2010.02.04. 174-oji kelionės diena.
Vistik išvykstam. Nereali Flores sala. Nereali Flores sala! Nereaaaliii! Mes jum sakom – tikrai nereali! Sugendam. Naktinė kelionė. Mėlynų akmenų paplūdimys.
Ryte dar gerokai prieš sutartą laiką mes jau buvome ant kojų ir pasiruošę išvykti. Vis kamavo abejonės, ar nepaves vakarykščiai baliavotojai.
Visgi vyrukai kaip agurkiukai buvo pasiruošę vykti. Jų buvo trys – vienas vairuotojas, kitas automobilio savininkas, o trečiam Flores salos rytuose esančiame mieste Maumere reikėjo pasidaryti pasą. Na ir mes, lietuviukai ir estas Tomas.
Tik pradėjus važiuoti buvome nustebinti salos grožio. Kelias driekėsi tai į kalną tai į pakalnę vingiuodamas tarp tropinės gamtos. Tikriausiai ir kitos salos tokios pačios gražios tik per tankiai apgyvendintos ir per namukus neidavo nieko matyti. O čia aikčiojome iš nuostabos. Ryžių laukai, kurie tarp kalnų buvo išsidėstę kaip voratinkliai. Turistams taip ir pristatinėjami – Spider-web rice fields.
Gamta buvo žalia žalia. Juk buvo lietaus sezonas. Nerealu. Šitą kelią rašome į gražiausių pravažiuotų kelių trejetuką :). Būtinai čia reikės grįžti palaipioti po žalius kalnus, pavaikščioti po vietinius kaimukus. Gaila, kad važiavome ne su trijų dienų kelione...
Indoneziečių vyrukų kompaniją pasitaikė labai linksma. Žvygavom visą kelią. Jie gerai kalbėjo angliškai ir laidė nerealius juokelius. Fone visada grojo Bob Marley arba virtinė grupė Nanaku. Pastarosios grupės dainas greitai pradėjome ir mes dainuoti :). Pagaliau galėsime į savo dainų skiltį įdėti mus lydėjusią dainą. Paklausykite (kai įdėsime, nes daug jau esame pažadėję įdėti, bet nepavyksta :)).
Pakeliui dar užsukome į vieno iš vaikinukų tėviškę. Kaimukas buvo įsikūręs didelio kalno papėdėje, labai gražioje vietoje.
Kaimukui tai buvo didelė atrakcija pamatyti mus. Buvome pavaišinti kava, pasiūlyto kramtomo tabako atsisakėme. Nuo to kramtomo tabako (tai net ne tabakas, o kažkokio medžio lapai) visų moterų dantys buvo raudoni. Žiaurokas vaizdelis.
Smagu buvo pamatyti, kad pas juos sodybos jau nebe tokios apverstos. Netgi panašiai į lietuvių senovines sodybas priešais namukus visi turėjo įrengtus darželius. Ne rūtos ten augo, bet vistiek gražu.
Taip sau linksmai važiavome toliau ir vakarop įvažiavom į neblogą lietų. Pylė kaip iš kibiro. Ir kaip tyčia sugedome. Nukrito generatoriaus dirželis. Pralaukėme geras porą valandų. Iš pradžių vyrukai bandė gauti naują dirželį, o po to dėti senąjį ir sutempti. Pavyko. Šiaip ne taip išvažiavome. Ir kaip visada su indoneziečiais – kas tris valandas stojome valgyti. Kur jiems telpa?
Stabtelėjome mėlynų akmenų paplūdimyje. Nors ir buvo tamsu, bet buvo galima matyti mėnesienoje mėlynuojančius akmenukus. Įdomu. Atrakcija. Važiavome toliau.
Nepavydim vairuotojui. Tuo tarpu kai mes knarkėme jis turėjo vairuoti. Karts nuo karto sustodavome išgerti kavos (kartu ir vėl pavalgyti..).
2010.02.05. 175-oji kelionės diena.
Moni miestelis. Kelimutu ugnikalnis. Trijų spalvų ežerai. Papusryčiaujam. Atsisveikinam. Autobusu į Ende. Nakvynės paieškos. Kaip nusigauti iki Timoro? Naujazelandietis. Leidimai į Australiją. Pokalbiai prie alaus.
Bet viskas liuks ir apie 4h ryto sėkmingai pasiekėme Moni, miestelį, kuris visiškai šalia Kelimutu ugnikalnio. Kelimutu tai vulkaninis plotas, kuriame tyvuliuoja trys skirtingų spalvų ežerai. Ir jie kas kažkurį laiką pakeičia spalvas.
Mes į ugniklanį buvome užvešti kito vairuotojo, nes mūsiškis jau nepajėgė vairuoti. Viršūnėje be mūsų dar buvo gal penki žmonės. Čia lietingojo sezono privalumas. Bet netgi ir sausuoju sezonu čia neprisirenka armijos turisų. Flores sala yra mažiau turistų lankoma (ir teršiama).
Mums lankantis du ežerai buvo mėlyni (galbūt vienas turkio spalvos, kitas šiek tiek šviesesnis) ir vienas tamsiai rudas. Tekant saulei šios spalvos atrodė dar ryškesnės. Liuks.
Nuo apžvalgos aikštelės buvo galima matyti visus tris ežerus ir dar jūrą tolumoje.
Pakankamai paganę akis grįžome iki savo vairuotojo, su kuriuo grįžome į Moni miestelį.
Čia turėjome išsiskirti su Tomu. Jis toliau važiavo į Maumere miestuką, o mes truputuką turėjome grįžti atgal į Ende miestuką.
Kol laukėme savo autobuso dar subalgėme po blynelį su bananu. Tai jau tapo įprastas maistas pusryčiams.
Svečių namų šeimininkas ne iš kelmo spirtas. Pamatęs, kad mes laukiame autobuso į Ende, jis pasiūlė sumokėti jam ir jis tada sumokės vairuotojui. Neva taip bus pigiau. Lyg ir turėtume juo tikėti, juk jis draugas mus atvežusių vyrukų. Bet jau buvome pakankamai perpratę indoneziečius tad pinigų jam nedavėme.
Kai susistabdėme autobusą mus vešiantį į Ende, prišokęs vyrukas iš svečių namų kažką pro duris šuktelėjo vairuotojui. Supratome, kad sukčiaujama. Tik įlipę neskubėjome mokėti, o vietinių keleivių gestais paklausėme kainos. Supratome, kad vietoje mums siūlytų mokėti 50t rupijų tereikia mokėti 30t. Va čia tai Indonezija. Net ir pažįstami žmonės nori tave apgauti.
Iki Ende tebuvo 55km. bet juos įveikėme tik per 2h. Kelias ėjo stačiai į kalnus ir vėl į pakalnę... Nerealiai gražu. Žali kanjonai. Iš skardžių trykštantys kriokliai. Gaila, kad nepavyko nufotografuoti, autobusiukas visas drebėjo ir maži langiukai nebuvo tinkamiausi paveikslavimui. Tiesiog grožėjomės. Topų topas.
Ende miestukas kaip ir visi Indonezijos miestai nėra švaros įsikūnijimai. Nors turime pastebėti, kad Flores saloje miestukai šiek tiek švarsni, mažiau plastiko, mažiau maišelių... Ir tai pirmoji krikščioniška sala. Nieko tuo nenorime pasakyti, bet gal...
Netrukome susirasti nakvynę ir išėjome į kitą didelį žygį – susirasti kelto į Timoro salą. Pakeliui teko išgirsti net penkias versijas apie išvykimo laikus tad reikėjo įsitikinti kas ir kaip.
Turistų informacijos centre niekas nekalbėjo angliškai. Vienintelis kalbantis angliškai buvo išėjęs į mečetę pasimelsti (penktadienis šventa diena musulmonams..). OK. Einam į Pelni kompanijos (didžiausia laivybos kompanija Indonezijoje) ofisą paklausti informacijos. Užrakinta. Nepasiduodam ir įeinam per galines duris. Nieko mums negali padėti tik davė telefono numerį, kuriuo reikia skambinti į keltų kompaniją. Tai buvo tas pats numeris, kuriuo mes jau buvome skambinę (gavome iš LP gido). Balsas kitame laido gale (jeigu mobiliakai dar turi laidus...) sakė, kad keltas išvyksta pirmadienį (šiandien penktadienis). Na bent jau išvyksta. Bet nebuvome tikri dėl balso anglų kalbos žinių tad nusprendėme į ofisą grįžti rytoj ir dar kartą tuo įsitikinti.
O tuo tarpu nuėjome pasėdėti prie interneto, kurį iškar praminėme ponu Vėžliu... Interneto kavinukėje dirbęs vaikinukas pasakė, kad keltas visgi sekmadienį ir tuo keltu vyksta jo tėvas. Štai dar viena versija. Bet patikrinsim rytoj.
Nepraleidome progos užsukti į bažnyčią. Kaip minėjome čia krikščioniška sala ir bažnyčių jau matėme ne vieną. Nustebome pamatę pilną bažnyčią vaikų. Tikriausiai buvo atėjusi visa mokykla. Nežinome, ar tai buvo privaloma ar savu noru, bet atrodė įspūdingai. Visi bažnyčioje esantys vaikai pilnais balsais giedojo giesmes. Pas mus taip nesame matę. Liuksas.
Mūsų džiaugsmui grįžę į viešbutuką sutikome Ryaną, keliautoją iš Naujosios Zelandijos. Smagiai šnekučiuodamiesi pavakarieniavome, pagurkšnojome alutį. Dar net nenutuokėme, kiek laiko teks mums kartu praleisti su misteriu Ryanu :).
2010.02.06. 176-oji kelionės diena.
Kelto paieškos. Valio! Apsinakvojam ilgiau. Įsikuriam. Suomis Markuu. Pasivaikštom pakrante.
Taigi anksti ryte nieko nelaukę Gintas ir Ryanas patraukė į kelto paieškas. Reikėjo patikrinti, ar vaikinuko iš interneto kavinukės informacija teisinga.
Pelni ofise esanti mergina mokėjo tik vieną atsakymą – NO. Ko mes beklaustume – ar turite laivų plaukiančių į Timorą? No. Ar yra šį savaitgalį laivų plaukiančių į Timorą? No. Ar yra kitą savaitę plaukiančių laivų į Timorą? No. Ar žinote kitų laivybos kompanijų, galinčių plaukti į Timorą? No. Greitai supratome, kad net į klausimą – ar turi kiek proto? – ji atsakytų taip pat... Nenorime nieko žeminti, bet kartais sunku suvokti kai kurių žmonių nelankstumą, abejingumą...
Taigi grįžome iki interneto kavinukės pas tą patį vaikinuką. Jis paskambino savo tėvui ir sužinojo, kad keltas nukeltas iš sekmadienio į pirmadienį. Viltis vėl sužibo. Bet reikia važiuoti į kitame Ende gale esantį uostą ir ten tiksliai susižinoti. OK. Taip ir darom. Susistabdome du vaikinukus su motoroleriais ir lekiam.
Ne taip paprasta. Pasirodo keltų kompanija ne tame uoste ir reikia važiuoti apie 15 km kita kryptimi. Tie patys mus atvežę vaikinukai užsiprašė nerealios kainos tad tik paprašėm, kad pargabentų atgal į miestą. Ten netrukome pagauti kitus du motorolerininkus ir nulėkėme į kitą vilties uostą.
Valio! Ten įsikūrusi keltų kompanija patvirtino, kad keltas yra pirmadienį. Bilietų nebūtina pirkti dabar, galėsime atvykę. Ką gi. Turime dar dvi dienas.
Po pietų į mūsų viešbutuką atvyko suomis Marrku. Ryanas su juo susipažino dar Labuanbajo. Jis taip pat kaip ir mes, ir kaip Ryanas, keliavo į Australiją. Liuks. Jau nebloga kompanija.
Kadangi turėjome sočiai laiko tai pasidarėme skalbimo dieną. Reikia viską išsiplauti iki brangiosios Australijos.
Vakarop nuėjome pasivaikščioti pakrante. O siaube. Šiukšlynas. Juodas smėlis dar sustiprina netvarkos vaizdą.
Nieko gero nepamatę pasukome atgal. Užėjome į kieniečių restoraną, kuriame mums padavė angliškus meniu. Iškart galėjome atsistoti ir išeiti. Turistinis meniu turistinės ir kainos. Grįžome į savo viešbutuką ir ten pavalgėme labai labai pigiai ir skaniai. Šįkart jau šnekučiavomės visa nauja kompanija.
2010.02.07. 177-oji kelionės diena.
Polution beach. Apsiperkam. Paskutiniai skalbimai.
Turėjome visą dieną laisvą. Tad nusprendėme kartu su Ryanu eiti į paplūdimį pasimaudyti. Viešbučio šeimininko paklausėme, kuriame paplūdimyje galime išsimaudyti ir nuėjome jo nurodyta kryptimi. Buvo karšta kaip pekloje. Laukėme kada galėsime pasinerti į vandenį, nors jis tikriausiai ir nebūtų toks vėsus kaip norėtųsi.
Pirmieji vaizdai šokiravo. Ar tikrai mums čia patarė išsimaudyti? Vaikai plukdė laivelius šiukšliname vandenyje, pakrantė buvo nusėta plastiku.
Siaubas. Tokiais tempais mes greitai visai nebeturėsime kur maudytis. Jokios atsakomybės. Kur ši… ten paliko… Uch. Ne kartą buvome klausę vietinių, kodėl taip vyksta. Jų atsakymas, kad tai trūkumas švietimo. Bet juk viskas prasideda dar šeimoje! Ką mamos galvoja mėtydamos šiukšles per vaikų galvas? Jau nekalbame apie tėvus, kurie vaikams jau nuo mažų dienų pučia cigarečių dūmus į veidą... Viena labiausiai rūkančių tautų pasaulyje...
Nusprendėme bent jau pasivaikščioti pakrante. Šiukšlių kiek apmažėjo, bet į vandenį lįsti jau nebesinorėjo. Stebėjome kaip žvejai traukia kalmarus į krantą.
Pasitaikydavo tikrai neblogų egzempliorių. Po to juos neša priduoti į vietinius restoranus. Smagu, kad bent jau nesėdi bambas išvertę.
Vieni traukia žuvis su harpūnais kiti su tinklais. Atrodo, kad sėkmė labiau pirmųjų pusėje. Vyrukai su tinklais dažniau painiodavo tinklus ant kranto nei su jais žvejodavo :).
Užtektinai prisižiūrėję tiek ir įdomių, tiek ir kraupių vaizdelių patraukėme namo. Saulė deginte degino. Užsukome į vietinį supermarketą nusipirkti ko nors šalto. Visi stebėjo kiekvieną mūsų žingsnį. Supratome, kad ne tiek jau ir daug čia atvyksta turistautojų. Sukeldavome audrą juoko kai konors paklausdavome angliškai. Juokiasi ir juokiasi. Bent jau tai gerai. Užkrečia gera nuotaika.
Tą vakarą dar pasiskalbėme prieš iškeliaudami ir visi nuėjome anksčiau pamiegoti.
Vistik išvykstam. Nereali Flores sala. Nereali Flores sala! Nereaaaliii! Mes jum sakom – tikrai nereali! Sugendam. Naktinė kelionė. Mėlynų akmenų paplūdimys.
Ryte dar gerokai prieš sutartą laiką mes jau buvome ant kojų ir pasiruošę išvykti. Vis kamavo abejonės, ar nepaves vakarykščiai baliavotojai.
Visgi vyrukai kaip agurkiukai buvo pasiruošę vykti. Jų buvo trys – vienas vairuotojas, kitas automobilio savininkas, o trečiam Flores salos rytuose esančiame mieste Maumere reikėjo pasidaryti pasą. Na ir mes, lietuviukai ir estas Tomas.
Tik pradėjus važiuoti buvome nustebinti salos grožio. Kelias driekėsi tai į kalną tai į pakalnę vingiuodamas tarp tropinės gamtos. Tikriausiai ir kitos salos tokios pačios gražios tik per tankiai apgyvendintos ir per namukus neidavo nieko matyti. O čia aikčiojome iš nuostabos. Ryžių laukai, kurie tarp kalnų buvo išsidėstę kaip voratinkliai. Turistams taip ir pristatinėjami – Spider-web rice fields.
Gamta buvo žalia žalia. Juk buvo lietaus sezonas. Nerealu. Šitą kelią rašome į gražiausių pravažiuotų kelių trejetuką :). Būtinai čia reikės grįžti palaipioti po žalius kalnus, pavaikščioti po vietinius kaimukus. Gaila, kad važiavome ne su trijų dienų kelione...
Indoneziečių vyrukų kompaniją pasitaikė labai linksma. Žvygavom visą kelią. Jie gerai kalbėjo angliškai ir laidė nerealius juokelius. Fone visada grojo Bob Marley arba virtinė grupė Nanaku. Pastarosios grupės dainas greitai pradėjome ir mes dainuoti :). Pagaliau galėsime į savo dainų skiltį įdėti mus lydėjusią dainą. Paklausykite (kai įdėsime, nes daug jau esame pažadėję įdėti, bet nepavyksta :)).
Pakeliui dar užsukome į vieno iš vaikinukų tėviškę. Kaimukas buvo įsikūręs didelio kalno papėdėje, labai gražioje vietoje.
Kaimukui tai buvo didelė atrakcija pamatyti mus. Buvome pavaišinti kava, pasiūlyto kramtomo tabako atsisakėme. Nuo to kramtomo tabako (tai net ne tabakas, o kažkokio medžio lapai) visų moterų dantys buvo raudoni. Žiaurokas vaizdelis.
Smagu buvo pamatyti, kad pas juos sodybos jau nebe tokios apverstos. Netgi panašiai į lietuvių senovines sodybas priešais namukus visi turėjo įrengtus darželius. Ne rūtos ten augo, bet vistiek gražu.
Taip sau linksmai važiavome toliau ir vakarop įvažiavom į neblogą lietų. Pylė kaip iš kibiro. Ir kaip tyčia sugedome. Nukrito generatoriaus dirželis. Pralaukėme geras porą valandų. Iš pradžių vyrukai bandė gauti naują dirželį, o po to dėti senąjį ir sutempti. Pavyko. Šiaip ne taip išvažiavome. Ir kaip visada su indoneziečiais – kas tris valandas stojome valgyti. Kur jiems telpa?
Stabtelėjome mėlynų akmenų paplūdimyje. Nors ir buvo tamsu, bet buvo galima matyti mėnesienoje mėlynuojančius akmenukus. Įdomu. Atrakcija. Važiavome toliau.
Nepavydim vairuotojui. Tuo tarpu kai mes knarkėme jis turėjo vairuoti. Karts nuo karto sustodavome išgerti kavos (kartu ir vėl pavalgyti..).
2010.02.05. 175-oji kelionės diena.
Moni miestelis. Kelimutu ugnikalnis. Trijų spalvų ežerai. Papusryčiaujam. Atsisveikinam. Autobusu į Ende. Nakvynės paieškos. Kaip nusigauti iki Timoro? Naujazelandietis. Leidimai į Australiją. Pokalbiai prie alaus.
Bet viskas liuks ir apie 4h ryto sėkmingai pasiekėme Moni, miestelį, kuris visiškai šalia Kelimutu ugnikalnio. Kelimutu tai vulkaninis plotas, kuriame tyvuliuoja trys skirtingų spalvų ežerai. Ir jie kas kažkurį laiką pakeičia spalvas.
Mes į ugniklanį buvome užvešti kito vairuotojo, nes mūsiškis jau nepajėgė vairuoti. Viršūnėje be mūsų dar buvo gal penki žmonės. Čia lietingojo sezono privalumas. Bet netgi ir sausuoju sezonu čia neprisirenka armijos turisų. Flores sala yra mažiau turistų lankoma (ir teršiama).
Mums lankantis du ežerai buvo mėlyni (galbūt vienas turkio spalvos, kitas šiek tiek šviesesnis) ir vienas tamsiai rudas. Tekant saulei šios spalvos atrodė dar ryškesnės. Liuks.
Nuo apžvalgos aikštelės buvo galima matyti visus tris ežerus ir dar jūrą tolumoje.
Pakankamai paganę akis grįžome iki savo vairuotojo, su kuriuo grįžome į Moni miestelį.
Čia turėjome išsiskirti su Tomu. Jis toliau važiavo į Maumere miestuką, o mes truputuką turėjome grįžti atgal į Ende miestuką.
Kol laukėme savo autobuso dar subalgėme po blynelį su bananu. Tai jau tapo įprastas maistas pusryčiams.
Svečių namų šeimininkas ne iš kelmo spirtas. Pamatęs, kad mes laukiame autobuso į Ende, jis pasiūlė sumokėti jam ir jis tada sumokės vairuotojui. Neva taip bus pigiau. Lyg ir turėtume juo tikėti, juk jis draugas mus atvežusių vyrukų. Bet jau buvome pakankamai perpratę indoneziečius tad pinigų jam nedavėme.
Kai susistabdėme autobusą mus vešiantį į Ende, prišokęs vyrukas iš svečių namų kažką pro duris šuktelėjo vairuotojui. Supratome, kad sukčiaujama. Tik įlipę neskubėjome mokėti, o vietinių keleivių gestais paklausėme kainos. Supratome, kad vietoje mums siūlytų mokėti 50t rupijų tereikia mokėti 30t. Va čia tai Indonezija. Net ir pažįstami žmonės nori tave apgauti.
Iki Ende tebuvo 55km. bet juos įveikėme tik per 2h. Kelias ėjo stačiai į kalnus ir vėl į pakalnę... Nerealiai gražu. Žali kanjonai. Iš skardžių trykštantys kriokliai. Gaila, kad nepavyko nufotografuoti, autobusiukas visas drebėjo ir maži langiukai nebuvo tinkamiausi paveikslavimui. Tiesiog grožėjomės. Topų topas.
Ende miestukas kaip ir visi Indonezijos miestai nėra švaros įsikūnijimai. Nors turime pastebėti, kad Flores saloje miestukai šiek tiek švarsni, mažiau plastiko, mažiau maišelių... Ir tai pirmoji krikščioniška sala. Nieko tuo nenorime pasakyti, bet gal...
Netrukome susirasti nakvynę ir išėjome į kitą didelį žygį – susirasti kelto į Timoro salą. Pakeliui teko išgirsti net penkias versijas apie išvykimo laikus tad reikėjo įsitikinti kas ir kaip.
Turistų informacijos centre niekas nekalbėjo angliškai. Vienintelis kalbantis angliškai buvo išėjęs į mečetę pasimelsti (penktadienis šventa diena musulmonams..). OK. Einam į Pelni kompanijos (didžiausia laivybos kompanija Indonezijoje) ofisą paklausti informacijos. Užrakinta. Nepasiduodam ir įeinam per galines duris. Nieko mums negali padėti tik davė telefono numerį, kuriuo reikia skambinti į keltų kompaniją. Tai buvo tas pats numeris, kuriuo mes jau buvome skambinę (gavome iš LP gido). Balsas kitame laido gale (jeigu mobiliakai dar turi laidus...) sakė, kad keltas išvyksta pirmadienį (šiandien penktadienis). Na bent jau išvyksta. Bet nebuvome tikri dėl balso anglų kalbos žinių tad nusprendėme į ofisą grįžti rytoj ir dar kartą tuo įsitikinti.
O tuo tarpu nuėjome pasėdėti prie interneto, kurį iškar praminėme ponu Vėžliu... Interneto kavinukėje dirbęs vaikinukas pasakė, kad keltas visgi sekmadienį ir tuo keltu vyksta jo tėvas. Štai dar viena versija. Bet patikrinsim rytoj.
Nepraleidome progos užsukti į bažnyčią. Kaip minėjome čia krikščioniška sala ir bažnyčių jau matėme ne vieną. Nustebome pamatę pilną bažnyčią vaikų. Tikriausiai buvo atėjusi visa mokykla. Nežinome, ar tai buvo privaloma ar savu noru, bet atrodė įspūdingai. Visi bažnyčioje esantys vaikai pilnais balsais giedojo giesmes. Pas mus taip nesame matę. Liuksas.
Mūsų džiaugsmui grįžę į viešbutuką sutikome Ryaną, keliautoją iš Naujosios Zelandijos. Smagiai šnekučiuodamiesi pavakarieniavome, pagurkšnojome alutį. Dar net nenutuokėme, kiek laiko teks mums kartu praleisti su misteriu Ryanu :).
2010.02.06. 176-oji kelionės diena.
Kelto paieškos. Valio! Apsinakvojam ilgiau. Įsikuriam. Suomis Markuu. Pasivaikštom pakrante.
Taigi anksti ryte nieko nelaukę Gintas ir Ryanas patraukė į kelto paieškas. Reikėjo patikrinti, ar vaikinuko iš interneto kavinukės informacija teisinga.
Pelni ofise esanti mergina mokėjo tik vieną atsakymą – NO. Ko mes beklaustume – ar turite laivų plaukiančių į Timorą? No. Ar yra šį savaitgalį laivų plaukiančių į Timorą? No. Ar yra kitą savaitę plaukiančių laivų į Timorą? No. Ar žinote kitų laivybos kompanijų, galinčių plaukti į Timorą? No. Greitai supratome, kad net į klausimą – ar turi kiek proto? – ji atsakytų taip pat... Nenorime nieko žeminti, bet kartais sunku suvokti kai kurių žmonių nelankstumą, abejingumą...
Taigi grįžome iki interneto kavinukės pas tą patį vaikinuką. Jis paskambino savo tėvui ir sužinojo, kad keltas nukeltas iš sekmadienio į pirmadienį. Viltis vėl sužibo. Bet reikia važiuoti į kitame Ende gale esantį uostą ir ten tiksliai susižinoti. OK. Taip ir darom. Susistabdome du vaikinukus su motoroleriais ir lekiam.
Ne taip paprasta. Pasirodo keltų kompanija ne tame uoste ir reikia važiuoti apie 15 km kita kryptimi. Tie patys mus atvežę vaikinukai užsiprašė nerealios kainos tad tik paprašėm, kad pargabentų atgal į miestą. Ten netrukome pagauti kitus du motorolerininkus ir nulėkėme į kitą vilties uostą.
Valio! Ten įsikūrusi keltų kompanija patvirtino, kad keltas yra pirmadienį. Bilietų nebūtina pirkti dabar, galėsime atvykę. Ką gi. Turime dar dvi dienas.
Po pietų į mūsų viešbutuką atvyko suomis Marrku. Ryanas su juo susipažino dar Labuanbajo. Jis taip pat kaip ir mes, ir kaip Ryanas, keliavo į Australiją. Liuks. Jau nebloga kompanija.
Kadangi turėjome sočiai laiko tai pasidarėme skalbimo dieną. Reikia viską išsiplauti iki brangiosios Australijos.
Vakarop nuėjome pasivaikščioti pakrante. O siaube. Šiukšlynas. Juodas smėlis dar sustiprina netvarkos vaizdą.
Nieko gero nepamatę pasukome atgal. Užėjome į kieniečių restoraną, kuriame mums padavė angliškus meniu. Iškart galėjome atsistoti ir išeiti. Turistinis meniu turistinės ir kainos. Grįžome į savo viešbutuką ir ten pavalgėme labai labai pigiai ir skaniai. Šįkart jau šnekučiavomės visa nauja kompanija.
2010.02.07. 177-oji kelionės diena.
Polution beach. Apsiperkam. Paskutiniai skalbimai.
Turėjome visą dieną laisvą. Tad nusprendėme kartu su Ryanu eiti į paplūdimį pasimaudyti. Viešbučio šeimininko paklausėme, kuriame paplūdimyje galime išsimaudyti ir nuėjome jo nurodyta kryptimi. Buvo karšta kaip pekloje. Laukėme kada galėsime pasinerti į vandenį, nors jis tikriausiai ir nebūtų toks vėsus kaip norėtųsi.
Pirmieji vaizdai šokiravo. Ar tikrai mums čia patarė išsimaudyti? Vaikai plukdė laivelius šiukšliname vandenyje, pakrantė buvo nusėta plastiku.
Siaubas. Tokiais tempais mes greitai visai nebeturėsime kur maudytis. Jokios atsakomybės. Kur ši… ten paliko… Uch. Ne kartą buvome klausę vietinių, kodėl taip vyksta. Jų atsakymas, kad tai trūkumas švietimo. Bet juk viskas prasideda dar šeimoje! Ką mamos galvoja mėtydamos šiukšles per vaikų galvas? Jau nekalbame apie tėvus, kurie vaikams jau nuo mažų dienų pučia cigarečių dūmus į veidą... Viena labiausiai rūkančių tautų pasaulyje...
Nusprendėme bent jau pasivaikščioti pakrante. Šiukšlių kiek apmažėjo, bet į vandenį lįsti jau nebesinorėjo. Stebėjome kaip žvejai traukia kalmarus į krantą.
Pasitaikydavo tikrai neblogų egzempliorių. Po to juos neša priduoti į vietinius restoranus. Smagu, kad bent jau nesėdi bambas išvertę.
Vieni traukia žuvis su harpūnais kiti su tinklais. Atrodo, kad sėkmė labiau pirmųjų pusėje. Vyrukai su tinklais dažniau painiodavo tinklus ant kranto nei su jais žvejodavo :).
Užtektinai prisižiūrėję tiek ir įdomių, tiek ir kraupių vaizdelių patraukėme namo. Saulė deginte degino. Užsukome į vietinį supermarketą nusipirkti ko nors šalto. Visi stebėjo kiekvieną mūsų žingsnį. Supratome, kad ne tiek jau ir daug čia atvyksta turistautojų. Sukeldavome audrą juoko kai konors paklausdavome angliškai. Juokiasi ir juokiasi. Bent jau tai gerai. Užkrečia gera nuotaika.
Tą vakarą dar pasiskalbėme prieš iškeliaudami ir visi nuėjome anksčiau pamiegoti.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą