Papusryčiaujame. Autobusu į Kuala Lumpūrą. Ieškome nakvynės. Organizuojamės išvykas. Televizijos bokštas.
Ryte prieš sėdant į autobusą dar spėjome skaniai ir pigiai pavalgyti. Maistas, skirtingai nei alkoholis, čia buvo pigesnis nei Tailande.
Šiandien autobusu važiavome neilgai. Vos 4h. Mamytės viena kitai rodė už lango įvairiausius egzotiškus augalus, kurie pas mus tik kambariuose gali augti :). Jos negalėjo patikėti, kad čia taip žalia ir vešlu. Tvarkingesnė aplinka joms taip pat buvo prie širdies. Kaip ir mums :).
Autobusas mus paleido Kuala Lumpūro naujamiestyje. Jau iš tolo akimis ieškojome Petronas bokštų, visiems puikiai matytų „Mission impossible 3“. Jau iš tolo jie atrodė įspūdingai.
Mamytes vėl palikome saugoti lagaminų, o patys išėjome ieškoti viešbutuko. Kainos čia buvo daug didesnės. Ir buvo savaitgalis. Niekas nenorėjo daryti nuolaidų. O apsistoti bet kur nenorėjome. Po daugiau nei valandos klaidžiojimų radome mums tinkantį variantą. Gal kiek brangoką palyginus kaip anksčiau dviese keliaudavome, bet su mamytėmis norėjome pabūti kiek įmanoma malonesnėje aplinkoje, tad kaina nebuvo lemiantis veiksnys.
Įsikūrę ir atsiprausę pradėjome organizuotis turą. Norėjome mamytėms parodyti džiungles. Taman Negara buvo labai tinkama tam vieta. Šis nacionalinis parka stebuvo vos už poros valandų kelio )bet po to dar poros valandų kelionė laivu). Bet pasirodo nebuvo taip paprasta. Tiek kelionės kaina tiek ir galimybė kažką pamatyti. Teturėjome dvi dienas šiai išvykai. Nuvykimas ir kitos dienos parvykimas būtų užėmęs didžiąją kelionės dalį. Reikėjo papildomos dienos. Deja neturėjome. Po trijų dienų turėjome būti Singapūre iš kur mūsų mamytės turėjo skristi į Bankoką ir namo.
Vietoje kelionės į džiungles nusprendėme vienai dienai pasilikti Kuala Lumpūre, nusipirkti Hop on Hop of bilietus ir vakare važiuoti pasižiūrėti šviečiančių muselių, kurias galima buvo stebėti ne per toliausiai nuo Kuala Lumpūro. O dar kitą dieną nusprendėme vykti į Melaką, senąjį Malaizijos uostą, kuris buvo viena iš svarbiausių istorinių objektų Malaizijoje.
Na, o tą patį vakarą ėjome pažiūrėti miesto iš paukščio skrydžio. Pasikėlėme į jų televizijos bokštą. Pataikėme kaip tik per saulėlydį tad vaizdas buvo nuostabus.
Galėjome stebėti kaip paskutiniai spinduliai laikosi ant Petronas bokštų, kaip jie dingsta tamsoje ir kaip įsižiebia milijonai švieselių..
Apžvalgos rato dienoje buvo nupiešti didžiausi pasaulio bokštai. Mes labai džiaugdamiesi pradėjome ieškoti Vilniaus televizijos bokšto, bet deja... Esame tikri, kad jis tikrai turėtų patekti į išrikiuotojų dešimtuką, bet dėl kažkokių aplinkybių ten jo nebuvo...
Indai, kurių Kuala Lumpūre labai daug, labai mėgsta fotografuotis. Kol keletas šeimynų neprisifotigrafavo iš gal kokių dvidešimties pusių tol kiti turėjo laukti savo eilės. O juk taip norėjosi visiems žvelgti į Petronas bokštus iš paties gražiausio lango.
Pakankamai ir mes prisifotografavę patraukėme žemyn. Ten mūsų dar laukė mažas zologojos sodukas, kuriame buvo galima pasižiūrėti nerealių gyvačių, smauglių, vorų (linkėjimai tau Šarai nuo jų :)), papūgų, beždžionių...
Mums kuo daugiau pramogų tuo geriau. Ir mamytėms smagiau. Liuksas.
2010.01.09. 148-oji kelionės diena.
Hop on Hop of. Sri Mahamariamman šventykla. Drugelių sodas. Merdeka aikštė ir Sultan Abdul Samad pastatas. Petronas bokštai. Beždžionių kalnas. Šviečiančios muselės. Vakarienė.
Kai neturi daug laiko, o nori pamatyti daug, pasinaudok Hop on Hop of. Mes tą sėkmingai ir padarėme. Jau ansktyvą rytą buvome stotelėje laukdami vieno pirmųjų autobusų. Gaila, kad audio gido nebuvo rusų kalba, tad šiek tiek mamytėms papasakodavome ką patys išgirsdavome.
Pirmiausia išlipome Chinatown’e, kuris kaip įprasta buvo įsikūręs seniausioje miesto dalyje. Siauros gatvelės, daugybė prekeivių. Ir beveik pačiame centre pagrindinė induistų šventykla Sri Mahamariamman.
Induistai moka puošti savo šventyklas. Gaila, kad šventyklos fasadas buvo apdengtas remontui tad amatėme tik jo kraštelį. Stebėjome vidų. Daug spalvų, daug formų. Labai liuks.
Turėjome mažai laiko tad patraukėme į autobuso stotelę. Dėl automobilių kamščių autobuso grafikas buvo sutrikęs tad reikėjo laukti ilgėliau.. O laikas buvo toks brangus…
Sekančia stotele pasirinkome Drugelių sodą. Juk šiltieji kraštai asocijuojasi su paplūdimiais, gėlėmis, paukščiais ir drugeliais.
Tokios daugybės drugelių dar nebuvome matę. Jie skriadė visur. Tinklu buvo aptvertas labai didelis plotas ir jie galėjo skraidyti bemaž kaip laisvėje. O jų spalvų tiek daug ir tiek įvairiausių dydžių. Širdis prisipildo laisvės pojūčio.
Mamytės buvo sužavėtos. Ne tik drugelių, bet ir įvairiausių augalų, kurie buvo susodinti įvairiausiomis kompozicijomis. Joms tai atrodė kaip rojus.
Jeigu ne drėgmė tai galima būtų būti dar ilgiau. Bet prakaitas jau tekėjo nuo mūsų tad patraukėme toliau.
Netoliese buvo dar du parkai. Orchidėjų ir paukščių. Taupant laiką turėjome pasirinkti tik vieną. Orchidėjų.
Parke buvo ne tik orchidėjos.. Mamytės viena kitai sakė mums negirdėtus pavadinimus. Mes atsiminėme tik Kinrožes :).
Tikriausiai mūsų draugas belgas Jeremy galėtų labiau padiskutuoti šiais klausimais su mamytėmis. Jis specializuojasi pastatų stogų ir sienų apželdinime tad jam tiek egzotiški tiek šiauresni augalai žinomi kaip du kart du :). Jeremy tu būtinai turi susipažinti su mūsų mamytėmis!
Be abejo gražiausia sodo vieta orchidėjos. Daug jų esame matę prekybos centrų vitrinose, bet tiek spalvų, kiek čia, sunku buvo net įsivaizduoti.
Dar kiek pavaikščioję po sodą patraukėme link autobuso. Geriausias įvertinimas parkui galėtų būti mūsų mamyčių žodžiai – gražus, bet galėtų būti dar daugiau augalų. Sutinkame.
Sekanti mūsų stotelė – Merdeka aikštė. Šioje aikštėje Malaizija iškovojo nepriklausomybę. Aplink ją įspūdingos architektūros pastatai. Viskas, be abejo, turi islamišką prieskonį. Ir tai labai gražu.
Pasifotografavę ir pasivaikščioję turėjome jau važiuoti toliau. Laikas ėjo labai greitai. O per daug skubėti irgi negali – prakaitas ir taip teka upeliais. Vanduo mūsų pats geriausias draugas.
Paskutiniąja stotele išsirinkome Petronas bokštus. Turėjome nedaug laiko. Tik keletui fotografijų ir dirstelėjimui į vidų. Iš arti šis trečiasis pagal dydį pasaulyje dangoraižis (po neseniausiai atidaryto Abu Dabio dangoraižio ir Taipėjaus dangoraižio) atrodė dar įspūdingiau. Visas iš blizgančio plieno, sutvarkyta aplinka... Sprandą paskausta per ilgai žiūrint :).
Vidus pilnas pasaulinių brand‘ų. Išpuoselėtas. Negalima nei fotografuoti nei filmuoti. Kol tai pastebėjome buvome spėję papyškinti :).
Iš Petronas išskubėjome prie kito mūsų transporto. Vienas vyrukas iš vienų svečių namų (kai klausinėjomės dėl džiunglių) mums suorganizavo taksi, kuris turėjo mus tą vakarą nuvešti iki Beždžionių kalno ir šviečiančių muselių.
Vairuotojas kalbėjo angliškai tai mes jį dar truputį paegzaminavome apie jo gimtąją šalį.
Pirmoji stotelė – Beždžionių kalnas. Tai kalnas pajūryje, ant kurio susirenka būrys beždžionių mielai bepozuojančių turistams. Išlepintos jų dalinamo maisto.
Kai kurios iš jų netgi agresyvokos. Reikėjo būti atsargiems dalinant joms užkandžius. Viena beždžionė netgi įsidrąsinusi užšoko ant Vidutės mamytės kelių ir ramiai sau užkandžiavo :).
Truputį pažaidėme su beždžionėmis ir sulaukėme gražaus saulėlydžio. Beždžionės taip pat lyg besimėgaudamos saulės spindulių kuriamais atspalviais sutūpė ant kalno viršuje buvusių patrankų vamzdžių :).
Pradėjus temti nuvažiavome prie upės, kurios pakrantėse turėjome stebėti šviečiančias museles. Ten tikėjomės ir pavakarienauti. Užsisakėme ryklio peleko sriubos ir krevečių. Seilės tyso kaip norėjome valgyti. Juk nuo pat ryto buvome nevalgę... Išlaukėme beveik valandą ir matydami kaip padavėjaivis dar neša maistą turistams išlipusiems iš turistinio autobuso, nuėjome ir atšaukėme savo užsakymą ir išėjome. Štai toks tad buvo skanus ryklio pelekas :).
Šviečiančios muselės yra kažkas panašaus į mūsų jonvabalius. Jos veisiasi tik tam tikruose krūmynuose. Mes buvome plukdomi 12 vietų valtimi su labai tyliu varikliuku ir galėjome stebėti kaip jie tiesiog kaip kalėdinės eglutės švieselės švietė pakrantės krūmuose. Kartais netgi sunku buvo patikėti, kad tai ne kinietiškos lemputės :).
Galima skyti, jog turėjome Kalėdinį vakarą su mamytėmis :).
Mūsų vairuotojas tikriausiai labai norėjo namo ir atgal į Kuala Lumpūrą lėkė kaip pašėlęs. Kartais reikdavo užsimerkti nenorint matyti kaip priešais atlekia automobiliai ir pro pat pat pralekia...
Po tokios turiningos dienos mes vis dar buvome išalkę :). Ryklio peleko buvo negana. Tad susiradome vadinamąją maisto gatvę (food street) ir išsirinkę jūros gėrybių kavinukę prisėdome. Būdami dviese labai retai bandydavome kažką egzotiško. Bet esant mamytėms vis dažniau paragaudavome kažko neįprasto. Ir negalime skųstis. Tikrai buvo skanu.
Šįkart išsirinkome karališkų krevečių ir žuvį – vištą. Niam niam. Galvojome, kad neprivalgysime, bet po vakarienės jautėmės gan sotūs.
Pusantros dienos pabuvimą Kuala Lumpūre užskaitome. Mums šis miestas patiko. Žalias, modernus, kosmopolitiškas. Liuks. Tai tik paliudija, kad įspūdis apie miestą priklauso nuo daugybės asmeninių dalykų – kokia uotiaka atvažiavai, ko tikėjaisi, ką ir su kokio nuotaiką pirmąjį sutikai, ar pasukai į tą nelabai grąžų skersgatviuką ar ne... Mūsų draugams Martai ir Jeremy šis miestas skirtingai nei mums visiškai nepatiko tad kiekvienam apie šį miestą teks susidaryti įspūdį pačiam :).
Ryte prieš sėdant į autobusą dar spėjome skaniai ir pigiai pavalgyti. Maistas, skirtingai nei alkoholis, čia buvo pigesnis nei Tailande.
Šiandien autobusu važiavome neilgai. Vos 4h. Mamytės viena kitai rodė už lango įvairiausius egzotiškus augalus, kurie pas mus tik kambariuose gali augti :). Jos negalėjo patikėti, kad čia taip žalia ir vešlu. Tvarkingesnė aplinka joms taip pat buvo prie širdies. Kaip ir mums :).
Autobusas mus paleido Kuala Lumpūro naujamiestyje. Jau iš tolo akimis ieškojome Petronas bokštų, visiems puikiai matytų „Mission impossible 3“. Jau iš tolo jie atrodė įspūdingai.
Mamytes vėl palikome saugoti lagaminų, o patys išėjome ieškoti viešbutuko. Kainos čia buvo daug didesnės. Ir buvo savaitgalis. Niekas nenorėjo daryti nuolaidų. O apsistoti bet kur nenorėjome. Po daugiau nei valandos klaidžiojimų radome mums tinkantį variantą. Gal kiek brangoką palyginus kaip anksčiau dviese keliaudavome, bet su mamytėmis norėjome pabūti kiek įmanoma malonesnėje aplinkoje, tad kaina nebuvo lemiantis veiksnys.
Įsikūrę ir atsiprausę pradėjome organizuotis turą. Norėjome mamytėms parodyti džiungles. Taman Negara buvo labai tinkama tam vieta. Šis nacionalinis parka stebuvo vos už poros valandų kelio )bet po to dar poros valandų kelionė laivu). Bet pasirodo nebuvo taip paprasta. Tiek kelionės kaina tiek ir galimybė kažką pamatyti. Teturėjome dvi dienas šiai išvykai. Nuvykimas ir kitos dienos parvykimas būtų užėmęs didžiąją kelionės dalį. Reikėjo papildomos dienos. Deja neturėjome. Po trijų dienų turėjome būti Singapūre iš kur mūsų mamytės turėjo skristi į Bankoką ir namo.
Vietoje kelionės į džiungles nusprendėme vienai dienai pasilikti Kuala Lumpūre, nusipirkti Hop on Hop of bilietus ir vakare važiuoti pasižiūrėti šviečiančių muselių, kurias galima buvo stebėti ne per toliausiai nuo Kuala Lumpūro. O dar kitą dieną nusprendėme vykti į Melaką, senąjį Malaizijos uostą, kuris buvo viena iš svarbiausių istorinių objektų Malaizijoje.
Na, o tą patį vakarą ėjome pažiūrėti miesto iš paukščio skrydžio. Pasikėlėme į jų televizijos bokštą. Pataikėme kaip tik per saulėlydį tad vaizdas buvo nuostabus.
Galėjome stebėti kaip paskutiniai spinduliai laikosi ant Petronas bokštų, kaip jie dingsta tamsoje ir kaip įsižiebia milijonai švieselių..
Apžvalgos rato dienoje buvo nupiešti didžiausi pasaulio bokštai. Mes labai džiaugdamiesi pradėjome ieškoti Vilniaus televizijos bokšto, bet deja... Esame tikri, kad jis tikrai turėtų patekti į išrikiuotojų dešimtuką, bet dėl kažkokių aplinkybių ten jo nebuvo...
Indai, kurių Kuala Lumpūre labai daug, labai mėgsta fotografuotis. Kol keletas šeimynų neprisifotigrafavo iš gal kokių dvidešimties pusių tol kiti turėjo laukti savo eilės. O juk taip norėjosi visiems žvelgti į Petronas bokštus iš paties gražiausio lango.
Pakankamai ir mes prisifotografavę patraukėme žemyn. Ten mūsų dar laukė mažas zologojos sodukas, kuriame buvo galima pasižiūrėti nerealių gyvačių, smauglių, vorų (linkėjimai tau Šarai nuo jų :)), papūgų, beždžionių...
Mums kuo daugiau pramogų tuo geriau. Ir mamytėms smagiau. Liuksas.
2010.01.09. 148-oji kelionės diena.
Hop on Hop of. Sri Mahamariamman šventykla. Drugelių sodas. Merdeka aikštė ir Sultan Abdul Samad pastatas. Petronas bokštai. Beždžionių kalnas. Šviečiančios muselės. Vakarienė.
Kai neturi daug laiko, o nori pamatyti daug, pasinaudok Hop on Hop of. Mes tą sėkmingai ir padarėme. Jau ansktyvą rytą buvome stotelėje laukdami vieno pirmųjų autobusų. Gaila, kad audio gido nebuvo rusų kalba, tad šiek tiek mamytėms papasakodavome ką patys išgirsdavome.
Pirmiausia išlipome Chinatown’e, kuris kaip įprasta buvo įsikūręs seniausioje miesto dalyje. Siauros gatvelės, daugybė prekeivių. Ir beveik pačiame centre pagrindinė induistų šventykla Sri Mahamariamman.
Induistai moka puošti savo šventyklas. Gaila, kad šventyklos fasadas buvo apdengtas remontui tad amatėme tik jo kraštelį. Stebėjome vidų. Daug spalvų, daug formų. Labai liuks.
Turėjome mažai laiko tad patraukėme į autobuso stotelę. Dėl automobilių kamščių autobuso grafikas buvo sutrikęs tad reikėjo laukti ilgėliau.. O laikas buvo toks brangus…
Sekančia stotele pasirinkome Drugelių sodą. Juk šiltieji kraštai asocijuojasi su paplūdimiais, gėlėmis, paukščiais ir drugeliais.
Tokios daugybės drugelių dar nebuvome matę. Jie skriadė visur. Tinklu buvo aptvertas labai didelis plotas ir jie galėjo skraidyti bemaž kaip laisvėje. O jų spalvų tiek daug ir tiek įvairiausių dydžių. Širdis prisipildo laisvės pojūčio.
Mamytės buvo sužavėtos. Ne tik drugelių, bet ir įvairiausių augalų, kurie buvo susodinti įvairiausiomis kompozicijomis. Joms tai atrodė kaip rojus.
Jeigu ne drėgmė tai galima būtų būti dar ilgiau. Bet prakaitas jau tekėjo nuo mūsų tad patraukėme toliau.
Netoliese buvo dar du parkai. Orchidėjų ir paukščių. Taupant laiką turėjome pasirinkti tik vieną. Orchidėjų.
Parke buvo ne tik orchidėjos.. Mamytės viena kitai sakė mums negirdėtus pavadinimus. Mes atsiminėme tik Kinrožes :).
Tikriausiai mūsų draugas belgas Jeremy galėtų labiau padiskutuoti šiais klausimais su mamytėmis. Jis specializuojasi pastatų stogų ir sienų apželdinime tad jam tiek egzotiški tiek šiauresni augalai žinomi kaip du kart du :). Jeremy tu būtinai turi susipažinti su mūsų mamytėmis!
Be abejo gražiausia sodo vieta orchidėjos. Daug jų esame matę prekybos centrų vitrinose, bet tiek spalvų, kiek čia, sunku buvo net įsivaizduoti.
Dar kiek pavaikščioję po sodą patraukėme link autobuso. Geriausias įvertinimas parkui galėtų būti mūsų mamyčių žodžiai – gražus, bet galėtų būti dar daugiau augalų. Sutinkame.
Sekanti mūsų stotelė – Merdeka aikštė. Šioje aikštėje Malaizija iškovojo nepriklausomybę. Aplink ją įspūdingos architektūros pastatai. Viskas, be abejo, turi islamišką prieskonį. Ir tai labai gražu.
Pasifotografavę ir pasivaikščioję turėjome jau važiuoti toliau. Laikas ėjo labai greitai. O per daug skubėti irgi negali – prakaitas ir taip teka upeliais. Vanduo mūsų pats geriausias draugas.
Paskutiniąja stotele išsirinkome Petronas bokštus. Turėjome nedaug laiko. Tik keletui fotografijų ir dirstelėjimui į vidų. Iš arti šis trečiasis pagal dydį pasaulyje dangoraižis (po neseniausiai atidaryto Abu Dabio dangoraižio ir Taipėjaus dangoraižio) atrodė dar įspūdingiau. Visas iš blizgančio plieno, sutvarkyta aplinka... Sprandą paskausta per ilgai žiūrint :).
Vidus pilnas pasaulinių brand‘ų. Išpuoselėtas. Negalima nei fotografuoti nei filmuoti. Kol tai pastebėjome buvome spėję papyškinti :).
Iš Petronas išskubėjome prie kito mūsų transporto. Vienas vyrukas iš vienų svečių namų (kai klausinėjomės dėl džiunglių) mums suorganizavo taksi, kuris turėjo mus tą vakarą nuvešti iki Beždžionių kalno ir šviečiančių muselių.
Vairuotojas kalbėjo angliškai tai mes jį dar truputį paegzaminavome apie jo gimtąją šalį.
Pirmoji stotelė – Beždžionių kalnas. Tai kalnas pajūryje, ant kurio susirenka būrys beždžionių mielai bepozuojančių turistams. Išlepintos jų dalinamo maisto.
Kai kurios iš jų netgi agresyvokos. Reikėjo būti atsargiems dalinant joms užkandžius. Viena beždžionė netgi įsidrąsinusi užšoko ant Vidutės mamytės kelių ir ramiai sau užkandžiavo :).
Truputį pažaidėme su beždžionėmis ir sulaukėme gražaus saulėlydžio. Beždžionės taip pat lyg besimėgaudamos saulės spindulių kuriamais atspalviais sutūpė ant kalno viršuje buvusių patrankų vamzdžių :).
Pradėjus temti nuvažiavome prie upės, kurios pakrantėse turėjome stebėti šviečiančias museles. Ten tikėjomės ir pavakarienauti. Užsisakėme ryklio peleko sriubos ir krevečių. Seilės tyso kaip norėjome valgyti. Juk nuo pat ryto buvome nevalgę... Išlaukėme beveik valandą ir matydami kaip padavėjaivis dar neša maistą turistams išlipusiems iš turistinio autobuso, nuėjome ir atšaukėme savo užsakymą ir išėjome. Štai toks tad buvo skanus ryklio pelekas :).
Šviečiančios muselės yra kažkas panašaus į mūsų jonvabalius. Jos veisiasi tik tam tikruose krūmynuose. Mes buvome plukdomi 12 vietų valtimi su labai tyliu varikliuku ir galėjome stebėti kaip jie tiesiog kaip kalėdinės eglutės švieselės švietė pakrantės krūmuose. Kartais netgi sunku buvo patikėti, kad tai ne kinietiškos lemputės :).
Galima skyti, jog turėjome Kalėdinį vakarą su mamytėmis :).
Mūsų vairuotojas tikriausiai labai norėjo namo ir atgal į Kuala Lumpūrą lėkė kaip pašėlęs. Kartais reikdavo užsimerkti nenorint matyti kaip priešais atlekia automobiliai ir pro pat pat pralekia...
Po tokios turiningos dienos mes vis dar buvome išalkę :). Ryklio peleko buvo negana. Tad susiradome vadinamąją maisto gatvę (food street) ir išsirinkę jūros gėrybių kavinukę prisėdome. Būdami dviese labai retai bandydavome kažką egzotiško. Bet esant mamytėms vis dažniau paragaudavome kažko neįprasto. Ir negalime skųstis. Tikrai buvo skanu.
Šįkart išsirinkome karališkų krevečių ir žuvį – vištą. Niam niam. Galvojome, kad neprivalgysime, bet po vakarienės jautėmės gan sotūs.
Pusantros dienos pabuvimą Kuala Lumpūre užskaitome. Mums šis miestas patiko. Žalias, modernus, kosmopolitiškas. Liuks. Tai tik paliudija, kad įspūdis apie miestą priklauso nuo daugybės asmeninių dalykų – kokia uotiaka atvažiavai, ko tikėjaisi, ką ir su kokio nuotaiką pirmąjį sutikai, ar pasukai į tą nelabai grąžų skersgatviuką ar ne... Mūsų draugams Martai ir Jeremy šis miestas skirtingai nei mums visiškai nepatiko tad kiekvienam apie šį miestą teks susidaryti įspūdį pačiam :).
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą