2009.12.29. 137-oji kelionės diena.
Kelionė į Ranong. Pratęsinėjame vizą. Lietuva ne tame sąraše... Autobusu į Bankoką.
Kelionei pas mamytes atsikėleme 6 valandą. Tai mums kaip katorga :). Abu esame linkę į miegą tai tos keletas nedamiegotų minučių gali reikšti blogą nuotaiką.. Bet su geromis mintimis galvoje netrukus nusigavome iki Phuketo miesto, kur nusipirkome autobuso bilietus iki Ranong miestelio, kuris tik tuo ir įžymus, kad turi pasienio postą su Birma.
Pasirinkome brangesnius bilietus, į kuriuos turėjo įeiti ir vizos pratęsimo paslauga. Nusprendėme nerizikuoti tvarkytis vizų patys, nes bijojome, kad galime nespėti dar tą pačią dieną išvykti Į Bankoką, kur kitą dieną turėjome sulaukti mamyčių.
Kelias link Ranong karkartėmis eina palei pat jūrą tad neturėjome laiko nuobodžiauti. Kelionė truko kaip visada šiek tiek ilgiau nei “oficialus” autobusų stoties laikas. Tad dar labiau pasidžiaugėme tuo, kad sumokėjome ir už pagalbą organizuojantis vizos atnaujinimą. Su mumis autobusu važiavo dar viena porelė, kurie taip pat norėjo prasitęsti vizas. Kartu su jais sušokome į mus pasitikusio vyriškio pikapo galą ir nurūkome į pasienį. Ten vos ne bėgte nulėkėme pas Tailando pasieniečius. Su mumis važiavusi porelė Tailande prabuvo per ilgai viena diena ir turėjo sumokėti papildomą mokestį. Papildoma laiko gaišatis. Juk skubame, kad spėtume dar šiandien grįšti iš Birmos… Ir tad aišgirdome pasieniečio nusivylimo šūksnį, kai jis uždėjo antspaudą Vidutės pase. Pasirodo Lietuva nepatenka į šalių, kurių piliečiai gali kirsti šį pasienio postą dar neturėdami vizų, sąrašą… Tada jau mes nusivylę atsidusome… Juk mūsų vizoms bebuvo likusi savitė ir per ją turėjome sulaukti mamyčių, sutikti Naujuosius metus, aprodyti mamytėms Tailandą ir nusigauti iki Malaizijos! Niekaip nespėsime... Na, nieko, ieškosime išeisties. Pasienietis panaikino įspaudą Vidutės pase apie išvykimą iš šalies ir mes patraukėme iki autobusų stoties laukti autobuso į Bankoką. Tai mums šiuo momentu buvo svarbiausia...
Autobusas buvo už poros valandų 19h. Mums buvo kaip tik. Norėjome atsirasti Bankoke ryte, kad susiradę viešbutuką, iškart galėtume vykti į oro uostą. Šįkart autobusas buvo ne toks patogus tai miegas nebuvo toks saldus :). Toks tas keliavimas be lėktuvų... :).
2009.12.30. 138-oji kelionės diena.
Bankokas. Susirandame viešbutuką. Pasitinkam mamikes. Vakaras ieškant fotoaparatų.
Pagaliau ta diena kai atvažiuoja mūsų Mamos!
Pagaliau ir Bankokas. Mums jau pažįstama pietinė autobusų stotis. Susiradome autobusą, vežantį iki populiariosios Khao San gatvės. Prasivaikščiojome dar besilinkminančia backpacker‘ių gatve (buvo apie 5h ryto), šiurpuliukais palydėjome keletą nubėgančių žiurkių ir nuėjome į šiek tiek nuošalesnę gatvelę pasiieškoti nakvynės. Jau reikėjo pradėti galvoti šiek tiek kitaip renkantis kambarį. Ieškojom ramesnio, labai švaraus, jaukaus viešbutuko. Be abejo, ir už šiek tiek didesnę kaina. Bet ne per daug. Norėjome mamytėms parodyti, kokioje aplinkoje gyvename keliaudami. Nereikia per daug gražinti :).
Radę jaukų ir švarų viešbutuką dar spėjome numigti porą valandikių iki važiavimo į oro uostą.
Tai buvo pirmas kartas šioje kelionėje kai įžengėme į oro uostą. Tik ne išskristi, o pasitikti. Pasitikimo salė pilna gerų emocijų. Ko gero tai viena laimingiausių vietų pasaulyje! Šilti apsikabinimai, širdingi bučiniai, pirmieji pamojavimai, jausmingi krykštavimai. Vien buvimas šioje vietoje pakrauna geromis emocijomis :).
Lėktuvas iš Lietuvos vėlavo. Nieko tokio tos pora valandėlių... Tik nusileidus lėktuvui jau buvome prie atvykimo vartų. Akys ieškojo pažįstamų veidų... Po geros valandos viena šalia kitos pasirodė mūsų ilgai lauktos mamytės. Ilgai laukta, šilta, meilės pilna akimirka :). Žvelgėme vieni į kitus ir negalėjome atsižiūrėti...
Tą patį vakarą nusprendėme nulėkti iki elektronikos prekybos centro, nes mamytės norėjo nusipirkti po fotoaparatą. Galvojome tai bus paprasčiau. Prekybos centre buvo tik naujausi modeliai, o ekspertų įvertinti ir „užsirekomendavę“ modeliai jau buvo išimti iš prekybos. Teko grįžti tuščiomis... Nusprenėme pasiieškoti informacijos internete ir grįšti į prekybos centrą kitą kartą numačius ką pirkti.
Vakaras buvo nuostabus. Pasipjaustėme lietuviško skilanduko, lietuviškos duonos, įsipylėme po stiklelį lietuviško auksinio gėrimo :). Ir be abejo pasakojome vieni kitiems ką per tą laiką esame patyrę. Mums buvo įdomu, kaip nuotaikos Lietuvoje, mamytėms buvo įdomu, ar mums viskas gerai, kaip mes keliaujame...
Net nepajutome kaip atėjo naktis...
Kelionė į Ranong. Pratęsinėjame vizą. Lietuva ne tame sąraše... Autobusu į Bankoką.
Kelionei pas mamytes atsikėleme 6 valandą. Tai mums kaip katorga :). Abu esame linkę į miegą tai tos keletas nedamiegotų minučių gali reikšti blogą nuotaiką.. Bet su geromis mintimis galvoje netrukus nusigavome iki Phuketo miesto, kur nusipirkome autobuso bilietus iki Ranong miestelio, kuris tik tuo ir įžymus, kad turi pasienio postą su Birma.
Pasirinkome brangesnius bilietus, į kuriuos turėjo įeiti ir vizos pratęsimo paslauga. Nusprendėme nerizikuoti tvarkytis vizų patys, nes bijojome, kad galime nespėti dar tą pačią dieną išvykti Į Bankoką, kur kitą dieną turėjome sulaukti mamyčių.
Kelias link Ranong karkartėmis eina palei pat jūrą tad neturėjome laiko nuobodžiauti. Kelionė truko kaip visada šiek tiek ilgiau nei “oficialus” autobusų stoties laikas. Tad dar labiau pasidžiaugėme tuo, kad sumokėjome ir už pagalbą organizuojantis vizos atnaujinimą. Su mumis autobusu važiavo dar viena porelė, kurie taip pat norėjo prasitęsti vizas. Kartu su jais sušokome į mus pasitikusio vyriškio pikapo galą ir nurūkome į pasienį. Ten vos ne bėgte nulėkėme pas Tailando pasieniečius. Su mumis važiavusi porelė Tailande prabuvo per ilgai viena diena ir turėjo sumokėti papildomą mokestį. Papildoma laiko gaišatis. Juk skubame, kad spėtume dar šiandien grįšti iš Birmos… Ir tad aišgirdome pasieniečio nusivylimo šūksnį, kai jis uždėjo antspaudą Vidutės pase. Pasirodo Lietuva nepatenka į šalių, kurių piliečiai gali kirsti šį pasienio postą dar neturėdami vizų, sąrašą… Tada jau mes nusivylę atsidusome… Juk mūsų vizoms bebuvo likusi savitė ir per ją turėjome sulaukti mamyčių, sutikti Naujuosius metus, aprodyti mamytėms Tailandą ir nusigauti iki Malaizijos! Niekaip nespėsime... Na, nieko, ieškosime išeisties. Pasienietis panaikino įspaudą Vidutės pase apie išvykimą iš šalies ir mes patraukėme iki autobusų stoties laukti autobuso į Bankoką. Tai mums šiuo momentu buvo svarbiausia...
Autobusas buvo už poros valandų 19h. Mums buvo kaip tik. Norėjome atsirasti Bankoke ryte, kad susiradę viešbutuką, iškart galėtume vykti į oro uostą. Šįkart autobusas buvo ne toks patogus tai miegas nebuvo toks saldus :). Toks tas keliavimas be lėktuvų... :).
2009.12.30. 138-oji kelionės diena.
Bankokas. Susirandame viešbutuką. Pasitinkam mamikes. Vakaras ieškant fotoaparatų.
Pagaliau ta diena kai atvažiuoja mūsų Mamos!
Pagaliau ir Bankokas. Mums jau pažįstama pietinė autobusų stotis. Susiradome autobusą, vežantį iki populiariosios Khao San gatvės. Prasivaikščiojome dar besilinkminančia backpacker‘ių gatve (buvo apie 5h ryto), šiurpuliukais palydėjome keletą nubėgančių žiurkių ir nuėjome į šiek tiek nuošalesnę gatvelę pasiieškoti nakvynės. Jau reikėjo pradėti galvoti šiek tiek kitaip renkantis kambarį. Ieškojom ramesnio, labai švaraus, jaukaus viešbutuko. Be abejo, ir už šiek tiek didesnę kaina. Bet ne per daug. Norėjome mamytėms parodyti, kokioje aplinkoje gyvename keliaudami. Nereikia per daug gražinti :).
Radę jaukų ir švarų viešbutuką dar spėjome numigti porą valandikių iki važiavimo į oro uostą.
Tai buvo pirmas kartas šioje kelionėje kai įžengėme į oro uostą. Tik ne išskristi, o pasitikti. Pasitikimo salė pilna gerų emocijų. Ko gero tai viena laimingiausių vietų pasaulyje! Šilti apsikabinimai, širdingi bučiniai, pirmieji pamojavimai, jausmingi krykštavimai. Vien buvimas šioje vietoje pakrauna geromis emocijomis :).
Lėktuvas iš Lietuvos vėlavo. Nieko tokio tos pora valandėlių... Tik nusileidus lėktuvui jau buvome prie atvykimo vartų. Akys ieškojo pažįstamų veidų... Po geros valandos viena šalia kitos pasirodė mūsų ilgai lauktos mamytės. Ilgai laukta, šilta, meilės pilna akimirka :). Žvelgėme vieni į kitus ir negalėjome atsižiūrėti...
Tą patį vakarą nusprendėme nulėkti iki elektronikos prekybos centro, nes mamytės norėjo nusipirkti po fotoaparatą. Galvojome tai bus paprasčiau. Prekybos centre buvo tik naujausi modeliai, o ekspertų įvertinti ir „užsirekomendavę“ modeliai jau buvo išimti iš prekybos. Teko grįžti tuščiomis... Nusprenėme pasiieškoti informacijos internete ir grįšti į prekybos centrą kitą kartą numačius ką pirkti.
Vakaras buvo nuostabus. Pasipjaustėme lietuviško skilanduko, lietuviškos duonos, įsipylėme po stiklelį lietuviško auksinio gėrimo :). Ir be abejo pasakojome vieni kitiems ką per tą laiką esame patyrę. Mums buvo įdomu, kaip nuotaikos Lietuvoje, mamytėms buvo įdomu, ar mums viskas gerai, kaip mes keliaujame...
Net nepajutome kaip atėjo naktis...
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą