Oro uostas. Skrendam. Greičiausia atkarpa mūsų kelionėje. Darwinas. Pokalbiai. Cavenah. Automobilio paieškos. Maisto paieškos. Pamiršk Gintuti alų!
Anksti ryte laukėme taksi, su kuriuo buvome susitarę 6h. Nieko. Tad sėdome į pirmą pasitaikiusį taksi ir nuvykome į oro uostą. Oro uostas mažutis, kolkas aptarnaujantis tik du skrydžius (į Darwiną Australijoje ir Balį Indonezijoje). Jau po mėnesio turėtų pasirodyti skrydžiai į Singapūrą. Po truputį pradės rinktis turistai, verslininkai… Skubėkite kol dar galite pamatyti Rytų Timorą tokį koks jis susikūrė.
Pridavę lagaminus dar turėjome sumokėti išvykimo mokestį. Dažniausiai tie mokesčiai būna įskaičiuoti į bilieto kainą, bet šįkart kitaip. Nors ir taip už bilietus sumokėjome gan brangiai…
Ir štai mes ore. Ate Pietryčių Azija! Ir sveikas dangau. Lėkėme mums neįtikėtinu greičiu :). Nuo Dili iki Darwino tik apie 700 km, o šią atkarpą įveiksime per 1h! Dažniausiai tokius atstumus įveikdavome per 1-2 dienas :).
Netrukus tolumoje jau išvydome Australiją. Vau! Bėgiojo šiurpuliukai. Norisi vis naujų įspūdžių, o čia jų tikrai rasime. Kiek gąsdino Australijos kainos, bet jau buvome nusprendę, kad Autralijoje pirksim mašiniuką ir su juo keliausim per kempingus. Taip bus ir patogiau, ir greičiau.
Jau lėktuvui leidžiantis galėjome matyti, kad čia švaru, tvarkinga. Jau buvome to pasiilgę.
Oro uosto migracijos pareigūnai išvydę iš kur mes esame pasivedė nuošaliau ir dar uždavė papildomų klausimų. Nieko ypatingo, standartiniai: kur važiuosite, kuriam laikui, kiek turite pinigų, ką veikėte savo šalyje ir pan. Visus klausimus atsakę teisingai :) buvome praleisti toliau. Dabar laukė muitinė. Ir vėl tie patys klausimai :). Keista. Bet pareigūnai teigiami ir netrukus mus praleido į Australiją. Uhu!!! Mes jau čia! Valio!
Visi iškart bandėme nusiimti pinigų iš bankomatų. Deja, mums ir suomiui Marrku neleido. Supratome, kad čia kažkas susiję su Europos – Australijos bankininkyste. Reiks spręsti.. Be pinigėlio bus sunkiai pragyventi :).
Visi sėdome į taksi ir buvome nuvežti į Darwino centre esantį hosteliuką. Jį išrinko Ryanas, kuris čia jau yra buvęs. Hosteliukas pigiausias mieste (bet ne toks jau ir pigus – beveik 2/3 mūsų dienos biudžeto), bet turi savo baseiną. Valio.
Mudu nieko nelaukę, pasidėję daiktus, iškart pasileidome į automobilio paieškas.
Pirmiausia praėjome pro hostelukuose esančius skelbimus, susirašėme kainas. Pirktis automobilius keliavimui tikrai populiaru. Gerai, bus didesnis pasirinkimas ir geresnės galimybės parduoti automobilį.
Populiariausi variantai – Ford Falcon. Jis patogus miegoti, jo detalės pigesnės nei kitų ir jis rekomenduojamas LP gido. Hmmm.... Kažkaip mums Fordas nebuvo prie širdies...
Tada praėjome pro aikšteles. Užėję į pirmąją susipažinome su jos savininku Johnu. Jis turėjo ir savo servisiuką šalia. Sprendžiant iš aprašinėtos sienos jis buvo labai mėgiamas backpackerių tarpe. Tai geras ženklas.
Kitos aikštelės nebuvo tokios įdomios. Vienoje vyrukas iškart stengėsi įbrukti autobusiuką, į kurį truputį ilgiau pažiūrėjome. Iškart norisi eiti toliau...
Viena iš aikštelių sutikome pliurpalą vyruką, kuris vis dejuodamas, kad jį atleistų bosas už tai kaip jis pardavinėja, mums parodė keletą automobilių (Falconų), bet labiausiai lenkė link nuomos. Buvo galimybė išsinuomoti ir jie įsipareigoja atpirkti iš tavęs už 40% kainos. No way. Mes juk maksimalistai. Mes norime parduoti už tiek kiek pirkome :).
Ėjome toliau. Vienoje iš aikštelių įsišnekėjome su ten buvusiu senuku. Jis, kaip ir pridera jo amžiui, mus pirmiausia įspėjo apie pavojus kelionėje. Naudingiausia buvo tai, kad jis turėjo savo nuomonę apie visus mieste esančius aikštelių pardavėjus. „Tas sukčius, tas nepatikimas, tas nieko...“ ir pan. Gerai buvo tai, kad jis buvo geros nuomonės apie Johną, mūsų pirmajį sutiktą pardavėją. Būtent ten ir buvo tie keletas variantų, kurie krito į akį.
Tad po dienos paieškų turėjome du variantus:
Ford Falcon. 1995 m., 280t. km., su kempinimo įranga. 2700 AUD.
Ford Escape. 2001 m., 120t.km., keturi varomi ratai, automatas. 6500 AUD.
Toyota Hiace kemperis. 1981 m. 250t. km. tinkamiausias keliavimui. 5500 AUD.
Pirmojo Fordo nelabai norėjome dėl jo populiarumo ir mūsų požiūrio į Fordus. Ir jame miegojimas būtų ne pats patogiausias, reikėtų kaskart statytis palapines arba miegoti automobilio gale.
Antrasis Fordas atrodė neblogai. Gan naujas. Ir keturi varomi ratai. Labai svarbu Australijoje jeigu nori šiek tiek nusukti nuo pramintų takų.. Bet kaina buvo mums kiek didoka. Ir jis jau buvo pilnas elektronikos, kuriai sugedus tektų brangiai mokėti tiek už nutempimą (automatas) tiek ir už darbus.
Trečiasis variantas buvo tinkamiausias. Bet jūs tik pažiūrėkite į jos metus! Ji tik keliais mėnesiais jaunesnė už Gintą. Jeigu Gintas jau vos bepajuda girgždančiais sąnariais tai ką kalbėti apie kemperį :). Juokaujame. Kemperiukas buvo senas, bet kilometražas buvo neblogas, dyzelinis variklis, nesutvarkytas, bet tai mes galime pataisyti. Ir Johnas pažadėjo pakeisti vandens pompą, dirželius, radiatoriaus šlangutes. Pauošti iškeliavimui :).
Reikia laukti rytojaus kada pasirodys laikraštis su skelbimais ir pažiūrėti ten esančius variantus.
Valgėme šįkart namuose, šį bei tą pasiruošę iš nusipirktų produktų. Hosteliukas turėjo savo virtuvę. Bet didelė problema su alumi. Maža skardinė alaus parduotuvėje kainavo 6lt, didelių net nebuvo. Jop, Gintui reiks prisukti savo kraniuką :).
2010.02.13. 183-oji kelionės diena.
Perkam laikraštį. Pokalbiai su Johnu. Abejonės. Susipažinkite – Siuzi! Prekinamės. Krokodiliena. Backpackerių klubas. Vakaro prizai. Su Valentino diena!
Iš pat ryto nusipirkome laikraštį ir peržiūrėjome skelbimus. Labai atraktyvaus kažko nepamatėme. Daug Falconų ir Toyotų Camry (bet jos brangesnės ir mažesnės). Nutarėme eiti patarimo pas Johną.
Johnas taip pat jau turėjo tą patį laikraštį. Tai jo duona. Perka automobilius, taiso, parduoda. Jis taip pat atkreipė dėmesį į tuos pačius skelbimus. Bet jie nebuvo pakankamai patrauklūs, kad skambintume.
Ką gi tenka galvoti apie turimus variantus.
Sėdėjome ir galvojome. Juk norime mėgautis keliavimu – pliusas kemperiukui, nemėgstame Fordų – minusas Falconui ir Escape, parduoti didesnė tikimybė – pliusas Toyotai (tokių kemperiukų nėra daug), norint dar daugiau pamatyti – pliusas Ford Escape (keturi varomi). Vistik atrodo, kad jau patys pradėjome ieškoti pliusų Toyotos variante.
Bet kaip Ginto tėtukas sakė – „nesu matęs tokių metų ir dar važiuojančios“ :).
Grįžome darkart pas Johną. Jis pasakė savo galutinę kainą ir pasiūlė, kad tas kelias dienas kol tvarkys kemperiuką pagyventume čia pat, servise.
Sukirtome rankomis. Šiandien šeštadienis, darbus pradedame pirmadienį.
Tad visų pršome susipažinti su mūsų nauja bendrakeleive! Ji vardu Siuzi.
Sutarę labai džiaugėmės. Jautėme, kad tikrai norime pagyventi šiame kemperiuke keletą mėnesių. Valio.
Kaip įprasta dieną nueiname į prekybos centrą nusipirkti konors pavalgyti pusryčiams ir pietums.
Tos dienos kulminacija buvo krokodilienos kepsnys. Nors ir brangus, bet nusprendėme paragauti. Ir ne prastai. Kaip dažniausiai sakoma – panašus į vištieną :).
Šiandien buvo šeštadienis ir tai buvo Valentino dienos išvakarės ir viename iš klubų, į kurį gavome pakvietimus, nusimatė neblogas baliukas.
Visi keturi nuėjome tenai. Merginoms buvo pažadėta nemokamo šampano. Liuksas. Šampano teko palaukti (tik nuo tam tikros valandos), o tuo tarpu gurkšnojom alutį. Brangus tas skanumėlis. Po poros bokalų pasakėme sau stop. Bet tada į pagalbą atėjo panelė Sėkmė. Vakaro vedantysis pasiūlė keletą žaidimų, kurių metu buvo galima laimėti alaus ir kitų prizų. Tinka. Dalyvaujam. Pirmame, kuriame reikėjo kuo toliau nuskraidinti savo išlankstytą lėktuvėlį, laimė nusisuko – Ginto lėktuvėlis atsitrenkė į balioną ir liko trečias. Bet vedėjas pasiūlė alaus asmeniui daugiausiai atnešiančiam lėktuvėlių. Ryanas, mūsų vikruolis, apsisuko kaip vijurkas ir štai mes jau turim ąsotį alaus ant stalo.
Tiek neužtenka, dalyvaujam toliau. Vedėjas sako, ką atnešti iš salės ir atnešęs vėliausiai iškrenta.
Sekėsi neblogai, bet Gintas vėl liko trečias. Ar tik nebus Ščiogolevaitės sindromas? :).
Nepasiduodam ir dalyvaujam dar viename žaidime. Laimėjusiam atitenka pakvietimas į šokinėjančių krokodilų šou ir 100 AUD sąskaita. Verta pasistengti. Reikėjo su dantimis, grindų neliečiant rankomis, pakelti vis mažėjančią dėžutę nuo grindų. Visi trys vyrukai bandė savo laimę. Konkurentai po truputį byrėjo... Ir visi trys vyrukai papuolė į TOP 3.
Prizas jau mūsų, bet konkursas tęsiasi toliau. Gintas, susirgęs minėtu sindromu, iškrinta. Ir finale abu mūsų vyrukai, kuriems abiems netoli 60m! Nugali Ryan’as, kuris šiek tiek užsiminėja joga (taip rašome, kad Gintas geriau pasijaustų :)).
Dabar jau turėjome alaus užtenkamai. Alaus ąsočiai ėjo vienas po kito.
Taip sau nejučia ir įsilinksmonome. Pradėjo groti grupė. Šokiai tęsėsi iki vėlumos.
Po visų ąsočių, iš akių matėsi, kad vyrukams jau laikas namo. Negalvojome, kad taip galėsime pasilinksminti Autralijoje. Svarbiausia reikia dalyvauti.
Jau buvo ankstyvas Valentino dienos rytas ir visi romantiškai nuėjome miegoti į savo 12 lovų kambarį :).
2010.02.14. 184-oji kelionės diena.
Hangover.. Taisom sveikatas baseine. Ilsimės. Prekinamės. Backpackerių vakarienė. Nauji prizai.
Kita diena buvo reabilitacijos diena. Po tokio kiekio alaus reikėjo pataisyti sveikatas. Niekur nebėjome, tik murksojome baseine. Liuksas.
Bet vakarop sužinojome, kad tame pačiame klube ankstyvais vakarais galima gauti patiekalą nemokamai jeigu užsisakai betkokį gėrimą. Tinka. Ir sveikatą pataisysim ir nemokamai pavalgysim.
Maistas buvo labai skanus. Ir dar alaus. Ir tai tik už 10 lt. Australijoje!
Bet štai vėl prasidėjo žaidimai. Dabar jau mūsų diena išaušo. Pirmiausia Vidutė laimėjo golfo turnyrą. Štai jau vienas ąsotis ant stalo. Tada Vidutė laimėjo ąsočių metimo konkursą. Štai jau antras ąsotis ant stalo. Kai juos baigėme paskelbė lėktuvėlių mėtymo konkursą. Gintas išlankstė Vidutei, Ryanui ir sau. Juk jis kietas kaip dešra inžinierius :). Vidutės lėktuvėlis lyderiavo, tada ją pralenkė Ryanas, o visų toliausiai nulėkė kieto kaip dešra lėktuvas. Valio! Ir vėl mūsų visos TOP3 vietos! Laimėjom ir du ąsočius alaus ir dar vieną pakvietimą pažiūrėti krokodilų. Vakarykštį taip pat gavome mes, nes Ryanas tuos krokodilus jau buvo matęs. Liuksas.
Dar viename žaidime laimė nuo mūsų nusisuko (gal gerai – vėl galėjome laimėti 100 AUD sąskaitą). Truputį pasilinksminę grįžome į savo namukus. Antrą dieną iš eilės nebrangiai baliavojam :). Tik reikia dalyvauti :).
2010.02.15. 185-oji kelionės diena.
Pas Siuzę. Plušam. Išlydim Rayaną. Plušam toliau. Dar viena backpackerių vakarienė. Kur prizai? Pavelas. Nakvynė konteineryje :).
Ryte pusryčiaujant kažkaip liūdna pasidarė. Ryanas šiandien turėjo išskristi į Perthą ir kažkaip nesinorėjo atsisveikinti. Labai susidraugavom su juo. Na ir kas, kad mes jį aplankysime Naujojoje Zelandijoje, bet kiekvienas išsiskyrimas liūdnas...
Pasiūlėme savo draugams kartu nueiti aplankyti mūsų Siuzę. Jie mielai sutiko.
Išsiregistravome iš savo viešbutuko ir kartu nuėjome į mūsų naujuosius namus. Jie apžiūrėjo, įvertino ir kartu su mumis pasidžiaugė mūsų Siuze. Kuriam laikui atsisveikinome – prižadėjome ateiti išlydėti Ryano.
Draugams išėjus griebėme savo Siuzę valyti. Čia dar jos keletas fotografijų iki patvarkymų.
Nuvilkome lovos ir sėdynių apmušalus, nuėmėmė užuolaidas. Viską apmerkėme, ištrynėme, išskalavome, kad visas garažas pakvipo. Išvalėme visus kampelius. Triūsėme nuo peties :).
Tuo tarpu pakeliamas Siuzės stogas jau buvo nevežtas į dirbtuves kapitaliniam remontui (šio dalyko ir teks ilgiausiai laukti – minimaliai tris dienas), o naują vandens pompą ir dirželius turėjo pristatyti rytoj, tad variklio darbai turėjo prasidėti rytoj.
Šiek tiek išsivalę nuėjome išlydėti Ryano. Viskas greit įvyko, net nepajutome. Paskutinės foto kartu.
Grįžę dar išsiskalbėme kartelį ir pradėjome ruoštis nakvynei. Johnas mielai vietoje nakvynės pas Siuzę (nebuvo stogo – daug uodų) pasiūlė nakvoti jo svainio konteineryje. Ne, ne šiukšlių :). Tai ale statybininkų namelis, kuriame buvo netgi kondicionierius. Nerealu. Ir visa tai nemokamai.
Vakare vėl nuėjome pigiai pavalgyti ir galbūt keletos prizų laimėti. Susitikome su Marrku. Pavalgyti pavalgėme, o prizų nelaimėjome. Teko kitiems juos perleisti :). Nieko, dar ateisime.
Grįžę į servisą (garažą, kaip mes vadinome) susipažinome su nauju nubudusiu garažo gyventoju. Jis Pavelas iš Slovakijos. Kaip Johnas sakė jis miega dieną, pabunda naktį. Ir taip jau keletas mėnesių. Karts nuo karto šiek tiek Johnui padeda su elektros darbais. Bet labai retai... Mes netgi dieną kuisdamiesi tarp daiktų radome jo pasą, kuris tiesiog buvo nudrėbtas tarp meškerių, varžtelių, indų.. Tikrai suabejojome, kad jis žinojo, kur jis yra. Bet jis mus nuramino „no problems, yes it‘s mine“. Oho. Keistas požiūris. Jis susikelia sau kojas ant kėdės ir rymo taip porą valandų.. Nei tai hipis nei tai biesas žino kas... Gal dar artimiau susipažinsime.
Sumišę nuėjome į savo konteinerį miegoti.
2010.02.16. 186-oji kelionės diena.
Lietuva, Tėvyne mūsų! Siuzės reabilitacija. Tinginiaujam. Blogas blogas blogas. Žvejų krantinė. Vakarienė. Dar viena naktis konteineryje.
Valio! Šiandien Vasario 16 – oji! Visus su tuo sveikiname (kiek pavėluotai ane?). O mes pusryčiaudami tik himną galėjome sudainuoti. O jūs dar ir laisvą dieną gavote :).
Konteineryje išsimiegojome gerai. Kur gi ne. Kai miegi su kondicionieriumi tai visada gerai. Sunkoka atminti tas naktis kai prakaitas varva per visur. Greit prie gero priprantama :).
Šiandien nieko nebeveikėme. Mūsų Siuzę pakabino prie lubų ir pradėjo tvarkyti jai vidurius.
Tą dieną didžiąja dalimi skyrėme blogo rašymui. Daug reikėjo pasivyti, parašyti, nuotraukų atrinkti. Bet tai netgi viena smagesnių akimirkų – vėl prieš akis matyti vaizdai, patirti nuotykiai. Aišku galėtume dažniau įkėlinėti savo rašliavas, bet taip mums netgi labiau patinka... Juk tingesni už tinginius esame :).
Vakarop nuėjome pasivaikščioti krantine. Gintas labai norėjo pažiūrėti, kaip ten žvejai žvejoja. Nekaip jie ten žvejoja. Tįsalioja valą su užmesta krevete... Be jokios sistemos. Taip ir nesupratome kaip ir ką jie ten žvejoja. Pakalbinome vieną žveją. Jis šiek tiek papasakojo. Daugiausia žvejoja dugninėmis.
Masalas kalmaras, krevetės arba žuvies gabaliukai. Galima pagauti lašišų, rajų, barakudų, ryklių ir pan. Be abejo ir krokodilų, kurie čia, pakrantėje nėra retenybė.
Gintui be abejo knietėjo ir pačiam laimę išbandyti. Reiks paprašyti rytoj Johno, kad paskolintų porą meškerių žvejybai ir pamokintų kaip tai daryti.
Nuo krantinės patraukėme tiesiai į mūsų įprastą vakarienės vietą. Šįkart buvo merginų vakaras ir žaidimai mūsų nelabai viliojo, tad iškart pavalgę patraukėme namo.
Atgal į savo konteinerį :).
2010.02.17. 187-oji kelionės diena.
Ilsimės toliau. Siuzė atsigauna. Ieškome piešinių. Šaldytuvas. Nebeišeina žuvauti. Įprasta vakarienė. Įprastas konteineris.
Kadangi dabar Siuzė buvo ne mūsų rankose tad ne kažin ką tegalėjome padėti. Slankiojome aplink ir stebėjome. Džiaugėmės tuo, kad Siuzė taisėsi. Naujos detalės ją tikriausiai džiugino. Buvome labai patenkinti Johnu, kuris darė viską, kad turėtume gerus „ratus“.
Me stuo tarpu ėjome ieškoti vietos, kur galėtume šiek tiek padailinti Siuzę. Galbūt kažkokių didelių lipdukų ar piešinių. Suradome vietą, kur sutiko tai padaryti, bet reikia atvažiuoti su Siuze ir tada galėsime pamodeliuoti. Ką gi. Reikia palaukti.
Grįžę paklausėme Pavelo (stebėtina – jis buvo atsikėlęs) gal jis norėtų su mumis nueti pažvejoti (matėme pas jį meškerę). Lyg ir sutiko iš pradžių, bet vėliau susirangė ant kėdės ir neatrodė, kad kažką norėtų daryti. Netgi Johno prašomas pažiūrėti mums skirtą šaldytuvą, jis pasakė, kad vėliau. Matai jam karšta :).
Patys nuėjome, išsimontavome ir persinešėme šaldytuvą. Tiesa, su tuo mūsų žinios baigėsi. Reikėjo Pavelo. Kadangi šaldytuvą jam pristatėme prie kojų tai jis sutiko jį apžiūrėti. Pasirodo visai neblogas šaldytuvas. Veikia netgi ant dujų. Rytoj jį turėtume įmontuoti į mūsų Siuzės virtuvę :).
Vakarieniavome vėl savo įprastoje vietoje. Sutikome Marrku. Smagiai pasišnekučiavome. Laimė visai nusigręžė nuo mūsų konkursuose. Netgi Ginto lėktuvai padaryti mums visiems trims nulėkė kažkur į šonus...
Tad netrukus vėl grįžome į savo nameliuką rašyti blogo Jums mieli draugai! O gal sau? Visiems visiems. Džiaugiamės, kad jums patinka skaityti mūsų nuobodžias dieneles, žiūrėti monotoniškas nuotraukas :).
Anksti ryte laukėme taksi, su kuriuo buvome susitarę 6h. Nieko. Tad sėdome į pirmą pasitaikiusį taksi ir nuvykome į oro uostą. Oro uostas mažutis, kolkas aptarnaujantis tik du skrydžius (į Darwiną Australijoje ir Balį Indonezijoje). Jau po mėnesio turėtų pasirodyti skrydžiai į Singapūrą. Po truputį pradės rinktis turistai, verslininkai… Skubėkite kol dar galite pamatyti Rytų Timorą tokį koks jis susikūrė.
Pridavę lagaminus dar turėjome sumokėti išvykimo mokestį. Dažniausiai tie mokesčiai būna įskaičiuoti į bilieto kainą, bet šįkart kitaip. Nors ir taip už bilietus sumokėjome gan brangiai…
Ir štai mes ore. Ate Pietryčių Azija! Ir sveikas dangau. Lėkėme mums neįtikėtinu greičiu :). Nuo Dili iki Darwino tik apie 700 km, o šią atkarpą įveiksime per 1h! Dažniausiai tokius atstumus įveikdavome per 1-2 dienas :).
