2010.02.02. 172-oji kelionės diena.
Labuanbajo. Nakvynės ir transporto paieškos. Vokiečiai ir naujazelandietis.
Labuanbajo yra pirmasis Flores salos miestelis. Tai populiari stotelė tarpe nardytojų, bei keliautojų, norinčių pamatyti Komodo drakonus.
Mums tai buvo stotelė norint susiorganizuoti tolesnį transportą keliauti toliau į rytus. Buvome skaitę, kad keliavimas per Flores salą nėra pats lengviausias ir greičiausias tad pasilikome sau vieną dienelę žvalgybai.
Estas Tomas norėjo pamatyti Komodo drakonus. Mes juos matėme prieš dvejus metus tad šįkart taupant lėšas šią pramogą praleidome.
Išlipę iš laivuko iškart ir patraukėme į paieškas – vieni kelionės į Komodo salą, kiti į Flores rytus. Tuo pačiu ieškojome nakvynės. Beieškant nakvynės stebėjomės esančiu grožiu danguje...VAU!
Miestelis buvo netvarkingas kaip ir dauguma Indonezijos gyvenamų vietų. Jau turėjome priprasti prie to vaizdo, bet ar tai įmanoma? Matant kalnus šiukšlių pakrantėse, kuro „vitražus“ ant vandens. Ir tai vienoje gražiausių Indonezijos vietų. Tiek nardytojams tiek ir vaizdų medžiotojams.
Ar kai sekantį kartą čia atvyksime ar apskritai matysis pakrantės per šiukšles? Ar vandenyse bus likusi bent žuvelė? O gal jos jau bus digimonizavusios į japiniškų animacinių filmų herojus?... Et... Net ašarą išsispaudžia matant tokią neteisybę..
Kol ieškojome nakvynės susipažinome su vokiečių porele, kuri buvo atvykusi panardyti į šias salas ir toliau taip pat ketino vykti į Flores rytus. Nutarėme pažiūrėti kelionės kartu. Tuo pačiu sutikome naujazelandietį Rayaną, kuris patarė dėl nakvynės ir mes nieko nelaukę ten ir patraukėme. Iš vakaro transporto nepavyko susirasti. Gal ir gerai. Būtų gerai turėti laisvą dieną tarp ilgesnių kelionių. Buvo variantas, kad keliauti vietiniu transportu iškart rytoj ryte ir taip per dvi dienas pasiekti mūsų norimą Kelimutu ugnikalnį. Taip nenorėjome. Geriau įdėti šiek tiek darbo ir paorganizuoti kitus keliautojus ir turėti už tą pačią kainą geresnę kelionę.
Nakvojome visiškai paprastukuose nakvynės namuose. Kambariukai iš lentų suręsti, dušas užsipilant kaušu vandenį ant savęs. Pigu. Liuks. Mums patinka :).
Vakare sužinojome, kad vokiečiai su mumis nevyks. Teks pasiieškoti kitų bendrakeleivių.
2010.02.03. 173-oji kelionės diena.
Transporto paieškos. Miestelis be elektros. Apibarami už estą :). Pasirenkam transportą. O gal?...
Kitą dieną atsikėlėme nuo vis kaistančio oro. Ilgai neina miegoti jeigu saulė šviečia į tavo kambario pusę.
Gal taip ir geriau. Reikia kibti į darbus. Papusryčiavome ir patraukėm į transporto bei bendrakeleivių paieškas.
Sekėsi visai neblogai. Transporto pasiūlymų gavome daug, tad greitai įžiebėme konkurencinę kovą ir turėjome labai neblogą pasiūlymą trims dienoms kelionei per Flores salą sustojant keletoje vietų pasigrožėti vietinėmis įžymybėmis su galutine stotele aplankant Kelimutu ugnikalnį.
Alternatyviai turėjome pasiūlymą iki Kelimutu ugnikalnio nuvykti per vieną dieną ir aušrą pasitinkti prie trijų spalvų ežerų. Abu variantai buvo geri, teliko sulaukti Tomo, grįžtančio iš Komodo drakonų ir pasitarus su juo priimti sprendimą.
Kalbinome ir kitus keliautojus. Buvo keletas potencialių, bet jiems patogiau iškeliauti po kelių dienų tad jie mums ne pakeliui :). Gaila, kad naujazelandietis jau turėjo bilietus vietiniam transportui. Jis linksmas penkiasdešimtmetis, būtų smagu su juo keliauti.
Taip vaikščiojant buvome apibarti vieno indoneziečio iš agentūros, kad neva nuviliojome jo laivą. „Ką?“. Pasirodo estas su dar kažkokiu draugeliu ryte nesulaukę kitų keleivių išplaukė su jų valtininku niekam nieko nepranešę :). Tikriausiai Tomas tam turi savo versija tad nesivėlėme į ginčus ir nuėjome. Kartu ir džiaugėmės. Pagaliau ir juos kažkas pastatė į kampą :).
Kol laukėme Tomo bandėme prisijungti prie interneto. Viskas lyg ir veikia. Pykšt ir dingo elektra. Su ja kartu ir internetas. Vietiniai mus nuramino - "taip dažnai, kartais kelioms dienoms...". Ok. Reikia prie to priprasti :).
Vakare sulaukėme Tomo ir pasakėme jam dienos variantus. Mūsų nuostabai jis pasirinko greitąjį variantą. Neva neturintis laiko. „O ką planuoji veikti po Flores salos?“ - „Dar nežinau...“. Keista... Ok, greitasis tai greitasis variantas. Gal tai net geriau. Gal pavyks greičiau rasti keltą iš Flores salos į Timoro salą? Nežinojome keltų tvarkaraščio, nes ko bepaklausėme visi sakė skirtingas išvykimo datas ir laikus. Kaip visada. Ko paklausi to negausi...
Tą vakarą dar klustelėjome keletos turistų dėl galimybės prisijungti prie trijų dienų kelonės. O gal? Bet norinčių nebuvo ir mes sutarėme su vežėjais susitikti ryte ir pajudėti link Kelimutu. Tikimės jie nepramiegos, nes vakare juos sutikome gerokai „įkaušusius“ – neva šventė vieno iš draugų gimtadienį. Su gimtadieniu!
Labuanbajo. Nakvynės ir transporto paieškos. Vokiečiai ir naujazelandietis.
Labuanbajo yra pirmasis Flores salos miestelis. Tai populiari stotelė tarpe nardytojų, bei keliautojų, norinčių pamatyti Komodo drakonus.
Mums tai buvo stotelė norint susiorganizuoti tolesnį transportą keliauti toliau į rytus. Buvome skaitę, kad keliavimas per Flores salą nėra pats lengviausias ir greičiausias tad pasilikome sau vieną dienelę žvalgybai.
Estas Tomas norėjo pamatyti Komodo drakonus. Mes juos matėme prieš dvejus metus tad šįkart taupant lėšas šią pramogą praleidome.
Išlipę iš laivuko iškart ir patraukėme į paieškas – vieni kelionės į Komodo salą, kiti į Flores rytus. Tuo pačiu ieškojome nakvynės. Beieškant nakvynės stebėjomės esančiu grožiu danguje...VAU!
Miestelis buvo netvarkingas kaip ir dauguma Indonezijos gyvenamų vietų. Jau turėjome priprasti prie to vaizdo, bet ar tai įmanoma? Matant kalnus šiukšlių pakrantėse, kuro „vitražus“ ant vandens. Ir tai vienoje gražiausių Indonezijos vietų. Tiek nardytojams tiek ir vaizdų medžiotojams.
Ar kai sekantį kartą čia atvyksime ar apskritai matysis pakrantės per šiukšles? Ar vandenyse bus likusi bent žuvelė? O gal jos jau bus digimonizavusios į japiniškų animacinių filmų herojus?... Et... Net ašarą išsispaudžia matant tokią neteisybę..
Kol ieškojome nakvynės susipažinome su vokiečių porele, kuri buvo atvykusi panardyti į šias salas ir toliau taip pat ketino vykti į Flores rytus. Nutarėme pažiūrėti kelionės kartu. Tuo pačiu sutikome naujazelandietį Rayaną, kuris patarė dėl nakvynės ir mes nieko nelaukę ten ir patraukėme. Iš vakaro transporto nepavyko susirasti. Gal ir gerai. Būtų gerai turėti laisvą dieną tarp ilgesnių kelionių. Buvo variantas, kad keliauti vietiniu transportu iškart rytoj ryte ir taip per dvi dienas pasiekti mūsų norimą Kelimutu ugnikalnį. Taip nenorėjome. Geriau įdėti šiek tiek darbo ir paorganizuoti kitus keliautojus ir turėti už tą pačią kainą geresnę kelionę.
Nakvojome visiškai paprastukuose nakvynės namuose. Kambariukai iš lentų suręsti, dušas užsipilant kaušu vandenį ant savęs. Pigu. Liuks. Mums patinka :).
Vakare sužinojome, kad vokiečiai su mumis nevyks. Teks pasiieškoti kitų bendrakeleivių.
2010.02.03. 173-oji kelionės diena.
Transporto paieškos. Miestelis be elektros. Apibarami už estą :). Pasirenkam transportą. O gal?...
Kitą dieną atsikėlėme nuo vis kaistančio oro. Ilgai neina miegoti jeigu saulė šviečia į tavo kambario pusę.
Gal taip ir geriau. Reikia kibti į darbus. Papusryčiavome ir patraukėm į transporto bei bendrakeleivių paieškas.
Sekėsi visai neblogai. Transporto pasiūlymų gavome daug, tad greitai įžiebėme konkurencinę kovą ir turėjome labai neblogą pasiūlymą trims dienoms kelionei per Flores salą sustojant keletoje vietų pasigrožėti vietinėmis įžymybėmis su galutine stotele aplankant Kelimutu ugnikalnį.
Alternatyviai turėjome pasiūlymą iki Kelimutu ugnikalnio nuvykti per vieną dieną ir aušrą pasitinkti prie trijų spalvų ežerų. Abu variantai buvo geri, teliko sulaukti Tomo, grįžtančio iš Komodo drakonų ir pasitarus su juo priimti sprendimą.
Kalbinome ir kitus keliautojus. Buvo keletas potencialių, bet jiems patogiau iškeliauti po kelių dienų tad jie mums ne pakeliui :). Gaila, kad naujazelandietis jau turėjo bilietus vietiniam transportui. Jis linksmas penkiasdešimtmetis, būtų smagu su juo keliauti.
Taip vaikščiojant buvome apibarti vieno indoneziečio iš agentūros, kad neva nuviliojome jo laivą. „Ką?“. Pasirodo estas su dar kažkokiu draugeliu ryte nesulaukę kitų keleivių išplaukė su jų valtininku niekam nieko nepranešę :). Tikriausiai Tomas tam turi savo versija tad nesivėlėme į ginčus ir nuėjome. Kartu ir džiaugėmės. Pagaliau ir juos kažkas pastatė į kampą :).
Kol laukėme Tomo bandėme prisijungti prie interneto. Viskas lyg ir veikia. Pykšt ir dingo elektra. Su ja kartu ir internetas. Vietiniai mus nuramino - "taip dažnai, kartais kelioms dienoms...". Ok. Reikia prie to priprasti :).
Vakare sulaukėme Tomo ir pasakėme jam dienos variantus. Mūsų nuostabai jis pasirinko greitąjį variantą. Neva neturintis laiko. „O ką planuoji veikti po Flores salos?“ - „Dar nežinau...“. Keista... Ok, greitasis tai greitasis variantas. Gal tai net geriau. Gal pavyks greičiau rasti keltą iš Flores salos į Timoro salą? Nežinojome keltų tvarkaraščio, nes ko bepaklausėme visi sakė skirtingas išvykimo datas ir laikus. Kaip visada. Ko paklausi to negausi...
Tą vakarą dar klustelėjome keletos turistų dėl galimybės prisijungti prie trijų dienų kelonės. O gal? Bet norinčių nebuvo ir mes sutarėme su vežėjais susitikti ryte ir pajudėti link Kelimutu. Tikimės jie nepramiegos, nes vakare juos sutikome gerokai „įkaušusius“ – neva šventė vieno iš draugų gimtadienį. Su gimtadieniu!
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą