Shenandoah NP. Lankytojų centras. Gendam? Per lookout'us. Dar vienas lankytojų centras. Nebeužsivedam. Purškiam. Važiuojam. Meškos. Nebeužsivedam. Meškos supa Vidutę. Reindžeris. Važiuojam. Užgęstam. Pagalba. McDonaldas. Vakarojam.
Šiandien mūsų laukia paskutinis nacionalinis parkas. Shenandoah NP. Mūsų LP gide rašoma, kad vienas gražiausių parkų JAV. Jeigu jau taip rašo tai reikia patikrinti.
Sunkiausia buvo rasti lankytojų centrą. Dar prieš parką buvo nuoroda į kažkur kalno viršuje esantį kioskiuką. Nebuvome matę, kad lankytojų centras būtų ne parko teritorijoje. Užsukame, o ten sėdi mažas seneliūkštis, kuris gali padėti užsirezervuoti vietas viešbutukuose, turuose ir pan. Mums nupasakojo kaip patekti į parką. Na ne taip ir sunku kai iki jo gal pusė mylios :). Nusprendėme, kad rasime tikrąjį lankytojų centrą ir čia nebegaišime laiko.
Bandome užvesti automobilį. Dznnn dznnn... užsiveda... bet labai nenoriai ir iš bako vėl pasigirsta tas pats baisus garsas. Gal ten koks pukis baisulis gyvena? :) Užgesinome variklį ir vėl pabandėme užvesti. Lyg ir nieko. Bandome važiuoti į parką? Ten ir kalnais turėsime pavažinėti ir jeigu ką pagalbos nebus kur kreiptis... Po trumpų diskusijų nutarėm pabandyti. Kaip bus taip bus :).
Įvažiavome į parką, gavome oficialius žemėlapukus ir per keletą regyklų patraukėme link lankytojų centro. Regyklos tikrai fainos. Ir aukštis neblogas ir yra į ką pasižiūrėti. Shenandoah kalnai buvo gerokai išsišokę virš likusio kraštovaizdžio ir galėjome pasigrožėti plačia apylinkių panorama.
Ir mašiniukas neužgęsta. tfiu tfiu tfiu...
Privažiavome ir lankytojų centrą. Mažiukas, bet mums daug ir nereikia. Mergina mums patarė, kuriuo taku geriausia būtų praeiti pagal tai ką norime pamatyti ir kiek laiko turime. Pasinaudosime jos patarimu.
Bet štai Gardenai vėl kažkas. Nebeužsiveda. Nusprendėme trumpam palikti ją atvėsti ir tada vėl pabandyti. Po kokių penkiolikos minučių Vidutė purškia dar kažkokį purškalą, likusį nuo Floridos "peckelių", o Gintas veda. Užsivedė! Jeigu jau užsivedė važiuojam toliau. Purškalo dar turime :).
Vingiuojame vingiais toliau, dar keletas regyklų. Sustojame, bet variklio neišjungiame. O jeigu nebeužsives? Geriau bandome iki galo :).
Po keletos regyklų važiuojant keliu pamatėme sustojusius automobilius. Meškutė! Juodoji meškutė. Vaikštinėjo kiek tolėliau nuo kelio ir po to palengva perėjusi kelią nuėjo miškan.
Vidutė išlindo per stoglangį laukan, kad galėtų geriau pastebėti meškutę, o Gintas dairėsi per langą. Ir tarkšt... variklis užgęso... Kai jau meškutės nebebuvo matyti pabandėme vėl kurti... nieko... Ką gi, jeigu jau meškutė nuėjo tai gal galime pabandyti purkštelti? Vidutė eina laukan ir purškia į filtrą, o Gintas veda. Kol purškiam tol eina, kai nebepurškiam užgęstam... Nieko gero. Bet štai Vidutė šaukia: "Meška!". Juodoji meška buvo čia pat už mašinos. Ginto pirma mintis paduoti fotiką, kad galėtų nufotografuoti, o Vidutė jau žiūrėk beveik per langą ropščiasi vidun. Pabandė atidaryti duris, bet jos juk automatiškai užsirakina :). Vidutės veide atsirado balta spalva :). Jau nebelabai žino ką daryti, jau norėjo per langą ropštis vidun... Gintas juokdamasis atrakino duris ir ji keturpėsčia užsiropštė ant jo. Gal dar kiek ir jau būtų pilnomis kelnėmis įsiropštusi... Meškutė kaip niekur nieko praėjo pro pat mašiniuką ir nuėjo į krūmus. Vidutei vis dar nebuvo juokinga, o Gintas netvėrė juokais. Draugą nelaimėje pažinsi...
Pasijuokėme ir vėl laikas imtis reikalų. Gardenukė tai neužsiveda...
Stovėjome beveik ant posūkio žolėje tad nesunku buvo suprasti, kad kažkas mums negerai. Netrukus pradėjo stoti žmonės klausinėdami, ar gali kuo padėti. Deja jie niekuo negalėjo padėti. Paprašėme vieno vyruko, kad jis nuvažiavęs iki lankytojų centro iškviestų parko patrulį ar reindžerį. Gal jis ką nors mums patars.
Laukėme laukėme, o patrulio kaip nėr taip nėr. Bandome užvesti. Turkšt ir užsiveda! Gražiai gražu. Važiuojam toliau. Pakeliui sutikome patrulį, kuriam pasakėme, kad bandysime susitvarkyti patys ir patraukėme link artimiausio išvažiavimo iš parko. Tikėkimės, kad atlaikys iki kokio didesnio miestuko.
Iki pirmojo atlaikė, bet sužavėti šios sėkmės važiavome toliau. Už kokių 15 mylių turėjo būti miestukas, kuriame turėtume rasti Walmartą. Gal iki jo pavyks? Deja... Variklis užgęso ir pradėjome riedėti. Pamatėme pirmąjį keliuką ir sukome į jį. Vairo stiprintuvas neveikė tad Gintui teko paplušėti užsukant 90 laipsnių. Tai buvo keliukas link privataus namo, o mes tiesiai ant jo sustojome. Nei priekin nei atgal, nes buvome dauboje...
Laukiame galbūt vėl po kurio laiko užsives. O tada grįšta ir namo šeimininkas. Jis mus nutempė į šalia jo namo esančią aikštutę, kuri pasirodo yra mažas servisiukas. Jo švogeriuko.
Mes žvalgėmės aplink. Vyrukas ką tik buvo iš arklių parodos, kur jo visi arkliai laimėjo prizines vietas. Šaunuoliai. Mes irgi nenuleidome nuo jų akių.
Laukėme kol grįš jo švogeriukas. Pažiūrėjo su savo diagnostiniu kompiuteriu, bet nieko negalėjo padėti, nes jo kompiuteris buvo per naujas mūsų senukei :). Pasiūlė, jeigu norime, pernakvoti jo aikštelėje ir rytoj, pirmadienį, kreiptis į čia pat esantį servisiuką. Ok. Sutarta.
Švogeriukas važiavo iki miesto, o mes paprašėme, kad mus pavežėtų ik McDonaldo, kuris buvo už kokios mylios. Ten praleidome pora valandikių ir pėstute grįžome atgal. Labai nustebę visi vairuotojai, kad kažkas pėstute vaikšto.. Čia ėjimo procesas baigia išnykti...
Nusipirkome keletą alaus, Vidutė pataisė vakarienę, Gintas sutaisė rankinį stabdį, kurį pats buvo sugadinęs ir sėdome prie stalo. Žaidėme UNO. Buvo labai gražus saulėlydis. Tikriausiai ne veltui tie sugedimai būna... Sustojame tokiose vietose, kuriose norisi būti ir ilgiau :).
Šiandien mūsų laukia paskutinis nacionalinis parkas. Shenandoah NP. Mūsų LP gide rašoma, kad vienas gražiausių parkų JAV. Jeigu jau taip rašo tai reikia patikrinti.
Sunkiausia buvo rasti lankytojų centrą. Dar prieš parką buvo nuoroda į kažkur kalno viršuje esantį kioskiuką. Nebuvome matę, kad lankytojų centras būtų ne parko teritorijoje. Užsukame, o ten sėdi mažas seneliūkštis, kuris gali padėti užsirezervuoti vietas viešbutukuose, turuose ir pan. Mums nupasakojo kaip patekti į parką. Na ne taip ir sunku kai iki jo gal pusė mylios :). Nusprendėme, kad rasime tikrąjį lankytojų centrą ir čia nebegaišime laiko.
Bandome užvesti automobilį. Dznnn dznnn... užsiveda... bet labai nenoriai ir iš bako vėl pasigirsta tas pats baisus garsas. Gal ten koks pukis baisulis gyvena? :) Užgesinome variklį ir vėl pabandėme užvesti. Lyg ir nieko. Bandome važiuoti į parką? Ten ir kalnais turėsime pavažinėti ir jeigu ką pagalbos nebus kur kreiptis... Po trumpų diskusijų nutarėm pabandyti. Kaip bus taip bus :).
Įvažiavome į parką, gavome oficialius žemėlapukus ir per keletą regyklų patraukėme link lankytojų centro. Regyklos tikrai fainos. Ir aukštis neblogas ir yra į ką pasižiūrėti. Shenandoah kalnai buvo gerokai išsišokę virš likusio kraštovaizdžio ir galėjome pasigrožėti plačia apylinkių panorama.
Ir mašiniukas neužgęsta. tfiu tfiu tfiu...
Privažiavome ir lankytojų centrą. Mažiukas, bet mums daug ir nereikia. Mergina mums patarė, kuriuo taku geriausia būtų praeiti pagal tai ką norime pamatyti ir kiek laiko turime. Pasinaudosime jos patarimu.
Bet štai Gardenai vėl kažkas. Nebeužsiveda. Nusprendėme trumpam palikti ją atvėsti ir tada vėl pabandyti. Po kokių penkiolikos minučių Vidutė purškia dar kažkokį purškalą, likusį nuo Floridos "peckelių", o Gintas veda. Užsivedė! Jeigu jau užsivedė važiuojam toliau. Purškalo dar turime :).
Vingiuojame vingiais toliau, dar keletas regyklų. Sustojame, bet variklio neišjungiame. O jeigu nebeužsives? Geriau bandome iki galo :).
Po keletos regyklų važiuojant keliu pamatėme sustojusius automobilius. Meškutė! Juodoji meškutė. Vaikštinėjo kiek tolėliau nuo kelio ir po to palengva perėjusi kelią nuėjo miškan.
Vidutė išlindo per stoglangį laukan, kad galėtų geriau pastebėti meškutę, o Gintas dairėsi per langą. Ir tarkšt... variklis užgęso... Kai jau meškutės nebebuvo matyti pabandėme vėl kurti... nieko... Ką gi, jeigu jau meškutė nuėjo tai gal galime pabandyti purkštelti? Vidutė eina laukan ir purškia į filtrą, o Gintas veda. Kol purškiam tol eina, kai nebepurškiam užgęstam... Nieko gero. Bet štai Vidutė šaukia: "Meška!". Juodoji meška buvo čia pat už mašinos. Ginto pirma mintis paduoti fotiką, kad galėtų nufotografuoti, o Vidutė jau žiūrėk beveik per langą ropščiasi vidun. Pabandė atidaryti duris, bet jos juk automatiškai užsirakina :). Vidutės veide atsirado balta spalva :). Jau nebelabai žino ką daryti, jau norėjo per langą ropštis vidun... Gintas juokdamasis atrakino duris ir ji keturpėsčia užsiropštė ant jo. Gal dar kiek ir jau būtų pilnomis kelnėmis įsiropštusi... Meškutė kaip niekur nieko praėjo pro pat mašiniuką ir nuėjo į krūmus. Vidutei vis dar nebuvo juokinga, o Gintas netvėrė juokais. Draugą nelaimėje pažinsi...
Pasijuokėme ir vėl laikas imtis reikalų. Gardenukė tai neužsiveda...
Stovėjome beveik ant posūkio žolėje tad nesunku buvo suprasti, kad kažkas mums negerai. Netrukus pradėjo stoti žmonės klausinėdami, ar gali kuo padėti. Deja jie niekuo negalėjo padėti. Paprašėme vieno vyruko, kad jis nuvažiavęs iki lankytojų centro iškviestų parko patrulį ar reindžerį. Gal jis ką nors mums patars.
Laukėme laukėme, o patrulio kaip nėr taip nėr. Bandome užvesti. Turkšt ir užsiveda! Gražiai gražu. Važiuojam toliau. Pakeliui sutikome patrulį, kuriam pasakėme, kad bandysime susitvarkyti patys ir patraukėme link artimiausio išvažiavimo iš parko. Tikėkimės, kad atlaikys iki kokio didesnio miestuko.
Iki pirmojo atlaikė, bet sužavėti šios sėkmės važiavome toliau. Už kokių 15 mylių turėjo būti miestukas, kuriame turėtume rasti Walmartą. Gal iki jo pavyks? Deja... Variklis užgęso ir pradėjome riedėti. Pamatėme pirmąjį keliuką ir sukome į jį. Vairo stiprintuvas neveikė tad Gintui teko paplušėti užsukant 90 laipsnių. Tai buvo keliukas link privataus namo, o mes tiesiai ant jo sustojome. Nei priekin nei atgal, nes buvome dauboje...
Laukiame galbūt vėl po kurio laiko užsives. O tada grįšta ir namo šeimininkas. Jis mus nutempė į šalia jo namo esančią aikštutę, kuri pasirodo yra mažas servisiukas. Jo švogeriuko.
Mes žvalgėmės aplink. Vyrukas ką tik buvo iš arklių parodos, kur jo visi arkliai laimėjo prizines vietas. Šaunuoliai. Mes irgi nenuleidome nuo jų akių.
Laukėme kol grįš jo švogeriukas. Pažiūrėjo su savo diagnostiniu kompiuteriu, bet nieko negalėjo padėti, nes jo kompiuteris buvo per naujas mūsų senukei :). Pasiūlė, jeigu norime, pernakvoti jo aikštelėje ir rytoj, pirmadienį, kreiptis į čia pat esantį servisiuką. Ok. Sutarta.
Švogeriukas važiavo iki miesto, o mes paprašėme, kad mus pavežėtų ik McDonaldo, kuris buvo už kokios mylios. Ten praleidome pora valandikių ir pėstute grįžome atgal. Labai nustebę visi vairuotojai, kad kažkas pėstute vaikšto.. Čia ėjimo procesas baigia išnykti...
Nusipirkome keletą alaus, Vidutė pataisė vakarienę, Gintas sutaisė rankinį stabdį, kurį pats buvo sugadinęs ir sėdome prie stalo. Žaidėme UNO. Buvo labai gražus saulėlydis. Tikriausiai ne veltui tie sugedimai būna... Sustojame tokiose vietose, kuriose norisi būti ir ilgiau :).
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą