2010 m. vasario 2 d., antradienis

Kelias iki Flores, Indonezija

2010.02.01. 171-oji kelionės diena.
Šiaip ne taip papusryčiaujam. Keliamės į Lombok salą. Mataram. Apsipirkinėjam. Vietinis VIP autobusas. Keltu į Sumbawa salą.
Atsibudome su saule, kad spėtume papusryčiauti ir būtume kelto krantinėje dar prieš nurodytą laiką. Jau iš vakaro buvome paprašę, kad pusryčius paruoštų anksčiau, nelaukiant kol mes ateisime. Deja. Atrodo, kad tie telefonai, kuriuos turi visi visi, naudojami tik žaidimams, bet ne žadintuvui. Patys pasižadinome vaikinuką ir priminėme, ką jis pažadėjęs. Susigėdęs puolė ruošti pusryčius. Tad turėjome dar mažiau laiko nei planavome. O taip norėjome paskutinį kartą pasimėgauti pusryčiais paplūdimyje.

Greit papusryčiavę nulėkėme į prieplauką. Kelto dar teko palaukti.
Vos 30 min. keltu ir mes jau vėl Lomboke. Iš ten autobusiukas mus nuvežė iki Mataram (didžiausias Lombok miestas), į tą patį ofisiuką, kuriame pirkome bilietus.
Turėjome dar pakankamai laiko tad nulėkėme į prekybos centrą. Norėjome pasižiūrėti, ko mums gali prireikti Australijoje, kad ten nereikėtų mokėti brangiau.
Kažin ko daug negavome (daug ir netilptų), bet skaniai pavalgėme McDonalde. Niami niami. Nežinia kada sekantį kartą bevalgysim tokius skanumynus :).
Mums buvo žadėta, kad autobusas pajudės 13:30. Turėjome jo laukti iki 15:30. Kol visi susikrovė savo mantas - dėžės su vaisiais keleivių tarpuose, maišai ryžių, netgi traktoriuko variklį norėjo įsikrauti – neleido. Prisistatęs kažkoks ale pareigūnas patikrino mūsų bilietus ir pamatęs, kad bilietuose neįrašytas bagažas, paprašė dar papildomai susimokėti. Jau nebenorėjome su jais ginčytis tad sumokėjome. Matėme, kad ir vietiniai kažkiek moka, bet savo ramybei nesiglinome kiek – juk vistiek mokame daugiau nei jie :).
Tad pajudėjome. Autobusas buvo ne tik pilnas dėžių, bet dar ant jų įsitaisydavo po paplidomą keleivį, kuris lyg niekur nieko pasinaudodavo mūsų sėdynių atlošais pamiegoti. Liuks :). Mums buvo žadėta, kad kitą rytą jau būsime Labuanbajo (Flores salos pirmasis miestas). Žinojome, kad laiku nebūsime. Juk tai Indonezija. Organizavimas čia blogiausias iš visų kiek pamtėme. Kai atvykome prie kelto iš Lombok salos į Sumbawa kelto reikėjo laukti 2h. Ar turint kasdieninį maršrutą neina susiderinti grafikų? Bet svarbiausia, kad išvis persikėlėme.
Važiavome visą naktį, karts nuo karto sustodami pavalgyti. Maistas nebuvo blogas tad mes irgi užkandome (juolab, kad tai buvo įskaičiuota į bilieto kainą).

2010.02.02. 172-oji kelionės diena.

Pakeičiam nepakeičiamą autobusą. Apgalvotas priverstinis turistų pasilikimas Sape? Samdom laivuką. Estas. Skęstam?... Labuanbajo. Nakvynės ir transporto paieškos. Vokiečiai ir naujazelandietis.
Auštant buvome Bimos miestelyje – paskutiniame prieš vykstant iki kelto į Flores salą. Prieš kelionę mums buvo pasakyta, kad neturėsime pakeisti autobuso. Vėl melas. Pakeitę autobusiuką važiavome link kelto. Tik porą valandų.
Atvykome prie kelto apie 8h. Nors jau matėme, kad būsime Labuanbajo ne ryte, vis dar netikėjome, kad viskas vyksta gan sklandžiai.
Nuojauta nenuvylė. Išlipę sužinojome, kad keltas išplaukęs jau prieš dvi valandas ir, kad sekantis tik kitą dieną. O čia tai Indonezija :). Atveža ir palieka. Bent jau būtų palikę Bimoje, kur didesnis nakvynių pasirinkimas, juk jau žinojo, kad nespėsime į keltą.
Iš pradžių dar bandėme aiškintis, kas už ką atsakingas, bet greit nuleidome rankas ir ieškojome išeities. Nakvoti čia nenorėjome. Vienintelis viešbutukas buvo ir nešvarus, ir brangus. Reikia ieškotis laivo į Labuanbajo. Su mumis atvažiavęs estas (susipažinome jau išlipę iš autobuso) išvyko su motoroleriu ieškoti skrydžio per sąsiaurį, o mes likome ieškotis laivo.
Pirmasis pasiūlymas už beveik 700 litų. Neblogai :). Kai reguliari kaina ne daugiau 15 lt. asmeniui. Šnekėjomės toliau. Sulygome 7 kartus mažesnę kainą. Nebuvo pigu (juolab, kad už keltą buvome sumokėję), bet ir likti nenorėjome.
Jau sėdėjome laivuke kai atvyko ir estas. Kai mes sulygome kainą jam buvo greitai paskambinta ir parduotas mūsiškis variantas. Tik jis vienas mokėjo tiek kiek mes abu. Juk reikia kažkaip „nulupti“ tuos turistus :).
Laive įsitaisėme ir įsišnekome su estu Tomu. Smagus pašnekovas. Smagu, kad galime ir apie bendrus dalykus pakalbėti. Papolitikavome, pajuokavome.
Plaukėme gal 20 metrų ilgio laivuku su 4 asmenų įgula. Turėtų pakakti pasiekti kitą krantą. Kelionė turėjo tęstis apie 7h. Tarp Sumbawos ir Flores salų yra mažesniosios Komodo ir Rincos salos (jose galima pamatyti Komodo drakonus) ir dar daugelis mažesnių. Vaizdas tikrai gražus. Praplauki vienos salos pakrantę, o jau žiūrėk kita..

Netrukus mūsų šypsenos dingo kai pamatėme priešais mus putojančius vandenis. Tarp didesnių salų besisukinėjančios srovės susiduria ir sudaro didelius sūkurius ir bangas. Atrodo kaip didelė makalynė. Ir matėme kaip tai artėja. Už nugarų gan rami jūra, o priešais už kelių šimtų metrų mėsmalė :). Nejuokais sunerimome. Laivukas nebuvo pats didžiausias. Nors jūreiviai nerodė didelių nerimo ženklų, bet buvo susikaupę. Laivą sūkuriai pradėjo sukinėti į įvairias puses, bangos mėtyti į šonus. Gal tai jau pabaiga? Jeigu iškristume iš laivo sūkuriai kaipmat mus įtrauktų... Taip kovojome gal 10 minučių ir po truputį išplaukėme į ramesnius vandenis. Visi daug ramiau atsikvėpėme. Šnekučiavomės toliau. Galvojome, kad viskas jau praeityje. Toli gražu. Po kurio laiko pradėjo artėti dar viena sieną. Šįkart sūkurių nebuvo, bet bangų dydis buvo bemaž kaip mūsų laivukas. Pakildavome ant kalno ir šlept į pakalnę. Kartais vanduo būdavo prie pat pat borto.. Denyje pradėjo vartytis suoliukai... Ir mes dar norime pusę pasaulio apkeliauti laivais? Ta mintis dabar atrodė juokingesnė už Šapranausko anekdotus... Bet po kokių 20 minučių vėl išplaukėme į ramesnę jūrą. Vėl ramiau atsikvėpėme, bet vis dar laukėme naujų siurprizų. Bet daugiau nieko pavojingesnio nenutiko ir mes grožėjomės jūra toliau. Salos toliau slinko horizonte, kartai pašokinėdavo delfinai (šįkart kie toliau). Labai gražu.

Po truputį nurimome. O ir Labuanbajo jau pradėjo matytis. Prieš akis išlindo prisiminimai. Čia buvome buvę prieš dvejus metus. Tai buvo mūsų toliausias pasiektas taškas per visas keliones. Šįkart iki čia pavyko atkeliauti nei karto neskrendant. Liuks. Įdomus jausmas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą