Šiaip ne taip išvažiuojame. Malaizija. Georgetown‘as.
Mamytės kaip ir visada, nors joms ir reikėjo persiorentuoti prie Tailando laiko, atsikeldavo anksčiau už mus. Mums nereikėdavo žadintuvo užsistatyti :). Pavalgydavom ir į kelią. Šįkart į Kuala Lumpūrą.
Pradžia nieko gero nežadėjo. Palaukę daugiau nei pusvalandį ir nesulaukę autobusiuko skambinome agentūrai, mums pardavusiai bilietus. Palaukite dar... Laukėme ir vėl skambinome... Jau buvo praėjusi valanda.. Pasirodo autobusiukas buvo mūsų atvykęs anksčiau, bet nerado mūsų viešbučio ir išvažiavo. Agentūros darbuotoja, kaip mes supratome, mums suorganizavo džipuką, kuris visu greičiu mus nuvežė prie autobuso, kuris važiavo į Hat Yai, kuris yra paskutinė stotelė iki sienos. Beliko tikėtis, kad mūsų ten kažkas lauks... Kitaip niekaip šiandien nepasieksime Georgetowno..
Autobusas lyg žinodamas mūsų norą lėkė visu greičiu. Lenkė ne tik visus autobusus, bet ir lengvuosius automobilius. Liuks.
Hot Yai mus autobusas paleido prie mažo ofisiuko, kuriame sėdėjo trys moteriškės. Vairuotojas nieko nežinojo apie tai, kad mes važiuojame į Malaiziją.. Pasiskolinę iš ofiso moteriškės telefoną vėl skambinome agentūros merginai. Ji vėl sako palaukti... Gerai, kad šįkart neilgai. Atvažiavo mažas autobusiukas, susigrūdo mūsų lagaminus ir mus ir nulėkė į Malaiziją. Džiaugėmės, kad judame toliau.
Pasienio patikrinimus praėjome lengvai, išskyrus tai, kad mudu turėjome susimokėti Tailandui baudą dėl pradelsto vizos laiko. Tai žinojome iš anksto tad per daug nenustebome. Dar po nepavykusiuos kelionės į Birmą buvome nusprendę už papildomas dienas susimokėti pasienyje. Taip pigiau nei oficialiai susimokėti už papildomas dienas dar būnant Tailande.
Ir štai mes jau Malaizijoje!
Ne tik džiaugėmės tuo, kad įvažiavome į naują šalį, bet ir buvome laimingi galėdami mmytėms parodyti keletą valstybių per tokį trumpą laiką.
Malaizija iškart nustebino švara ir tvarka. Eismas visiškai tvarkingas, pakelės sutvarkytos. Klimatas taip pat po truputį keitėsi. Buvo dar drėgniau. Ir tai matėsi iš pakelės augalų. Jie buvo dar vešlesni ir žalesni. Visiški tropikai. Juk artėjome prie pusiaujo.
Daugiau pakeisti transporto nebereikėjo ir mes vakare jau buvome Georgetowne.
Pasiekus miesto centrą mamytes palikome saugoti lagaminų, o mes nuėjome ieškoti nakvynės. Pakeliui pastebėjome, jog čia dar daugiau atvykėlių iš Indijos, daug musulmonų. Mums tai buvo neįprasta, bet įdomu. Tai reiškė naujus bendravimo ypatumus, naujus maisto skonius, naują architektūrą ir pan.
Praėjome gal penkis mums etinkančius variantus ir nakvynę radome viename miesto aukščiausių viešbučių tik kiek senokame. Pas mus būtų sakoma „iš tarybinių laikų“ :). Mums svarbiausia, kad vėl visi kartu buvome viename kambaryje.
Vakare spėjome dar išeiti pasivaikšioti po senamiestuką.
Gaila, kad laiko turėjome nedaug ir buvome pavargę tad kiek pasivaikščioję prisėdome pavakarieniauti vietinėje gatvės virtuvėlėje. Su visu drąsumu pabandėme vietinės virtuvės ypatumus :).
Būtų smagu šiame miestuke pabūti vieną dienelę. Matėme, jog architektūra čia sieka Portugalijos ir Britanijos okupacijos laikus. Susimaišiusi su vietiniais bruožais ji tikrai buvo įdomi.
Ginto nusivylimui alus čia buvo labai brangus. Butelis alaus parduotuvėje kainavo apie 10 lt. Bet tai nesustabdė nuo vieno buteliuko... bet ateityje tikriausiai reikės ptaupyti.
Mamytės kaip ir visada, nors joms ir reikėjo persiorentuoti prie Tailando laiko, atsikeldavo anksčiau už mus. Mums nereikėdavo žadintuvo užsistatyti :). Pavalgydavom ir į kelią. Šįkart į Kuala Lumpūrą.
Pradžia nieko gero nežadėjo. Palaukę daugiau nei pusvalandį ir nesulaukę autobusiuko skambinome agentūrai, mums pardavusiai bilietus. Palaukite dar... Laukėme ir vėl skambinome... Jau buvo praėjusi valanda.. Pasirodo autobusiukas buvo mūsų atvykęs anksčiau, bet nerado mūsų viešbučio ir išvažiavo. Agentūros darbuotoja, kaip mes supratome, mums suorganizavo džipuką, kuris visu greičiu mus nuvežė prie autobuso, kuris važiavo į Hat Yai, kuris yra paskutinė stotelė iki sienos. Beliko tikėtis, kad mūsų ten kažkas lauks... Kitaip niekaip šiandien nepasieksime Georgetowno..
Autobusas lyg žinodamas mūsų norą lėkė visu greičiu. Lenkė ne tik visus autobusus, bet ir lengvuosius automobilius. Liuks.
Hot Yai mus autobusas paleido prie mažo ofisiuko, kuriame sėdėjo trys moteriškės. Vairuotojas nieko nežinojo apie tai, kad mes važiuojame į Malaiziją.. Pasiskolinę iš ofiso moteriškės telefoną vėl skambinome agentūros merginai. Ji vėl sako palaukti... Gerai, kad šįkart neilgai. Atvažiavo mažas autobusiukas, susigrūdo mūsų lagaminus ir mus ir nulėkė į Malaiziją. Džiaugėmės, kad judame toliau.
Pasienio patikrinimus praėjome lengvai, išskyrus tai, kad mudu turėjome susimokėti Tailandui baudą dėl pradelsto vizos laiko. Tai žinojome iš anksto tad per daug nenustebome. Dar po nepavykusiuos kelionės į Birmą buvome nusprendę už papildomas dienas susimokėti pasienyje. Taip pigiau nei oficialiai susimokėti už papildomas dienas dar būnant Tailande.
Ir štai mes jau Malaizijoje!
Ne tik džiaugėmės tuo, kad įvažiavome į naują šalį, bet ir buvome laimingi galėdami mmytėms parodyti keletą valstybių per tokį trumpą laiką.
Malaizija iškart nustebino švara ir tvarka. Eismas visiškai tvarkingas, pakelės sutvarkytos. Klimatas taip pat po truputį keitėsi. Buvo dar drėgniau. Ir tai matėsi iš pakelės augalų. Jie buvo dar vešlesni ir žalesni. Visiški tropikai. Juk artėjome prie pusiaujo.
Daugiau pakeisti transporto nebereikėjo ir mes vakare jau buvome Georgetowne.
Pasiekus miesto centrą mamytes palikome saugoti lagaminų, o mes nuėjome ieškoti nakvynės. Pakeliui pastebėjome, jog čia dar daugiau atvykėlių iš Indijos, daug musulmonų. Mums tai buvo neįprasta, bet įdomu. Tai reiškė naujus bendravimo ypatumus, naujus maisto skonius, naują architektūrą ir pan.
Praėjome gal penkis mums etinkančius variantus ir nakvynę radome viename miesto aukščiausių viešbučių tik kiek senokame. Pas mus būtų sakoma „iš tarybinių laikų“ :). Mums svarbiausia, kad vėl visi kartu buvome viename kambaryje.
Vakare spėjome dar išeiti pasivaikšioti po senamiestuką.
Gaila, kad laiko turėjome nedaug ir buvome pavargę tad kiek pasivaikščioję prisėdome pavakarieniauti vietinėje gatvės virtuvėlėje. Su visu drąsumu pabandėme vietinės virtuvės ypatumus :).
Būtų smagu šiame miestuke pabūti vieną dienelę. Matėme, jog architektūra čia sieka Portugalijos ir Britanijos okupacijos laikus. Susimaišiusi su vietiniais bruožais ji tikrai buvo įdomi.
Ginto nusivylimui alus čia buvo labai brangus. Butelis alaus parduotuvėje kainavo apie 10 lt. Bet tai nesustabdė nuo vieno buteliuko... bet ateityje tikriausiai reikės ptaupyti.
Pranešimai
turbūt jau pastebėjote, kad ne vien George town'e alutis brangokas... va cia musulmonisku Malaizijos ir Indonezijos vienas didziausiu minusu.
AtsakytiPanaikintipliusas - maziau alaus = sveikesne mityba = greiciau tirpstantys kg :)
Kotryna,
AtsakytiPanaikintijo, alucio kainos ir toliau mums kandziojasi :)
bet kolkas nelabai isivaizduoju kaip galeciau atsisakyti sios skanios nuodemes. Netgi vardan vieno kito kilogramo ar tintelejusio ryto :)
I sveikata!
Gintas