Keltu į Indoneziją. Batam sala. Priverstinė nakvynė. Šlykštoka Nagoja.
Atsikėlėme dar tamsoje (nors ir šiaip kambariuke langų nebuvo) ir išsiruošėme į keltą, nuvešiantį į Indoneziją. Kaip mums patarė hosteliuko šeimininkė pasiskambinome keltų kompanijai rezervuotis bilietų. Nors ir mergina anapus ragelio kalbėjo nebloga anglų kalba, bet iki galo nesuprato kaip užrašyti mūsų pavardes. Patarė atvykti kuo greičiau, kad galėtume dar pakoreguoti bilietus. Bilietų išrašymas labai griežtas, nes tai tarptautinis keltas.
Gerai, kad atvykome anksčiau. Mūsų pavardės buvo įrašytos neteisingai. Vistik nusprendė, kad taisyti vėlu ir viena iš merginų mus palydėjo per visas muitinės ir migracijos procedūras paliudijant mūsų tapatybę. Liuks. Ačiū už pagalbą!
Keltas mus plukdė į artimiausią Indonezijos salą Batam. Vos 45 min. ir mes jau vietoje. Mūsų LP gide parašyta, kad norint išvykti iš salos tolyn į Indoneziją reikia skubiai susitvarkyti vizas ir spėti į tolesnį keltą. Kaip ir dažniausiai Pietryčių Azijoje visi jungiamieji transportai pasistengia išvykti anksčiau, kad keliautojai dar pasiliktų tame taške dar vieną dieną. Juk vistiek norėdamas išvykti pirksi bilietus į sekantį reisą :). Taip atsitiko ir šį kartą. Kol susitvarkėme vizas keltas buvo išvykęs jau gerą pusvalandį. Gan gerai angliškai kalbantis taksistas šypsodamasis pasakė, kad turime apsinakvoti netoliese esančiame Nagoja miestelyje. Nusprendėme taip ir padaryti. Nors galėjome sėsti į šiek tiek kita kryptimi vykstantį keltą ir reikiamą atstumą vėliau įveikti autobusu. Galėjome...
Batam sala populiarus singapūriečių apsilankymo taškas. Tiek pasilinksminimui, tiek ir apsipirkimui. Čia viskas pigiau nei kaimyniniame Singapūre. Ir daug purviniau... Atrodė, kad papuolėme į kita planetą... Visur purvas, šiukšlynai, triukšmas, chaosas... Ne taip kaip kitose Pietryčių Azijos šalyse. Labiau priminė Kiniją. Fu...
Apsinakvojome taksisto patartame viešbutuke. Ir iškart kritome pasnausti... Mes neblogi snaudėjai tai atsibudome tik po pietų. Išėjome pasidairyti po miestuką. Kuo toliau tuo blogiau. Gal geriau net nebūtume išėję... Daug nepasakosime, nes rašant dar labiau susinervuojame :).
Kraupiausiai atrodė jų ale uosto teritorija. Nusekęs vanduo atvėrė visiško šiukšlyno vaizdus.
Ir žmonės pasirodė daug grubesni. Atrodo, kad tave nori ne pašnekinti, o tik pasityčioti iš tavęs.
Radome pustuštį prekybos centrą, kuriame pavalgėme, panaršėme nemokamai WiFi ir grįžome į savo kambariuką. Atsiribojome nuo aplinkinio pasaulio. Gerai, kad atsiminėme, jog reikia pasukti atgal laikrodžius :).
2010.01.17. 156-oji kelionės diena.
Paveda taksistas. Keltu į Sumatrą. Autobusas iki Pekanbaru. Autobusas į Džakartą. Nakvynė autobuse.
Dar vakare buvome susitarę su mus atvežusiu taksistu, kad atvažiuos mūsų paimti 6 h. ryte ir nuveš į uostą. Deja. Nesulaukėme. Dar vienas minusas Indonezijos nenaudai... Pasigavome kitą taksistą ir nurūkome. Nebenorėjme likti daugiau šitoje saloje.
Spėjome. Nusipirkome bilietus iš klykiančių pardavėjų ir pajudėjome.
Keltu plaukėme 6 h. Pravingiavome eilę mažesnių salelių ir pasiekėme Sumatrą. Tai šešta pagal dydį sala planetoje tad žinojome, kad mūsų laukia ilgas kelias autobusu. Esame jau buvę šioje saloje prieš beveik trejus metus tad šįkart šiai salai laiko nebuvome numatę.
Mažame miestelyje, kuriame mus paleido keltas mus pasitiko kita minia klykiančių vairuotojų. Visi norėjo pažiūrėti į mūsų tolesnį bilietą. Parodydavome iš tolo ir laukdavome ką pasakys. Pagaliau nusigavome iki mūsų autobuso.
Autobusu riedėjome dar 5h. Autobusas mažiukas, tikriausiai specialiai pagamintas azijos rinkai. Ten kur mūsų autobusuose sėdėtų vienas asmuo ten turėjo tilpti du. Na, bet svarbiausia, kad tilpome ir pajudėjome.
Šioji sumatros pusė pilna palmių, iš kurių vaisių spaudžiamas aliejus, plantacijų. Kilometrinės eilės nusidriekusios abiejose kelio pusėse. Tarp plantacijų maži miestukai.
Sekant mūsų stotelė Pekanbaru. Šios dienos tikslas ir tebuvo jį pasiekti. Apsistoti čia nenorėjome, bet ir nesitikėjome rasti vėlai vakare išvažiuojančio autobuso į Džakartą. Bet mūsų nuostabai kompanija, kurios kiemelyje mus paleido turėjo už poros valandų išvykstantį autobusą į Džakartą.. Turėjome važiuoti 36h. Nusprendėme vykti. Dar kiek pasiderėjome ir nusipirkome bilietus. Miesto prekybos centre pasipildėme maisto atsargas dviems dienoms ir išvykome.
Be abejo, mums buvo pasakyta, jog tai puikus autobusas, pritaikytas miegojimui, su kondicionieriumi, tualetu ir pan. Deja, tai buvo gero Ikaruso tipo autobusas, kuriame, tiesa, kondicionierius veikė. Tik nežinome ar tai į gera :) Naktį taip užšaldė, kad vėsoka buvo ir su megztukais. Daugiau šiltesnių rūbų neturėjome..
Gerai buvo tai, kad autobusas nebuvo pilnas ir mes kiekvienas turėjome po dvi sėdynes. Liuks.
Liuksai baigėsi naktį kai pasirodė JIE. Jie bebaimiai, vikrūs, prisitaikantys prie bet kokių sąlygų... Jie gyvena ten, kur jiems nemokamai pribarsto maisto... Tai tarakonai. Jų buvo daug. Jie mėgavosi nešvariu autobusu ir tikriausiai šypsodavosi matydami kaip viena po kitos į taką krenta šiukšlės. Bandėme juos „tručinti“ uodų puškalais, bet tai nepadėjo. Jie betkam atsparūs... Teko susitaikyti su tokia kaimynyste ateinančioms dviem dienom.
Kas kurį laiką autobusas sustodavo pasimaitinti. Mes turėjome savo atsargų tad tik stebėdavome. Tiek valgančius tiek rūkančius. Nežinia, kuris procesas užimdavo ilgiau laiko. Vyrų būrys sutūpdavo kaip vištos ant laktos ir dūmindavo po pusę pakelio tikriausiai. Tiek rūkančių ir tokiais kiekiais dar nebuvome matę... Net kiniečiai jiems nusileidžia...
2010.01.18. 157-oji kelionės diena.
Gyvenimas autobuse. Vingiai po Sumatrą. Muzikantai. Kaip persikelti į Australiją?
Kita diena daug naujo neparodė. Pravažiavome Jambi, Palembang miestus. Geriau tokių namatyti :). Geriau jausdavomės kai autobusas vingiuodavo kalnų keliukais ar džiunglių platybėmis. Miestai labai netvarkingi. Jeigu ir važiuoti kažko pažiūrėti į Sumatrą tai tikrai ne miestų. Tai sala, kurioje vis dar galima pasiekti žmogaus nemačiusius gamtos kampelius. Viena iš dviejų salų pasaulyje (kita - Borneo sala), kurioje laisvėje gyvena orangutangai. Štai kuo turėtų didžiuotis ši sala. Deja, šįkart mes to nematėme ir laukėme šios kelionės pabaigos.
Dienos metu autobuse sulaukdavome muzikantų. Jie įlipdavo beveik kiekviename miestelyje, padainuodavo 1-2 dainas ir surinkę pinigėlius išlipdavo laukti sekančio derliaus. Kai kurių balsai nebuvo geresni nei Ginto (kas girdėjo dainuojantį Gintą žinote apie ką kalbame :)), o kai kurių visai neblogi. Nusipelniusius paremdavome...
Jau kurį laiką mąstėme kaip čia bus su ta Australija. Kaip minėjme tai šalis, kurios neįmanoma pasiekti keltu. Tik lėktuvu ir krovininiu ar kruiziniu laivu. Galima bandyti laukti jachtos, kuri vyksta ta pačia kryptimi ir sutiktų priimti mus. Bet tam mažai tikimybės, nes šiuo metu esantis lietaus sezonas į Indoneziją beveik neprivilioja jachtų.
Nusprendėme padaryti taip.
Jau turėjome krovininių laivų kompanijų, vykstančių į Australiją, sąrašą. Reikia parašyti joms laiškus su paklausimu apie galimybę persikelti į Australiją tokiu būdu. Mūsų naujas pažįstamas malaizietis, laivų kompanijos vadovas, minėjo, kad tai bus sunku, nes pabėgėlių laivai iš Indijos, Šri Lankos ar Indonezijos yra sukėlę daug problemų Australijai ir tai kuo toliau tuo griežčiau ribojama. Laivų kapitonai šiuo maršrutu kratosi keleivių kaip velnias česnakų.
Antroji galimybė Džakartoje, kuri yra didžiausias Indonezijos uostas, bandyti susisiekti tiesiogiai su kapitonais ir taip bandyti iškeliauti.
Trečioji galimybė yra bandyti Timoro saloje (tiek Indonezijoje tiek ir Rytų Timore) pasidairyti pakeleivingų jachtų...
Ketvirtoji galimybė – kruiziniai laivai. Bandyti nusipirkti bilietą tik kruizo daliai, kuri mus sujungtų su Australija.
Daug šių galimybių turėjome bandyti išnaudoti jau Džakartoje tad su nekantrumu laukėme šios Indonezijos sostinės.
Su tokiomis mintimis apie sekantį mūsų kelionės etapą dar kartą užmigome besipurtančiame autobuse.
Atsikėlėme dar tamsoje (nors ir šiaip kambariuke langų nebuvo) ir išsiruošėme į keltą, nuvešiantį į Indoneziją. Kaip mums patarė hosteliuko šeimininkė pasiskambinome keltų kompanijai rezervuotis bilietų. Nors ir mergina anapus ragelio kalbėjo nebloga anglų kalba, bet iki galo nesuprato kaip užrašyti mūsų pavardes. Patarė atvykti kuo greičiau, kad galėtume dar pakoreguoti bilietus. Bilietų išrašymas labai griežtas, nes tai tarptautinis keltas.
Gerai, kad atvykome anksčiau. Mūsų pavardės buvo įrašytos neteisingai. Vistik nusprendė, kad taisyti vėlu ir viena iš merginų mus palydėjo per visas muitinės ir migracijos procedūras paliudijant mūsų tapatybę. Liuks. Ačiū už pagalbą!
Keltas mus plukdė į artimiausią Indonezijos salą Batam. Vos 45 min. ir mes jau vietoje. Mūsų LP gide parašyta, kad norint išvykti iš salos tolyn į Indoneziją reikia skubiai susitvarkyti vizas ir spėti į tolesnį keltą. Kaip ir dažniausiai Pietryčių Azijoje visi jungiamieji transportai pasistengia išvykti anksčiau, kad keliautojai dar pasiliktų tame taške dar vieną dieną. Juk vistiek norėdamas išvykti pirksi bilietus į sekantį reisą :). Taip atsitiko ir šį kartą. Kol susitvarkėme vizas keltas buvo išvykęs jau gerą pusvalandį. Gan gerai angliškai kalbantis taksistas šypsodamasis pasakė, kad turime apsinakvoti netoliese esančiame Nagoja miestelyje. Nusprendėme taip ir padaryti. Nors galėjome sėsti į šiek tiek kita kryptimi vykstantį keltą ir reikiamą atstumą vėliau įveikti autobusu. Galėjome...
Batam sala populiarus singapūriečių apsilankymo taškas. Tiek pasilinksminimui, tiek ir apsipirkimui. Čia viskas pigiau nei kaimyniniame Singapūre. Ir daug purviniau... Atrodė, kad papuolėme į kita planetą... Visur purvas, šiukšlynai, triukšmas, chaosas... Ne taip kaip kitose Pietryčių Azijos šalyse. Labiau priminė Kiniją. Fu...
Apsinakvojome taksisto patartame viešbutuke. Ir iškart kritome pasnausti... Mes neblogi snaudėjai tai atsibudome tik po pietų. Išėjome pasidairyti po miestuką. Kuo toliau tuo blogiau. Gal geriau net nebūtume išėję... Daug nepasakosime, nes rašant dar labiau susinervuojame :).
Kraupiausiai atrodė jų ale uosto teritorija. Nusekęs vanduo atvėrė visiško šiukšlyno vaizdus.
Ir žmonės pasirodė daug grubesni. Atrodo, kad tave nori ne pašnekinti, o tik pasityčioti iš tavęs.
Radome pustuštį prekybos centrą, kuriame pavalgėme, panaršėme nemokamai WiFi ir grįžome į savo kambariuką. Atsiribojome nuo aplinkinio pasaulio. Gerai, kad atsiminėme, jog reikia pasukti atgal laikrodžius :).
2010.01.17. 156-oji kelionės diena.
Paveda taksistas. Keltu į Sumatrą. Autobusas iki Pekanbaru. Autobusas į Džakartą. Nakvynė autobuse.
Dar vakare buvome susitarę su mus atvežusiu taksistu, kad atvažiuos mūsų paimti 6 h. ryte ir nuveš į uostą. Deja. Nesulaukėme. Dar vienas minusas Indonezijos nenaudai... Pasigavome kitą taksistą ir nurūkome. Nebenorėjme likti daugiau šitoje saloje.
Spėjome. Nusipirkome bilietus iš klykiančių pardavėjų ir pajudėjome.
Keltu plaukėme 6 h. Pravingiavome eilę mažesnių salelių ir pasiekėme Sumatrą. Tai šešta pagal dydį sala planetoje tad žinojome, kad mūsų laukia ilgas kelias autobusu. Esame jau buvę šioje saloje prieš beveik trejus metus tad šįkart šiai salai laiko nebuvome numatę.
Mažame miestelyje, kuriame mus paleido keltas mus pasitiko kita minia klykiančių vairuotojų. Visi norėjo pažiūrėti į mūsų tolesnį bilietą. Parodydavome iš tolo ir laukdavome ką pasakys. Pagaliau nusigavome iki mūsų autobuso.
Autobusu riedėjome dar 5h. Autobusas mažiukas, tikriausiai specialiai pagamintas azijos rinkai. Ten kur mūsų autobusuose sėdėtų vienas asmuo ten turėjo tilpti du. Na, bet svarbiausia, kad tilpome ir pajudėjome.
Šioji sumatros pusė pilna palmių, iš kurių vaisių spaudžiamas aliejus, plantacijų. Kilometrinės eilės nusidriekusios abiejose kelio pusėse. Tarp plantacijų maži miestukai.
Sekant mūsų stotelė Pekanbaru. Šios dienos tikslas ir tebuvo jį pasiekti. Apsistoti čia nenorėjome, bet ir nesitikėjome rasti vėlai vakare išvažiuojančio autobuso į Džakartą. Bet mūsų nuostabai kompanija, kurios kiemelyje mus paleido turėjo už poros valandų išvykstantį autobusą į Džakartą.. Turėjome važiuoti 36h. Nusprendėme vykti. Dar kiek pasiderėjome ir nusipirkome bilietus. Miesto prekybos centre pasipildėme maisto atsargas dviems dienoms ir išvykome.
Be abejo, mums buvo pasakyta, jog tai puikus autobusas, pritaikytas miegojimui, su kondicionieriumi, tualetu ir pan. Deja, tai buvo gero Ikaruso tipo autobusas, kuriame, tiesa, kondicionierius veikė. Tik nežinome ar tai į gera :) Naktį taip užšaldė, kad vėsoka buvo ir su megztukais. Daugiau šiltesnių rūbų neturėjome..
Gerai buvo tai, kad autobusas nebuvo pilnas ir mes kiekvienas turėjome po dvi sėdynes. Liuks.
Liuksai baigėsi naktį kai pasirodė JIE. Jie bebaimiai, vikrūs, prisitaikantys prie bet kokių sąlygų... Jie gyvena ten, kur jiems nemokamai pribarsto maisto... Tai tarakonai. Jų buvo daug. Jie mėgavosi nešvariu autobusu ir tikriausiai šypsodavosi matydami kaip viena po kitos į taką krenta šiukšlės. Bandėme juos „tručinti“ uodų puškalais, bet tai nepadėjo. Jie betkam atsparūs... Teko susitaikyti su tokia kaimynyste ateinančioms dviem dienom.
Kas kurį laiką autobusas sustodavo pasimaitinti. Mes turėjome savo atsargų tad tik stebėdavome. Tiek valgančius tiek rūkančius. Nežinia, kuris procesas užimdavo ilgiau laiko. Vyrų būrys sutūpdavo kaip vištos ant laktos ir dūmindavo po pusę pakelio tikriausiai. Tiek rūkančių ir tokiais kiekiais dar nebuvome matę... Net kiniečiai jiems nusileidžia...
2010.01.18. 157-oji kelionės diena.
Gyvenimas autobuse. Vingiai po Sumatrą. Muzikantai. Kaip persikelti į Australiją?
Kita diena daug naujo neparodė. Pravažiavome Jambi, Palembang miestus. Geriau tokių namatyti :). Geriau jausdavomės kai autobusas vingiuodavo kalnų keliukais ar džiunglių platybėmis. Miestai labai netvarkingi. Jeigu ir važiuoti kažko pažiūrėti į Sumatrą tai tikrai ne miestų. Tai sala, kurioje vis dar galima pasiekti žmogaus nemačiusius gamtos kampelius. Viena iš dviejų salų pasaulyje (kita - Borneo sala), kurioje laisvėje gyvena orangutangai. Štai kuo turėtų didžiuotis ši sala. Deja, šįkart mes to nematėme ir laukėme šios kelionės pabaigos.
Dienos metu autobuse sulaukdavome muzikantų. Jie įlipdavo beveik kiekviename miestelyje, padainuodavo 1-2 dainas ir surinkę pinigėlius išlipdavo laukti sekančio derliaus. Kai kurių balsai nebuvo geresni nei Ginto (kas girdėjo dainuojantį Gintą žinote apie ką kalbame :)), o kai kurių visai neblogi. Nusipelniusius paremdavome...
Jau kurį laiką mąstėme kaip čia bus su ta Australija. Kaip minėjme tai šalis, kurios neįmanoma pasiekti keltu. Tik lėktuvu ir krovininiu ar kruiziniu laivu. Galima bandyti laukti jachtos, kuri vyksta ta pačia kryptimi ir sutiktų priimti mus. Bet tam mažai tikimybės, nes šiuo metu esantis lietaus sezonas į Indoneziją beveik neprivilioja jachtų.
Nusprendėme padaryti taip.
Jau turėjome krovininių laivų kompanijų, vykstančių į Australiją, sąrašą. Reikia parašyti joms laiškus su paklausimu apie galimybę persikelti į Australiją tokiu būdu. Mūsų naujas pažįstamas malaizietis, laivų kompanijos vadovas, minėjo, kad tai bus sunku, nes pabėgėlių laivai iš Indijos, Šri Lankos ar Indonezijos yra sukėlę daug problemų Australijai ir tai kuo toliau tuo griežčiau ribojama. Laivų kapitonai šiuo maršrutu kratosi keleivių kaip velnias česnakų.
Antroji galimybė Džakartoje, kuri yra didžiausias Indonezijos uostas, bandyti susisiekti tiesiogiai su kapitonais ir taip bandyti iškeliauti.
Trečioji galimybė yra bandyti Timoro saloje (tiek Indonezijoje tiek ir Rytų Timore) pasidairyti pakeleivingų jachtų...
Ketvirtoji galimybė – kruiziniai laivai. Bandyti nusipirkti bilietą tik kruizo daliai, kuri mus sujungtų su Australija.
Daug šių galimybių turėjome bandyti išnaudoti jau Džakartoje tad su nekantrumu laukėme šios Indonezijos sostinės.
Su tokiomis mintimis apie sekantį mūsų kelionės etapą dar kartą užmigome besipurtančiame autobuse.
Pranešimai
aciu aciu kad paraset. bus ka veikt si trumpa savaitgali :)
AtsakytiPanaikintibrrr priminet man nemaloniausia nakti musu kelionej - tai naktis autobusu Sumatroj. su tais paciais tarakonais... ir ziauriai nepatogiame autobuske. prisiminus net nupurto :) nes dar vaziuojant supo taip, kad pykino, o aplink kai kurie keleiviai atsikrate skrandzio turinio i maiselius... na bet jusu kelione truko net 36 val! jau nebesuprantu to jusu noro keliauti vien zeme, it's too much! jau nebezinau ar kas mane priverstu pakartoti ta 15val. kelione...
buckiai :)