Netrukus tolumoje jau išvydome Australiją. Vau! Bėgiojo šiurpuliukai. Norisi vis naujų įspūdžių, o čia jų tikrai rasime. Kiek gąsdino Australijos kainos, bet jau buvome nusprendę, kad Autralijoje pirksim mašiniuką ir su juo keliausim per kempingus. Taip bus ir patogiau, ir greičiau.
Jau lėktuvui leidžiantis galėjome matyti, kad čia švaru, tvarkinga. Jau buvome to pasiilgę.
Oro uosto migracijos pareigūnai išvydę iš kur mes esame pasivedė nuošaliau ir dar uždavė papildomų klausimų. Nieko ypatingo, standartiniai: kur važiuosite, kuriam laikui, kiek turite pinigų, ką veikėte savo šalyje ir pan. Visus klausimus atsakę teisingai :) buvome praleisti toliau. Dabar laukė muitinė. Ir vėl tie patys klausimai :). Keista. Bet pareigūnai teigiami ir netrukus mus praleido į Australiją. Uhu!!! Mes jau čia! Valio!
Visi iškart bandėme nusiimti pinigų iš bankomatų. Deja, mums ir suomiui Marrku neleido. Supratome, kad čia kažkas susiję su Europos – Australijos bankininkyste. Reiks spręsti.. Be pinigėlio bus sunkiai pragyventi :).
Visi sėdome į taksi ir buvome nuvežti į Darwino centre esantį hosteliuką. Jį išrinko Ryanas, kuris čia jau yra buvęs. Hosteliukas pigiausias mieste (bet ne toks jau ir pigus – beveik 2/3 mūsų dienos biudžeto), bet turi savo baseiną. Valio.
Mudu nieko nelaukę, pasidėję daiktus, iškart pasileidome į automobilio paieškas.
Pirmiausia praėjome pro hostelukuose esančius skelbimus, susirašėme kainas. Pirktis automobilius keliavimui tikrai populiaru. Gerai, bus didesnis pasirinkimas ir geresnės galimybės parduoti automobilį.
Populiariausi variantai – Ford Falcon. Jis patogus miegoti, jo detalės pigesnės nei kitų ir jis rekomenduojamas LP gido. Hmmm.... Kažkaip mums Fordas nebuvo prie širdies...
Tada praėjome pro aikšteles. Užėję į pirmąją susipažinome su jos savininku Johnu. Jis turėjo ir savo servisiuką šalia. Sprendžiant iš aprašinėtos sienos jis buvo labai mėgiamas backpackerių tarpe. Tai geras ženklas.
Kitos aikštelės nebuvo tokios įdomios. Vienoje vyrukas iškart stengėsi įbrukti autobusiuką, į kurį truputį ilgiau pažiūrėjome. Iškart norisi eiti toliau...
Viena iš aikštelių sutikome pliurpalą vyruką, kuris vis dejuodamas, kad jį atleistų bosas už tai kaip jis pardavinėja, mums parodė keletą automobilių (Falconų), bet labiausiai lenkė link nuomos. Buvo galimybė išsinuomoti ir jie įsipareigoja atpirkti iš tavęs už 40% kainos. No way. Mes juk maksimalistai. Mes norime parduoti už tiek kiek pirkome :).
Ėjome toliau. Vienoje iš aikštelių įsišnekėjome su ten buvusiu senuku. Jis, kaip ir pridera jo amžiui, mus pirmiausia įspėjo apie pavojus kelionėje. Naudingiausia buvo tai, kad jis turėjo savo nuomonę apie visus mieste esančius aikštelių pardavėjus. „Tas sukčius, tas nepatikimas, tas nieko...“ ir pan. Gerai buvo tai, kad jis buvo geros nuomonės apie Johną, mūsų pirmajį sutiktą pardavėją. Būtent ten ir buvo tie keletas variantų, kurie krito į akį.
Tad po dienos paieškų turėjome du variantus:
Ford Falcon. 1995 m., 280t. km., su kempinimo įranga. 2700 AUD.
Ford Escape. 2001 m., 120t.km., keturi varomi ratai, automatas. 6500 AUD.
Toyota Hiace kemperis. 1981 m. 250t. km. tinkamiausias keliavimui. 5500 AUD.
Pirmojo Fordo nelabai norėjome dėl jo populiarumo ir mūsų požiūrio į Fordus. Ir jame miegojimas būtų ne pats patogiausias, reikėtų kaskart statytis palapines arba miegoti automobilio gale.
Antrasis Fordas atrodė neblogai. Gan naujas. Ir keturi varomi ratai. Labai svarbu Australijoje jeigu nori šiek tiek nusukti nuo pramintų takų.. Bet kaina buvo mums kiek didoka. Ir jis jau buvo pilnas elektronikos, kuriai sugedus tektų brangiai mokėti tiek už nutempimą (automatas) tiek ir už darbus.
Trečiasis variantas buvo tinkamiausias. Bet jūs tik pažiūrėkite į jos metus! Ji tik keliais mėnesiais jaunesnė už Gintą. Jeigu Gintas jau vos bepajuda girgždančiais sąnariais tai ką kalbėti apie kemperį :). Juokaujame. Kemperiukas buvo senas, bet kilometražas buvo neblogas, dyzelinis variklis, nesutvarkytas, bet tai mes galime pataisyti. Ir Johnas pažadėjo pakeisti vandens pompą, dirželius, radiatoriaus šlangutes. Pauošti iškeliavimui :).
Reikia laukti rytojaus kada pasirodys laikraštis su skelbimais ir pažiūrėti ten esančius variantus.
Valgėme šįkart namuose, šį bei tą pasiruošę iš nusipirktų produktų. Hosteliukas turėjo savo virtuvę. Bet didelė problema su alumi. Maža skardinė alaus parduotuvėje kainavo 6lt, didelių net nebuvo. Jop, Gintui reiks prisukti savo kraniuką :).
2010.02.13. 183-oji kelionės diena.
Perkam laikraštį. Pokalbiai su Johnu. Abejonės. Susipažinkite – Siuzi! Prekinamės. Krokodiliena. Backpackerių klubas. Vakaro prizai. Su Valentino diena!
Iš pat ryto nusipirkome laikraštį ir peržiūrėjome skelbimus. Labai atraktyvaus kažko nepamatėme. Daug Falconų ir Toyotų Camry (bet jos brangesnės ir mažesnės). Nutarėme eiti patarimo pas Johną.
Johnas taip pat jau turėjo tą patį laikraštį. Tai jo duona. Perka automobilius, taiso, parduoda. Jis taip pat atkreipė dėmesį į tuos pačius skelbimus. Bet jie nebuvo pakankamai patrauklūs, kad skambintume.
Ką gi tenka galvoti apie turimus variantus.
Sėdėjome ir galvojome. Juk norime mėgautis keliavimu – pliusas kemperiukui, nemėgstame Fordų – minusas Falconui ir Escape, parduoti didesnė tikimybė – pliusas Toyotai (tokių kemperiukų nėra daug), norint dar daugiau pamatyti – pliusas Ford Escape (keturi varomi). Vistik atrodo, kad jau patys pradėjome ieškoti pliusų Toyotos variante.
Bet kaip Ginto tėtukas sakė – „nesu matęs tokių metų ir dar važiuojančios“ :).
Grįžome darkart pas Johną. Jis pasakė savo galutinę kainą ir pasiūlė, kad tas kelias dienas kol tvarkys kemperiuką pagyventume čia pat, servise.
Sukirtome rankomis. Šiandien šeštadienis, darbus pradedame pirmadienį.
Tad visų pršome susipažinti su mūsų nauja bendrakeleive! Ji vardu Siuzi.
Sutarę labai džiaugėmės. Jautėme, kad tikrai norime pagyventi šiame kemperiuke keletą mėnesių. Valio.
Kaip įprasta dieną nueiname į prekybos centrą nusipirkti konors pavalgyti pusryčiams ir pietums.
Tos dienos kulminacija buvo krokodilienos kepsnys. Nors ir brangus, bet nusprendėme paragauti. Ir ne prastai. Kaip dažniausiai sakoma – panašus į vištieną :).
Šiandien buvo šeštadienis ir tai buvo Valentino dienos išvakarės ir viename iš klubų, į kurį gavome pakvietimus, nusimatė neblogas baliukas.
Visi keturi nuėjome tenai. Merginoms buvo pažadėta nemokamo šampano. Liuksas. Šampano teko palaukti (tik nuo tam tikros valandos), o tuo tarpu gurkšnojom alutį. Brangus tas skanumėlis. Po poros bokalų pasakėme sau stop. Bet tada į pagalbą atėjo panelė Sėkmė. Vakaro vedantysis pasiūlė keletą žaidimų, kurių metu buvo galima laimėti alaus ir kitų prizų. Tinka. Dalyvaujam. Pirmame, kuriame reikėjo kuo toliau nuskraidinti savo išlankstytą lėktuvėlį, laimė nusisuko – Ginto lėktuvėlis atsitrenkė į balioną ir liko trečias. Bet vedėjas pasiūlė alaus asmeniui daugiausiai atnešiančiam lėktuvėlių. Ryanas, mūsų vikruolis, apsisuko kaip vijurkas ir štai mes jau turim ąsotį alaus ant stalo.
Tiek neužtenka, dalyvaujam toliau. Vedėjas sako, ką atnešti iš salės ir atnešęs vėliausiai iškrenta.
Sekėsi neblogai, bet Gintas vėl liko trečias. Ar tik nebus Ščiogolevaitės sindromas? :).
Nepasiduodam ir dalyvaujam dar viename žaidime. Laimėjusiam atitenka pakvietimas į šokinėjančių krokodilų šou ir 100 AUD sąskaita. Verta pasistengti. Reikėjo su dantimis, grindų neliečiant rankomis, pakelti vis mažėjančią dėžutę nuo grindų. Visi trys vyrukai bandė savo laimę. Konkurentai po truputį byrėjo... Ir visi trys vyrukai papuolė į TOP 3.
Prizas jau mūsų, bet konkursas tęsiasi toliau. Gintas, susirgęs minėtu sindromu, iškrinta. Ir finale abu mūsų vyrukai, kuriems abiems netoli 60m! Nugali Ryan’as, kuris šiek tiek užsiminėja joga (taip rašome, kad Gintas geriau pasijaustų :)).
Dabar jau turėjome alaus užtenkamai. Alaus ąsočiai ėjo vienas po kito.
Taip sau nejučia ir įsilinksmonome. Pradėjo groti grupė. Šokiai tęsėsi iki vėlumos.
Po visų ąsočių, iš akių matėsi, kad vyrukams jau laikas namo. Negalvojome, kad taip galėsime pasilinksminti Autralijoje. Svarbiausia reikia dalyvauti.
Jau buvo ankstyvas Valentino dienos rytas ir visi romantiškai nuėjome miegoti į savo 12 lovų kambarį :).
2010.02.14. 184-oji kelionės diena.
Hangover.. Taisom sveikatas baseine. Ilsimės. Prekinamės. Backpackerių vakarienė. Nauji prizai.
Kita diena buvo reabilitacijos diena. Po tokio kiekio alaus reikėjo pataisyti sveikatas. Niekur nebėjome, tik murksojome baseine. Liuksas.
Bet vakarop sužinojome, kad tame pačiame klube ankstyvais vakarais galima gauti patiekalą nemokamai jeigu užsisakai betkokį gėrimą. Tinka. Ir sveikatą pataisysim ir nemokamai pavalgysim.
Maistas buvo labai skanus. Ir dar alaus. Ir tai tik už 10 lt. Australijoje!
Bet štai vėl prasidėjo žaidimai. Dabar jau mūsų diena išaušo. Pirmiausia Vidutė laimėjo golfo turnyrą. Štai jau vienas ąsotis ant stalo. Tada Vidutė laimėjo ąsočių metimo konkursą. Štai jau antras ąsotis ant stalo. Kai juos baigėme paskelbė lėktuvėlių mėtymo konkursą. Gintas išlankstė Vidutei, Ryanui ir sau. Juk jis kietas kaip dešra inžinierius :). Vidutės lėktuvėlis lyderiavo, tada ją pralenkė Ryanas, o visų toliausiai nulėkė kieto kaip dešra lėktuvas. Valio! Ir vėl mūsų visos TOP3 vietos! Laimėjom ir du ąsočius alaus ir dar vieną pakvietimą pažiūrėti krokodilų. Vakarykštį taip pat gavome mes, nes Ryanas tuos krokodilus jau buvo matęs. Liuksas.
Dar viename žaidime laimė nuo mūsų nusisuko (gal gerai – vėl galėjome laimėti 100 AUD sąskaitą). Truputį pasilinksminę grįžome į savo namukus. Antrą dieną iš eilės nebrangiai baliavojam :). Tik reikia dalyvauti :).
2010.02.15. 185-oji kelionės diena.
Pas Siuzę. Plušam. Išlydim Rayaną. Plušam toliau. Dar viena backpackerių vakarienė. Kur prizai? Pavelas. Nakvynė konteineryje :).
Ryte pusryčiaujant kažkaip liūdna pasidarė. Ryanas šiandien turėjo išskristi į Perthą ir kažkaip nesinorėjo atsisveikinti. Labai susidraugavom su juo. Na ir kas, kad mes jį aplankysime Naujojoje Zelandijoje, bet kiekvienas išsiskyrimas liūdnas...
Pasiūlėme savo draugams kartu nueiti aplankyti mūsų Siuzę. Jie mielai sutiko.
Išsiregistravome iš savo viešbutuko ir kartu nuėjome į mūsų naujuosius namus. Jie apžiūrėjo, įvertino ir kartu su mumis pasidžiaugė mūsų Siuze. Kuriam laikui atsisveikinome – prižadėjome ateiti išlydėti Ryano.
Draugams išėjus griebėme savo Siuzę valyti. Čia dar jos keletas fotografijų iki patvarkymų.
Nuvilkome lovos ir sėdynių apmušalus, nuėmėmė užuolaidas. Viską apmerkėme, ištrynėme, išskalavome, kad visas garažas pakvipo. Išvalėme visus kampelius. Triūsėme nuo peties :).
Tuo tarpu pakeliamas Siuzės stogas jau buvo nevežtas į dirbtuves kapitaliniam remontui (šio dalyko ir teks ilgiausiai laukti – minimaliai tris dienas), o naują vandens pompą ir dirželius turėjo pristatyti rytoj, tad variklio darbai turėjo prasidėti rytoj.
Šiek tiek išsivalę nuėjome išlydėti Ryano. Viskas greit įvyko, net nepajutome. Paskutinės foto kartu.
Grįžę dar išsiskalbėme kartelį ir pradėjome ruoštis nakvynei. Johnas mielai vietoje nakvynės pas Siuzę (nebuvo stogo – daug uodų) pasiūlė nakvoti jo svainio konteineryje. Ne, ne šiukšlių :). Tai ale statybininkų namelis, kuriame buvo netgi kondicionierius. Nerealu. Ir visa tai nemokamai.
Vakare vėl nuėjome pigiai pavalgyti ir galbūt keletos prizų laimėti. Susitikome su Marrku. Pavalgyti pavalgėme, o prizų nelaimėjome. Teko kitiems juos perleisti :). Nieko, dar ateisime.
Grįžę į servisą (garažą, kaip mes vadinome) susipažinome su nauju nubudusiu garažo gyventoju. Jis Pavelas iš Slovakijos. Kaip Johnas sakė jis miega dieną, pabunda naktį. Ir taip jau keletas mėnesių. Karts nuo karto šiek tiek Johnui padeda su elektros darbais. Bet labai retai... Mes netgi dieną kuisdamiesi tarp daiktų radome jo pasą, kuris tiesiog buvo nudrėbtas tarp meškerių, varžtelių, indų.. Tikrai suabejojome, kad jis žinojo, kur jis yra. Bet jis mus nuramino „no problems, yes it‘s mine“. Oho. Keistas požiūris. Jis susikelia sau kojas ant kėdės ir rymo taip porą valandų.. Nei tai hipis nei tai biesas žino kas... Gal dar artimiau susipažinsime.
Sumišę nuėjome į savo konteinerį miegoti.
2010.02.16. 186-oji kelionės diena.
Lietuva, Tėvyne mūsų! Siuzės reabilitacija. Tinginiaujam. Blogas blogas blogas. Žvejų krantinė. Vakarienė. Dar viena naktis konteineryje.
Valio! Šiandien Vasario 16 – oji! Visus su tuo sveikiname (kiek pavėluotai ane?). O mes pusryčiaudami tik himną galėjome sudainuoti. O jūs dar ir laisvą dieną gavote :).
Konteineryje išsimiegojome gerai. Kur gi ne. Kai miegi su kondicionieriumi tai visada gerai. Sunkoka atminti tas naktis kai prakaitas varva per visur. Greit prie gero priprantama :).
Šiandien nieko nebeveikėme. Mūsų Siuzę pakabino prie lubų ir pradėjo tvarkyti jai vidurius.
Tą dieną didžiąja dalimi skyrėme blogo rašymui. Daug reikėjo pasivyti, parašyti, nuotraukų atrinkti. Bet tai netgi viena smagesnių akimirkų – vėl prieš akis matyti vaizdai, patirti nuotykiai. Aišku galėtume dažniau įkėlinėti savo rašliavas, bet taip mums netgi labiau patinka... Juk tingesni už tinginius esame :).
Vakarop nuėjome pasivaikščioti krantine. Gintas labai norėjo pažiūrėti, kaip ten žvejai žvejoja. Nekaip jie ten žvejoja. Tįsalioja valą su užmesta krevete... Be jokios sistemos. Taip ir nesupratome kaip ir ką jie ten žvejoja. Pakalbinome vieną žveją. Jis šiek tiek papasakojo. Daugiausia žvejoja dugninėmis.
Masalas kalmaras, krevetės arba žuvies gabaliukai. Galima pagauti lašišų, rajų, barakudų, ryklių ir pan. Be abejo ir krokodilų, kurie čia, pakrantėje nėra retenybė.
Gintui be abejo knietėjo ir pačiam laimę išbandyti. Reiks paprašyti rytoj Johno, kad paskolintų porą meškerių žvejybai ir pamokintų kaip tai daryti.
Nuo krantinės patraukėme tiesiai į mūsų įprastą vakarienės vietą. Šįkart buvo merginų vakaras ir žaidimai mūsų nelabai viliojo, tad iškart pavalgę patraukėme namo.
Atgal į savo konteinerį :).
2010.02.17. 187-oji kelionės diena.
Ilsimės toliau. Siuzė atsigauna. Ieškome piešinių. Šaldytuvas. Nebeišeina žuvauti. Įprasta vakarienė. Įprastas konteineris.
Kadangi dabar Siuzė buvo ne mūsų rankose tad ne kažin ką tegalėjome padėti. Slankiojome aplink ir stebėjome. Džiaugėmės tuo, kad Siuzė taisėsi. Naujos detalės ją tikriausiai džiugino. Buvome labai patenkinti Johnu, kuris darė viską, kad turėtume gerus „ratus“.
Me stuo tarpu ėjome ieškoti vietos, kur galėtume šiek tiek padailinti Siuzę. Galbūt kažkokių didelių lipdukų ar piešinių. Suradome vietą, kur sutiko tai padaryti, bet reikia atvažiuoti su Siuze ir tada galėsime pamodeliuoti. Ką gi. Reikia palaukti.
Grįžę paklausėme Pavelo (stebėtina – jis buvo atsikėlęs) gal jis norėtų su mumis nueti pažvejoti (matėme pas jį meškerę). Lyg ir sutiko iš pradžių, bet vėliau susirangė ant kėdės ir neatrodė, kad kažką norėtų daryti. Netgi Johno prašomas pažiūrėti mums skirtą šaldytuvą, jis pasakė, kad vėliau. Matai jam karšta :).
Patys nuėjome, išsimontavome ir persinešėme šaldytuvą. Tiesa, su tuo mūsų žinios baigėsi. Reikėjo Pavelo. Kadangi šaldytuvą jam pristatėme prie kojų tai jis sutiko jį apžiūrėti. Pasirodo visai neblogas šaldytuvas. Veikia netgi ant dujų. Rytoj jį turėtume įmontuoti į mūsų Siuzės virtuvę :).
Vakarieniavome vėl savo įprastoje vietoje. Sutikome Marrku. Smagiai pasišnekučiavome. Laimė visai nusigręžė nuo mūsų konkursuose. Netgi Ginto lėktuvai padaryti mums visiems trims nulėkė kažkur į šonus...
Tad netrukus vėl grįžome į savo nameliuką rašyti blogo Jums mieli draugai! O gal sau? Visiems visiems. Džiaugiamės, kad jums patinka skaityti mūsų nuobodžias dieneles, žiūrėti monotoniškas nuotraukas :).
Pranešimai
Australija... Blyn jau net nebe pavydziu, o tiesiog ignoruoti reikia, kad nervai negestu :)) Super hipiu gyvenimas!
AtsakytiPanaikintip.s. Vida, skambino tavo mama - pagaliau pasieke Vietnamo siunta ir Kestas ipareigotas paimti ;)
Hipiai siandien deda paskutinius strichus savo masiniukiai-Siuzi ir rytoj jau leks i trasa...:)
AtsakytiPanaikintiLiuks, dziaugiames, kad dovana pagaliau pasieks adresata!Mums reiketu jau pradeti galvoti apie naujus konkursus :)!
Vida&Gintas&Siuzi
Pritariu Mindaugui - pries skaitant jusu bloga reikia nervus raminanciais produktais apsirupint :))) Gal ir gerai, kad naujienos pasirodo ne taip daznai :)
AtsakytiPanaikintiSikart labiausiai patiko vieta: "O jus tai laisva diena gavot vasario 16-osios proga". Neva "o mes, darbo zmones, arem arem ir alucio isgere vel arem! Ir taip jau puse metu be poilsio" :)))
P.S.: norim daugiau duonos ir zaidimu!
Linkejimai,
Asta is FNS ;)
o tai siaip tas Darwinas nelabai patiko? nuotraukos tik is klubo, kaviniu, hostelio ir Siuzi :)
AtsakytiPanaikintiAstule,
AtsakytiPanaikintiTaip mes ariam ir ariam ir vargo nematom :).
Laikykites!
Zaidimu tikrai bus. Laukeme Autralijos. Juk "prizas is Australijos" neblogai skamba, a?
Gintas&Vida is AUS
Kotryna,
AtsakytiPanaikintiDarwinas mazas miestukas, kuris puikus organizuotis keliones i aplink ji esancius nerealius nacionalinius parkus. Jis nera kazkuom istoriskai izymus (nebent vaizdais is filmo su Nicole Kidman "Australia"). Australijos isskirtinumas jos gamta. Ten ir leksim.
Musu tikslas cia - Siuzi. Tvarkom ja, o vakarais kaip teisingai pastebejai - traliai festivaliai. Atvarykit :) Turim alaus ir nemokamu vakarieniu :)
Vids i Gints