausiai tuo ir patrauklios.
Pakeliui dar sutikome laosiečių porelę, su kuria toliau ir vaikštinėjome. Pasirodo vaikinukas savo vienuolystės laikotarpį praleido mūsų prieš tai lankytoje šventykloje. Buvo net tris metus.
Su šia porele sutarėme susitikti rytoj ir kartu važiuoti pasižiūrėti Kuang Si krioklio. Keturiese juk smagiau :).
Saulėlydžio pasitikti nuėjome į miesto centre, ant kalvos, stūksančią šventyklą. Labai gražu ir romantiška. Auksu tviskantys bokšteliai, saulės aksiniai spinduliai įkvepia auksinėms mintims...
Vakare pasižvalgėme po vietinių agentūrų siūlomus turus. Nustebino dideli kainų skirtumai. Kai kurių agentūrų siūlomų variantų kainų skirtumai buvo net keturis kartus! Be abejo, jie sako, kad jie palieka daug pinigų lankomiems kaimams ir pan., bet keturių kartų skirtumas mūsų neįtikino... Ar tik tas skirtumas nenubyra kažkam į kiaurą kišenę...
Iš siūlomų variantų išsirinkome su įvairesne prigrama. Viena diena kartu su drambliais, antra diena žygis po kaimus, trečią dieną šiek tiek žygiavimo ir kajakais raftingas Nam Ou upe. Norėjome trim šūviais nušauti vieną zuikį :).
Vakare toliau organizavome mamos kelionę. Dėliojomės programą :). Reikėjo šiek tiek kitaip pažvelgti į lankytinus objektus ir keliavimo patogumus :).
2009.12.14. 122-oji kelionės diena.
Kuang Si krioklys. Perkamės vaisių. Vaikščiojam po rankdarbių turgų.
Kuang Si krioklį pasirinkome rekomenduoti mūsų draugų Martos ir Jeremy, kurie čia buvo prieš keletą savaičių ir sakė, kad tai pats gražiausias jų matytas krioklys. Juolab, kad ir laosiečių porelė, su kuria sutarėme šiandien keliauti, taip pat pasirinko šį krioklį.
Mūsų laosiečiai buvo šiek tiek pagiringi po šiąnakt plankyto klubo, bet vistiek šypsojosi :). Leidome jiems nueiti pasiderėti su tuk-tukų vairuotojais, taip tikėdamiesi gauti geresnę kainą. Bet mūsų manymu jų suderėtą kaina tikrai buvo galima dar nuleisti... Tiek to, juk laosiečiai nesidera :).
Iki Kuang Si krioklio gal 30 kilometrų ir tuktukas birbdamas kalnais mus ten nuvežė per nepilną valandą. Reikia paminėti, jog Luang Prabange saulė nepasirodo iki ~ 11h ir tik tada (kai jau galvoji, jog šiandien bus apsiniaukusi diena) ji pramuša tarp kalnų susidariusį rūką. Ir taip kiekvieną dieną!
Mūsų draugai buvo teisūs. Krioklys nerealus! Jis tekėjo per keletą atkarpų ir kiekviena jų buvo skirtinga. Bet svarbiausia – vandens spalva. Ji tokia žydra, kad buvome apakę. Nerealus skaidrumas, nerealūs saulės lūžtantys spinduliai.
Vietiniams turistams dar tikriausiai buvo per šalta (buvo apie 11h dienos) ir niekas nesimaudė. Kadangi Gintui reikia rinkti taškus, kad kilstelti save iki kieto kaip dešra tai jis nedrebėdamas vienas puolė į vandenį. Ok ok, keletą taškelių įsirašei į savo sąskaitą :).
Galutinis (o gal pradinis – žiūrint nuo kurios pusės pradėsi) krioklio taškas – jo aukščiausia atkarpa. Vanduo krito nuo aukštos uolos, kuri buvo visa apaugusi džiunglių medžiais ir atrodė nerealiai egzotiškai.
Aplink skraidė drugeliai, šniokštė vanduo, skaidriame vandenyje plaukiojo žuvys...Vau! Šis krioklys pats gražiausias kokį esame matę!
Gaila buvo nutolti nuo krioklio, vis atsisukinėjom pažiūrėti, ar dar matosi...
Grįžę į Luang Prabang ir atsisveikinę su laosiečių porele nuėjome į vietinį turgelį pasipirkti vaisių. Juk esame Pietryčių Azijoje ir reikia naudotis jos teikiamais malonumais :).
Tos dienos planai buvo įvykdyti ir toliau skyrėme laiką atsipalaidavimui.
2009.12.15. 123-oji kelionės diena.
Toliau po šventyklas. Patinginiaujam.
Atsipalaidavimas tęsėsi ir kitą dieną. Išsiparpę iki soties dar nuėjome pasižvalgyti po tą gausybę šventyklų ir likusį laiką praleidome su knygomis arba kankindami lėtą internetą.
Kadangi rytais neįstengdavome atsikelti pažiūrėti kaip vienuoliai eina per miestą rinkdami aukas tai nusprendėme vietoje to aplankyti šventyklą vakare, kai jie meldžiasi.
Apšviesta šventykla ir toliau žiba nuo begalės akmenukų ir aukso spalvos sienų. Viduje vienuoliai voienu ritmu skaitė sutras. Paklausę to užburiančio garso palikome juos ramybėje.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą