2010.02.10. 180-oji kelionės diena.
Autobusiuku link Dilio. Gražuolis Timoras. Atokus pasienis. Mielas ir gražus Rytų Timoras. Dilis. Brangu. Ilsimės.
Vėl išsimiegoję viename kambariuke anksti ryte (jau baigiame priprasti prie ankstyvų kėlimųsi) sėdome į autobusiuką ir pajudėjome link Rytų Timoro. Kelionė su pasienio procedūromis turėjo trukti 12h. Niekis :).
Vienas vokietis su mumis keliaujančiam Ryanaui yra pasakęs: „Timor is nothing to see. Flat and no flora and no fauna“. Tikriausiai turėjo miegoti važiuodamas per šią gražią salą. Vėl nepakartojamas maršutas. Tiesa gamta jau šiek tiek keitėsi. Jautėsi sausesnis klimatas ir tuo pačiu kitokia gamta. Kažkas panašaus į Tailando šiaurę ir Laosą. Mums labai patiko. Netgi vietinių gyventojų archotektūra dar visiškai natūrali – bambukiniai namukai su kukurūziniais stogais.
Labai daug kukurūzų laukų. Ten kur žemiau ten ryžiai. Sukasi kaip išmano.
Pasienį pasiekėme šiek tiek po vidurdienio. Saulė kaitino kaip pašėlusi. Paskutinė kelio atkarpa iki pasienio buvo taip mažai naudojami, kad kartais važiavome vos matomu keliu.
Pasienio postas labai paparastukas. Vienoje pusėje esančiuose kioskiukuose gavome išvykimo antspaudus, o kitoje naujas vizas. Dar vienas antspaudas į pasą. Kažin ar užteksim lapų iki kelionės pabaigos? Reiks pasimokinti įklijuoti :).
Smagu buvo matyti jauniausios pasaulyje valstybės vėliavą.
Rytų Timoro valstybei tik 8 metai. Apie ją dažniausiai buvome girdėję tik iš šiurpių karinių reportažų. O štai dabar esam čia, besikuriančios, jaunutės valstybės pasienyje.
Dažnai būna, kad įvažiuoji į šalį ir nežinia kodėl apima geras jausmas. Sunku tai paaiškinti. Taip atsitiko ir šįkart. Čia jautėmės labai gerai. Abu. Liuksas.
Ir kuo toliau tuo geriau jautėmės. Šalis daug rečiau apgyvendinta nei kaimyninė Indonezija (be abejo tai ir dėl represijų ir kruvinų išsilaisvinimo kovų...), kaimo namukai buvo visiškai susiliejantys su gamta. Kur ne kur kyšojo bažnytėlės. O pati gražiausia kelio atkarpa driekėsi pajūriu. Neįtikėtinai gražus. Visi aikčiojome iš susižavėjimo. Gaila, kad visas grožis buvo ne mūsų pusėje tad pavyko padaryti tik keletą ne visai gerai reprezentuojančių fotografijų.
Taip vingiavome apie porą valandų ir pasiekėme sostinę Dili. Tai net 200t gyventojų neturintis miestas, atsikuriantis po kruvinų išpuolių. Visas miestas pilnas Jungtinių Tautų personalo, ištisai patruliuoja JT policija. Ir iškart pajutome to įtaką – miestas buvo švarus! Neįtikėtinai po to ką matėme Indonezijoje.
Nakvynė jau žinojome, kad nebus pigi. Turistų čia dar mažai, viešbutukų taip pat, tad dauguma nakvynių vietų skirtos JT personalui, kuris suformavo atitinkamas kainas.
Kadangi jau buvo vėloka tad neiko per daug nebenuveikėme. Pavalgėme ir nėrėme į svo kambarius.
Mes žiūrėjome televizorių. Pasiilgome :).
2010.02.11. 181-oji kelionės diena.
Dilis. Apsukam porą ratų. Siesta. Dar pora ratų. Pavalgom. Pagurkšnojam.
Gerai išsimiegoję išėjome dviese pasivaikščoti po Dilį. Karštis ohoho. Tespėjome nueiti iki vyriausybės rūmų.
Prasivaikščiojome pakrante, kuri buvo nusodinta dideliais medžiais (gerai – pavėsis).
Dar užėjome į fotografijų, apie išsivadavimo kovas, galeriją. Kraupu, ką teko patirti vietiniams gyventojams. Kaip ir mes, lietuviai, už laisvę jie turėjo sumokėti didelę kainą. Bet tai netrukdo jiems toliau šypsotis :). Ir nebaisios jiems pasaulinės krizės. Jie žiūri kaip išgyventi šiandien. Ir panašu, kad su JT pagalba jiems tai sekasi visai neblogai. Tikėkimės, kad taip bus ir kai JT išvyks..
Nusipirkę maisto pačius karščius prabūti grįžome į viešbutuką. Vėl pažiūrėjome telikiuką :).
Vakare nusprendėme nueiti į vietinę katedrą, kurią 1989 metais pašventino popiežius Jonas Paulius II.
Rašoma, kad tada jo vizitas pritraukė 250t žmonių. Tai ketvirtadalis Rytų Timoro gyventojų. Jie labai religingi. Tai galima matyti visur: kryželiai automobiliuose, naujos statomos bažnyčios, šventųjų atvaizdai namuose...
Gaila, kad nepavyko patekti į vidų. Tikriausiai atidaroma tik mišioms.
Dar kiek pavaikščiojome mieste, žiūrėjome ką veikia žmonės, kaip įsikūrinėja verslas, kaip viskas bunda naujam gyvenimui.
Vakare susiradome ramią vietelę pavalgyti. Pelė vitrinose šiek tiek sugadino švaraus miesto reputaciją, bet tik labai nedaug :). Valgis buvo skanus. Tik ne sriuba. Čia jie tikrai nemoka gaminti geros Tom Yam sriubos...
Alaus geriau nusipirkti parduotuvėje, bet ir tai ne pigu – 2.5 USD (JAV doleris oficiali Rytų Timoro valiuta). Bet labai norėjosi pakelti bokalą paskutinį vakarą Pietryčių Azijoje. Už tas visas nepakartojamas akimirkas, už tuos visus nuotykius, kuriuos patyrėme... Liuksas iš didžiosios raidės :).
Autobusiuku link Dilio. Gražuolis Timoras. Atokus pasienis. Mielas ir gražus Rytų Timoras. Dilis. Brangu. Ilsimės.
Vėl išsimiegoję viename kambariuke anksti ryte (jau baigiame priprasti prie ankstyvų kėlimųsi) sėdome į autobusiuką ir pajudėjome link Rytų Timoro. Kelionė su pasienio procedūromis turėjo trukti 12h. Niekis :).
Vienas vokietis su mumis keliaujančiam Ryanaui yra pasakęs: „Timor is nothing to see. Flat and no flora and no fauna“. Tikriausiai turėjo miegoti važiuodamas per šią gražią salą. Vėl nepakartojamas maršutas. Tiesa gamta jau šiek tiek keitėsi. Jautėsi sausesnis klimatas ir tuo pačiu kitokia gamta. Kažkas panašaus į Tailando šiaurę ir Laosą. Mums labai patiko. Netgi vietinių gyventojų archotektūra dar visiškai natūrali – bambukiniai namukai su kukurūziniais stogais.
Labai daug kukurūzų laukų. Ten kur žemiau ten ryžiai. Sukasi kaip išmano.
Pasienį pasiekėme šiek tiek po vidurdienio. Saulė kaitino kaip pašėlusi. Paskutinė kelio atkarpa iki pasienio buvo taip mažai naudojami, kad kartais važiavome vos matomu keliu.
Pasienio postas labai paparastukas. Vienoje pusėje esančiuose kioskiukuose gavome išvykimo antspaudus, o kitoje naujas vizas. Dar vienas antspaudas į pasą. Kažin ar užteksim lapų iki kelionės pabaigos? Reiks pasimokinti įklijuoti :).
Smagu buvo matyti jauniausios pasaulyje valstybės vėliavą.
Rytų Timoro valstybei tik 8 metai. Apie ją dažniausiai buvome girdėję tik iš šiurpių karinių reportažų. O štai dabar esam čia, besikuriančios, jaunutės valstybės pasienyje.
Dažnai būna, kad įvažiuoji į šalį ir nežinia kodėl apima geras jausmas. Sunku tai paaiškinti. Taip atsitiko ir šįkart. Čia jautėmės labai gerai. Abu. Liuksas.
Ir kuo toliau tuo geriau jautėmės. Šalis daug rečiau apgyvendinta nei kaimyninė Indonezija (be abejo tai ir dėl represijų ir kruvinų išsilaisvinimo kovų...), kaimo namukai buvo visiškai susiliejantys su gamta. Kur ne kur kyšojo bažnytėlės. O pati gražiausia kelio atkarpa driekėsi pajūriu. Neįtikėtinai gražus. Visi aikčiojome iš susižavėjimo. Gaila, kad visas grožis buvo ne mūsų pusėje tad pavyko padaryti tik keletą ne visai gerai reprezentuojančių fotografijų.
Taip vingiavome apie porą valandų ir pasiekėme sostinę Dili. Tai net 200t gyventojų neturintis miestas, atsikuriantis po kruvinų išpuolių. Visas miestas pilnas Jungtinių Tautų personalo, ištisai patruliuoja JT policija. Ir iškart pajutome to įtaką – miestas buvo švarus! Neįtikėtinai po to ką matėme Indonezijoje.
Nakvynė jau žinojome, kad nebus pigi. Turistų čia dar mažai, viešbutukų taip pat, tad dauguma nakvynių vietų skirtos JT personalui, kuris suformavo atitinkamas kainas.
Kadangi jau buvo vėloka tad neiko per daug nebenuveikėme. Pavalgėme ir nėrėme į svo kambarius.
Mes žiūrėjome televizorių. Pasiilgome :).
2010.02.11. 181-oji kelionės diena.
Dilis. Apsukam porą ratų. Siesta. Dar pora ratų. Pavalgom. Pagurkšnojam.
Gerai išsimiegoję išėjome dviese pasivaikščoti po Dilį. Karštis ohoho. Tespėjome nueiti iki vyriausybės rūmų.
Prasivaikščiojome pakrante, kuri buvo nusodinta dideliais medžiais (gerai – pavėsis).
Dar užėjome į fotografijų, apie išsivadavimo kovas, galeriją. Kraupu, ką teko patirti vietiniams gyventojams. Kaip ir mes, lietuviai, už laisvę jie turėjo sumokėti didelę kainą. Bet tai netrukdo jiems toliau šypsotis :). Ir nebaisios jiems pasaulinės krizės. Jie žiūri kaip išgyventi šiandien. Ir panašu, kad su JT pagalba jiems tai sekasi visai neblogai. Tikėkimės, kad taip bus ir kai JT išvyks..
Nusipirkę maisto pačius karščius prabūti grįžome į viešbutuką. Vėl pažiūrėjome telikiuką :).
Vakare nusprendėme nueiti į vietinę katedrą, kurią 1989 metais pašventino popiežius Jonas Paulius II.
Rašoma, kad tada jo vizitas pritraukė 250t žmonių. Tai ketvirtadalis Rytų Timoro gyventojų. Jie labai religingi. Tai galima matyti visur: kryželiai automobiliuose, naujos statomos bažnyčios, šventųjų atvaizdai namuose...
Gaila, kad nepavyko patekti į vidų. Tikriausiai atidaroma tik mišioms.
Dar kiek pavaikščiojome mieste, žiūrėjome ką veikia žmonės, kaip įsikūrinėja verslas, kaip viskas bunda naujam gyvenimui.
Vakare susiradome ramią vietelę pavalgyti. Pelė vitrinose šiek tiek sugadino švaraus miesto reputaciją, bet tik labai nedaug :). Valgis buvo skanus. Tik ne sriuba. Čia jie tikrai nemoka gaminti geros Tom Yam sriubos...
Alaus geriau nusipirkti parduotuvėje, bet ir tai ne pigu – 2.5 USD (JAV doleris oficiali Rytų Timoro valiuta). Bet labai norėjosi pakelti bokalą paskutinį vakarą Pietryčių Azijoje. Už tas visas nepakartojamas akimirkas, už tuos visus nuotykius, kuriuos patyrėme... Liuksas iš didžiosios raidės :).
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą