Vulkanai. Roberta ir Vitalis. Tongariro Alpine Crosing. Debesys... Vėtra... Viršūnė. 19,4 km įveikta! Fish&Chips. Freedom…
Ir labai gerai, kad pasilikome likusią kelio dalį šiandienai. Vulkanai tikrai buvo įspūdingi. Ne veltui čia buvo filmuotas “Žiedų valdovas”.
Šioje vietoje jų ne vienas. Net nežinome, kuris vulkanas konkrečiai buvo naudotas filmavimams. Ne tiek ir svarbu. Svarbiausia, kad mums tai gražu.
Prie Turangi informacijos centro susitikome su Roberta ir Vitaliu. Reikėjo nieko nelaukiant pradėti žygį, nes jis trunka apie 6h. Informacijos centre įspėjo, kad viršuje gali būti vėjuota ir debesuota. Tai reiškė, kad vaizdo į apylinkes nelabai pamatysime... Bet neturėjome pasirinkimo, neturėjome laiko laukti rytojaus, tad patraukėme pirmyn.
Vieną iš automobilių pasilikome šiauriniame vulkano taške, o kitu automobiliu nuvažiavome į rytinį tašką, iš kurio ir pradėjome žygį.
Kaip minėjome Tongariro Alpine Crossing yra apie 6h. žygis pro keletą vulkano kraterių. Iš viso 19,4 km. Pasieksime beveik 2km aukštį. Pirmyn.
Pradžia nebuvo sunki. Ėjome gan lygiu takeliu. Buvo apsiniaukę ir lipant po truputį aukštyn vis giliau nėrėme į debesis.
Nuėjus apie 5km informaciniai ženklai dar kartą paragino pagalvoti, ar tikrai norime kopti toliau, nes sekanti atkarpa daug sunkesnė už praėjusią. Tai buvo momentas Vidutei priimti sprendimą. Ji nėra didelė mėgėja tokių didokų žygių, o ir pats ėjimas kolkas niekuo labai nesužavėjo – matėme aplink uolienas, lavos takus ir visa tai pro rūką. Vistik Vidutė pasirįžo. Visi einame tolyn.
Keletas sutiktų keliautojų buvo purvini iki juosmens. Įspėjo, kad viršuje labai šlapia, slidu ir vėjuota. Einame tolyn.
Vėjas pradėjo stiprėti. Likus iki viršūnės kokiam kilometrui galima buvo tai pavadinti netgi vėtra. Dar ir su lietumi. Bet dėl vėjo stiprumo lašai krito ne vertikaliai, o horizontaliai. Stipru. Kartais pailsėti pasislėpdavome už uolų.
Čia buvo mūsų paskutinės foto, nes dėl šalčio (mūsų rūbai nuo šalčio apšerkšnijo) jis atsisakė fotografuoti... Gaila, dar tikriausiai bus ką fotografuoti.
Ropštėmės aukštyn. Šlapias molis vertė ištisai būti įsikibus į uolas. Nesinorėjo nuslįsti į kokį kraterį :). Įveikus paskutinįjį kilometrą pasiekėme aukščiausią tašką. Buvo apsiniaukę tad apie tai sprendėme ne iš vaizdo, o iš lentelės.
Pradėjome eiti šiek tiek žemyn. Šiek tiek palipus pasiekėme užuovėją su ten esančiais trimis įvairių spalvų ežeriukais. Gerai, kad Vitalis turėjo fotoaparatą tai prisiminimui turėsime keletą foto. Trumpam sustojome, kad atgauti jėgas.
Pasivaišinome visi tuo ką turėjome. Roberta turėjo gabaliuką juodos duonos. Liuksas. Kirtom visi ką turėjome. Avokadus, kopūstus, duoną, obuolius, saldainius (Ginto maistas)...
Trumpam išlindusi saulė nušvietė apylinkes. Plačiame krateryje ežeriukai įgaudavo vis kitas spalvas saulei pasislepiant i vėl išlendant. Po truputį pajudėjome pirmyn.
Kelias ant vienos kraterio keteros dar pavirto į vėtrą, bet po kilometro vėl nurimo ir jau ramiai vingiuodami leidomės ilgu vulkano šlaitu žemyn. Dingo ir debesys. Dabar jau galėjome apžvelgti apylinkes. Dideli ežerai atrodė nykštukiniai. Iš viršaus tolumoje matėme kalnų grandines, kurios vingiavo aplink vulkanus. Iš apačios visai kitaip atrodė... O fotoaparatas vis dar streikavo... Nuotraukos lieka mūsų motininėse plokštėse :).
Žemyn jau ėjome su dainele. Vienas juokas palyginus su tuo, ką reikėjo įveikti lipant viršun. Bet paskutiniai kilometrai vistiek slinko labai lėtai :). Gerai, kad buvo ką žiūrėti. Keletoje vietų praėjome besiveržiančius garus iš vulkano gilumų. Vau. Jis dar gyvas :). Paskutiniai pora kilometrų vingiavo mišku palei upelį. Siela atsigauna. Vistik esame gamtos vaikai.
Štai ir mūsų automobilis. Greitai visi sėdome į jį ir nuvažiavome prie mūsų palikto mašiniuko kitoje vulkano pusėje.
Po tokios dienos reikia ir užkąsti. Visi buvome kieti kaip dešros tad tikrai buvome verti fish&chips :). Jį radome netoliese esančiame Turangi miestuke.
Roberta su Vitaliu išvažiavo į Aucklandą, o mes kur nors čia pat pasiieškoti nakvynės. Sutarėme susitikti Aucklande po keletos dienų.
Vakaras bedžiovinant rūbus, fotoaparatą ir žiūrint serialus :)
2010.05.04. 263-oji kelionės diena.
Taupo. Huka krioklys. Maudynės upelyje. Rotorua. Terminių dalykų parkas. Toliau dumiam į šiaurę.
Iš vakaro buvome beveik privažiavę Taupo miestuką, o nakvojome visai prie pat Taupo ežero. Ežeras ne kas kita kaip prieš daugelį metų išsiveržusio ugnikalnio krateris. Oho. O vos matosi kitas krantas...
Miestuke dar šiek tiek papildėme maisto ir kuro atsargas ir keliavome toliau. Dar tikrai turėjome ką pamatyti.
Pirmiausia privažiavome Huka krioklį. Waikato upė, kurioje ir yra šis krioklys yra viena didžiausių N.Zelandijoje ir pagamina apie 20 % visos reikiamos elektros energijos. O krioklys tikrai galingas. Šniokščia su tokia jėga, kad papuolus ten sumaltų tikriausiai kaip dešrą. Ir nebeliktų kietų kaip dešra :).
Neturėjome labai daug laiko tad pykštelėjome keletą foto, pasidžiaugėme ir važiavome toliau. Norėjome nuvažiuoti išsimaudyti į Robertos nurodytą šiltą terminį upelį.
Upelį radome lengvai. Jis neišpirktas kaip dauguma aplink esančių tad buvo galima maudytis į valias. Buvome mes ir dar viena porelė. Jėga. Visas upelis mums.
Jėgų jėga. Atsigavome kaip po jaunystės vandens :). Kalbam lyg būtume jo ragavę :).
Mažas kriokliukas prie kurio ir maudėmės upelio šlaituose buvo išgraužęs mažus kambariukus, kuriuose matėme, kad kažkas buvo ir užsidegęs žvakes. Tikriausiai turėjo romantišką naktį.
Nereali vieta. Atmirkome iki susiraukšlėjimo :). Išbuvome vandenyje kokią valandą ir daugiau jau nebeištvėrėme, nes temperatūra tikriausiai virš 37 laipsnių šilumos tad spaudimas jau svaigino galvas. Oras nebuvo toks šiltas, tikriausiai mažiau nei 20. Neblogas kontrastas. Užskaitom šitas maudynes!
Nuo upelio dar skubėjome į Rotorua miestuką, kuriame norėjome pamatyti dar daugiau visokių terminių dalykiukų. Buvo mintis dar nulėkti iki vulkano palaidoto miestuko, bet kai sužinojome kainą tai atsisakėme šios minties. Gintas buvo tai matęs Pompėjoje, o Vidutė galėjo ir be tokių dalykų gyventi :).
Rotorua miestuko centre yra terminis parkas, kuriame galybė visokiausių duobių, iš kurių veržiasi garai, kunkuliuoja dumblas, kunkuliuja vanduo. Tai liudija, kad tai vis dar aktyvus regionas ir bet kas dar gali atsitikti...
Įdomiausia žiūrėti kaip dumblas kunkuliuoja. Kaip karštas šokoladas. Tik jo paragavus tikriausiai truputį išbertų. Užburiantis vaizdas.
Kai kuriose vietose yra net įrengti maži baseinukai norintiems po dienos vargų atmirkinti kojas. Nerealu. O kad taip Vilniuje būtų :).
Ėjome nuo duobės prie duobės vis smalsaudami kas jose kunkuliuoja. Priėjome netgi mažą ežeriuką, kurio vanduo garavo ir kvietė išsimaudyti. Bet pažvelgus gilyn nebesinorėjo. Vanduo nerealiai skaidrus (tikriausiai dėl to, kad jame arti nulio gyvybės), o dugno nesimato. Brrr...
Gintas visiškas fanas tokių vietų. Ten kur kunkuliuoja dumblas, ten kur milijonų metų fosilijos, ten kur vis dar besiformuojantys kalnai... Taip keliaujant vis labiau pajunti Žemės gyvenimo pulsą. Kaip ji toliau keičiasi, kaip įtakoja mus, kaip kuria nerealiai gražius dalykus. Pasijunti kaip mažas skruzdėliukas, bet Žemės kinoteatro preikinėse eilėse. Žemė nereali :).
Saulė jau leidosi tad mes važiavome toliau. Tą vakarą dar pasiekėme pakrantę, kad rytoj liktų mažiau važiavimo iki Coromandelio iškyšulio.
Ir labai gerai, kad pasilikome likusią kelio dalį šiandienai. Vulkanai tikrai buvo įspūdingi. Ne veltui čia buvo filmuotas “Žiedų valdovas”.
Šioje vietoje jų ne vienas. Net nežinome, kuris vulkanas konkrečiai buvo naudotas filmavimams. Ne tiek ir svarbu. Svarbiausia, kad mums tai gražu.
Prie Turangi informacijos centro susitikome su Roberta ir Vitaliu. Reikėjo nieko nelaukiant pradėti žygį, nes jis trunka apie 6h. Informacijos centre įspėjo, kad viršuje gali būti vėjuota ir debesuota. Tai reiškė, kad vaizdo į apylinkes nelabai pamatysime... Bet neturėjome pasirinkimo, neturėjome laiko laukti rytojaus, tad patraukėme pirmyn.
Vieną iš automobilių pasilikome šiauriniame vulkano taške, o kitu automobiliu nuvažiavome į rytinį tašką, iš kurio ir pradėjome žygį.
Kaip minėjome Tongariro Alpine Crossing yra apie 6h. žygis pro keletą vulkano kraterių. Iš viso 19,4 km. Pasieksime beveik 2km aukštį. Pirmyn.
Pradžia nebuvo sunki. Ėjome gan lygiu takeliu. Buvo apsiniaukę ir lipant po truputį aukštyn vis giliau nėrėme į debesis.
Nuėjus apie 5km informaciniai ženklai dar kartą paragino pagalvoti, ar tikrai norime kopti toliau, nes sekanti atkarpa daug sunkesnė už praėjusią. Tai buvo momentas Vidutei priimti sprendimą. Ji nėra didelė mėgėja tokių didokų žygių, o ir pats ėjimas kolkas niekuo labai nesužavėjo – matėme aplink uolienas, lavos takus ir visa tai pro rūką. Vistik Vidutė pasirįžo. Visi einame tolyn.
Keletas sutiktų keliautojų buvo purvini iki juosmens. Įspėjo, kad viršuje labai šlapia, slidu ir vėjuota. Einame tolyn.
Vėjas pradėjo stiprėti. Likus iki viršūnės kokiam kilometrui galima buvo tai pavadinti netgi vėtra. Dar ir su lietumi. Bet dėl vėjo stiprumo lašai krito ne vertikaliai, o horizontaliai. Stipru. Kartais pailsėti pasislėpdavome už uolų.
Čia buvo mūsų paskutinės foto, nes dėl šalčio (mūsų rūbai nuo šalčio apšerkšnijo) jis atsisakė fotografuoti... Gaila, dar tikriausiai bus ką fotografuoti.
Ropštėmės aukštyn. Šlapias molis vertė ištisai būti įsikibus į uolas. Nesinorėjo nuslįsti į kokį kraterį :). Įveikus paskutinįjį kilometrą pasiekėme aukščiausią tašką. Buvo apsiniaukę tad apie tai sprendėme ne iš vaizdo, o iš lentelės.
Pradėjome eiti šiek tiek žemyn. Šiek tiek palipus pasiekėme užuovėją su ten esančiais trimis įvairių spalvų ežeriukais. Gerai, kad Vitalis turėjo fotoaparatą tai prisiminimui turėsime keletą foto. Trumpam sustojome, kad atgauti jėgas.
Pasivaišinome visi tuo ką turėjome. Roberta turėjo gabaliuką juodos duonos. Liuksas. Kirtom visi ką turėjome. Avokadus, kopūstus, duoną, obuolius, saldainius (Ginto maistas)...
Trumpam išlindusi saulė nušvietė apylinkes. Plačiame krateryje ežeriukai įgaudavo vis kitas spalvas saulei pasislepiant i vėl išlendant. Po truputį pajudėjome pirmyn.
Kelias ant vienos kraterio keteros dar pavirto į vėtrą, bet po kilometro vėl nurimo ir jau ramiai vingiuodami leidomės ilgu vulkano šlaitu žemyn. Dingo ir debesys. Dabar jau galėjome apžvelgti apylinkes. Dideli ežerai atrodė nykštukiniai. Iš viršaus tolumoje matėme kalnų grandines, kurios vingiavo aplink vulkanus. Iš apačios visai kitaip atrodė... O fotoaparatas vis dar streikavo... Nuotraukos lieka mūsų motininėse plokštėse :).
Žemyn jau ėjome su dainele. Vienas juokas palyginus su tuo, ką reikėjo įveikti lipant viršun. Bet paskutiniai kilometrai vistiek slinko labai lėtai :). Gerai, kad buvo ką žiūrėti. Keletoje vietų praėjome besiveržiančius garus iš vulkano gilumų. Vau. Jis dar gyvas :). Paskutiniai pora kilometrų vingiavo mišku palei upelį. Siela atsigauna. Vistik esame gamtos vaikai.
Štai ir mūsų automobilis. Greitai visi sėdome į jį ir nuvažiavome prie mūsų palikto mašiniuko kitoje vulkano pusėje.
Po tokios dienos reikia ir užkąsti. Visi buvome kieti kaip dešros tad tikrai buvome verti fish&chips :). Jį radome netoliese esančiame Turangi miestuke.
Roberta su Vitaliu išvažiavo į Aucklandą, o mes kur nors čia pat pasiieškoti nakvynės. Sutarėme susitikti Aucklande po keletos dienų.
Vakaras bedžiovinant rūbus, fotoaparatą ir žiūrint serialus :)
2010.05.04. 263-oji kelionės diena.
Taupo. Huka krioklys. Maudynės upelyje. Rotorua. Terminių dalykų parkas. Toliau dumiam į šiaurę.
Iš vakaro buvome beveik privažiavę Taupo miestuką, o nakvojome visai prie pat Taupo ežero. Ežeras ne kas kita kaip prieš daugelį metų išsiveržusio ugnikalnio krateris. Oho. O vos matosi kitas krantas...
Miestuke dar šiek tiek papildėme maisto ir kuro atsargas ir keliavome toliau. Dar tikrai turėjome ką pamatyti.
Pirmiausia privažiavome Huka krioklį. Waikato upė, kurioje ir yra šis krioklys yra viena didžiausių N.Zelandijoje ir pagamina apie 20 % visos reikiamos elektros energijos. O krioklys tikrai galingas. Šniokščia su tokia jėga, kad papuolus ten sumaltų tikriausiai kaip dešrą. Ir nebeliktų kietų kaip dešra :).
Neturėjome labai daug laiko tad pykštelėjome keletą foto, pasidžiaugėme ir važiavome toliau. Norėjome nuvažiuoti išsimaudyti į Robertos nurodytą šiltą terminį upelį.
Upelį radome lengvai. Jis neišpirktas kaip dauguma aplink esančių tad buvo galima maudytis į valias. Buvome mes ir dar viena porelė. Jėga. Visas upelis mums.
Jėgų jėga. Atsigavome kaip po jaunystės vandens :). Kalbam lyg būtume jo ragavę :).
Mažas kriokliukas prie kurio ir maudėmės upelio šlaituose buvo išgraužęs mažus kambariukus, kuriuose matėme, kad kažkas buvo ir užsidegęs žvakes. Tikriausiai turėjo romantišką naktį.
Nereali vieta. Atmirkome iki susiraukšlėjimo :). Išbuvome vandenyje kokią valandą ir daugiau jau nebeištvėrėme, nes temperatūra tikriausiai virš 37 laipsnių šilumos tad spaudimas jau svaigino galvas. Oras nebuvo toks šiltas, tikriausiai mažiau nei 20. Neblogas kontrastas. Užskaitom šitas maudynes!
Nuo upelio dar skubėjome į Rotorua miestuką, kuriame norėjome pamatyti dar daugiau visokių terminių dalykiukų. Buvo mintis dar nulėkti iki vulkano palaidoto miestuko, bet kai sužinojome kainą tai atsisakėme šios minties. Gintas buvo tai matęs Pompėjoje, o Vidutė galėjo ir be tokių dalykų gyventi :).
Rotorua miestuko centre yra terminis parkas, kuriame galybė visokiausių duobių, iš kurių veržiasi garai, kunkuliuoja dumblas, kunkuliuja vanduo. Tai liudija, kad tai vis dar aktyvus regionas ir bet kas dar gali atsitikti...
Įdomiausia žiūrėti kaip dumblas kunkuliuoja. Kaip karštas šokoladas. Tik jo paragavus tikriausiai truputį išbertų. Užburiantis vaizdas.
Kai kuriose vietose yra net įrengti maži baseinukai norintiems po dienos vargų atmirkinti kojas. Nerealu. O kad taip Vilniuje būtų :).
Ėjome nuo duobės prie duobės vis smalsaudami kas jose kunkuliuoja. Priėjome netgi mažą ežeriuką, kurio vanduo garavo ir kvietė išsimaudyti. Bet pažvelgus gilyn nebesinorėjo. Vanduo nerealiai skaidrus (tikriausiai dėl to, kad jame arti nulio gyvybės), o dugno nesimato. Brrr...
Gintas visiškas fanas tokių vietų. Ten kur kunkuliuoja dumblas, ten kur milijonų metų fosilijos, ten kur vis dar besiformuojantys kalnai... Taip keliaujant vis labiau pajunti Žemės gyvenimo pulsą. Kaip ji toliau keičiasi, kaip įtakoja mus, kaip kuria nerealiai gražius dalykus. Pasijunti kaip mažas skruzdėliukas, bet Žemės kinoteatro preikinėse eilėse. Žemė nereali :).
Saulė jau leidosi tad mes važiavome toliau. Tą vakarą dar pasiekėme pakrantę, kad rytoj liktų mažiau važiavimo iki Coromandelio iškyšulio.
Pranešimai
nelabai draugiskai Zelandija jus pasitiko, gal geresniu laiku (sezonu) butumet ir daugiau visko pamate. bet vis tiek vaizdeliai - ispudingi. super!
AtsakytiPanaikintiSiaip lietus pridejo savotisko "skonio" Zelandijai. Jeigu ne lietus nebutume mate tokiu graziu kriokliu beganciu nuo kalnu ir t.t.
AtsakytiPanaikintiBet kaip tu ir sakai vaizdeliai buvo vis tiek laaabai ispudingi!!!
Vida