Keltu į Lombok salą. Pakeičiam transportą. Užsisakom tolesnius bilietus. Keltas į Gili Trawangan. Nakvynės paieškos. Nerealūs steikiukai.
Rytas prasidėjo su aušra. Autobusiukas iš viešbučio mus turėjo paimti 6h ir nuvešti prie kelto, kuris nuplukdys iki Lombok salos, kurioje pakeisime autobusiuką ir važiuosime iki kelto į Gili Trawangan salą.
Trumpoje kelionėje vingiuotais Balio keliukais prisiminėme kaip prieš dvejus metus mėgavomis trumpomis (šių dienų matavimu) atostogomis šioje nuostabioje saloje. Vešli gamta, įspūdinga induistinė architektūra, draugiški ir besišypsantys žmonės. Visiems turintiems galimybę patariame čia praleisti dalelę savo atostogų. Jos taps nepamirštamos.
Prie kelto turėjome dar valandėlę laiko tad su malonumu sukirtome blynelių su bananais. Prie jų taip pripratome, kad neįsivaizduojame ryto be jų :).
Keltas mus plukdė apie 5h. Turėjome laiko pasiklausyti muzikos, paskaityti knygas. Netgi pavyko keletą kartų pasigrožėti delfinais, kurie karts nuo karto pasirodydavo šalia kelto. Nerealūs gyvūnai tie delfinai. Užtenka jiems pasirodyti ir net niūriausiame veide gali pamatyti šypsenėlę... Pakelia nuotaiką. Labai tikimės su delfinais ilgiau pabendrauti Australijoje arba Naujojoje Zelandijoje, kur galima su jais paplaukioti, pažaisti ir pan...
Lomboko saloje mus pasitiko kitas autobusiukas ir nuvežė į mus vežusios kompanijos ofisiuką. Pajutome, kad tokios sotelės daromos ne tik tam, kad pakeisti transportą ar pasiūlyti turistams nueiti į tualetą. Apsiklausinėję, kokie tolesni kelionės tikslai jie iškart pasiūlo tam reikalingą transportą, kartais neblogai pameluodami (kad Gili Trawangan nėra kelionių agentūrų ir pan.). Nepasiduodame tokioms provokacijoms ir deramės nuo širdies. Galop sulygstame tinkamą kainą ir nusiperkam bilietus iš Gili salų į Flores salą, dar toliau į rytus Indonezijos salyne.
Pakeliui į valčių, mus nuplukdysiančių į Gili, prieplauką pakeliui prisižiūrėjome beždžionių, kurios sėdėdamos šalia kelio laukė skanesnio kąsnelio :).
Buvome įspėti nepasiduoti prekeivių ir kitų „žulikų“ provokacijoms valčių į Gili prieplaukoje. Čia jie ypatingai įkyrūs. Tą buvome skaitę ir LP gide. Bet nuvykę nesusidūrėme su šiomis „pajėgomis“. Tikriausiai juos buvo išbaidęs kątik prasidėjęs lietus. Mūsų jis neišbaidė tad neužilgo jau buvome Gilyje. Valtyje buvo smagu pasiklausyti rusų porelės, kuri aptarinėjo savo ateities planus ir apkalbinėjo aplinkinius (tame tarpe ir mus). Neišsidavėme, kad juos suprantame. Tegul :). Juk ir mes kartais apkalbinėjam galvodami, kad mūsų niekas nesupranta :).
Gilis pasitiko giedrėjančiu dangumi su nuostabiu saulėlydžiu lyg sakydamas „pasilikite čia... pasinerkite į šiltas bangas...pabraidykite smėlėtais paplūdimiais...pagurkšnokite alaus po karštos dienos...nebenorėsite išvykti...“... Kol kas net nenorėjome pagalvoti apie išvykimą. Juk čia atvažiavome pailsėti po gan intensyvaus keliavimo...
Nakvynę susiradome ilgai neiškoję, nes labai tingėjome tampytis kuprines. Pasidėję jas pratęsėme nakvynės paieškas kitai nakčiai. Pavyko rasti namuką netoli prie jūros su visais mums reikalingais patogumais ir už gan patrauklią kainą. Kitą rytą pereisime čia.
Pavalgyti čia kainuoja brangiau nei mūsų prieš tai lankytose Indonezijos vietose. Susiradome bariuką, kuris kepa nerealiai skanius steikiukus, apibarstytus česnakiukais. Nieko nenaudojome nuo maliarijos tad gal česnakiukas nubaidys visus parazitus :).
2010.01.27. 166-oji kelionės diena.
Pakeičiam viešbutuką. Išsinuomojam snorklus. Snorklinam. Saulėlydis. Happy hours. Steikiukai :).
Kaip ir buvome suplanavę kitą dieną persikėlėme į kitą namuką. Liuksų liuksas :). Namukas priešais pat paplūdimio koralų rifus, prie kurių galima pamatyti vėžlius. Nieko nelaukę išsinuomavom ląstus ir vamzdelius (akvalangus vežiojamės savo – esame žlibiukai ir turime pasidarę savo akims :)).
Vanduo toks šiltas, kad netgi sunkiai atsigaivini. Plūduriuoji ir žvalgaisi kas darosi dugne. Gaila buvo matyti koralų sprogdinimo pasekmes. Gerai, kad šiuo metu Indonezijos vyriausybė imasi vis griežtesnių priemonių gaudydama tokio plauko sprogdintojus. Po keletos dešimčių metų koralai turėtų tapti tokiais kokiais buvo. Tikėkimės.
Nors koralai neprilygo mūsų matytiems Phukete, bet tai netrukdė mėgautis tuo ką matome. Žuvų buvo tikrai daug ir įvairiausių. Reikėtų mums įsigyti povandeninio pasaulio knygą, kad galėtume žinoti ką matome, o tai dabar darome savus naujadarus pamatydami kokią įdomesnę žuvį :).
Šįkart vėžlių nepamatėme. Bet juk dar turėsime daug galimybių.
Dar kiek pasikaitinome saulutėje ir patraukėme į kitą salos pusę stebėti saulėlydžio. Sala nedidelė, gal poros kilometrų ilgio tad netrukus jau buvome ten. Pakeliui pasižvalgydami po kitus paplūdimius. Labai gražu.
Be bejo kaip ir visoje Indonezijoje taip ir čia didžiausia problema – šiukšlės. Jų galima rasti visur... galbūt čia šiek tiek mažiau, bet vistik...
Kadangi lietaus sezonas tad lyja dažniausia kiekvieną dieną vakarop. Arba bent jau užeina tamsūs debesys. Tai tik dar labiau sustiprina saulėlydį.
Pamatę, kad šįkart saulė nusileis debesyse patraukėme namų link. Beeinant namo už akių užkliuvo „happy hours“, tad nieko nelaukę tuo pasinaudojom. Pora kokteiliukų pora alučių ir jau linksma :). Jau senokai benaudojom stipresnių gėrimų tad dabar jau nereikia daug linksmumui pasiekti :).
Vakare likome ištikimi steikiukams. Nepigūs, bet norėdami gerai pailsėti turime ir skaniai pavalgyti :).
2010.01.28. 167-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Snorklinam. Vėžliai. Steikiukai!
Miegam iki soties. Vos nepramiegam pusryčių. Tik papusryčiavę iškart einam snorklinti. Norisi pamatyti tuos vėžlius. Ir šįkart pavyko. Mums beplaukiant pro povandeninius žolynus lyg didelis blynas po mumis išniro vėžlys. Tai didysis žaliasis vėžlys. Jis sau ramiai pradėjo rupšnoti povandenines žoles tiesiai po mumis. Kartais kvailiukas, per klaidą įsikąsdavo koralą, papurtydavo ir pamatęs, kad tai ne tai ko ieško, paleisdavo :).
Taip kybojom virš jo kol nusprendėme pabandyti arčiau prinerti. Vėžlys nenorėdamas stoti į kovą nuplaukė tolyn. Nesivijom. Tegul sau plaukia. Atplauksime jo pažiūrėti vėliau, po pietų.
Po pietų vėl pamatėme vėžlius, net tris. Jau po truputį perpratom kuriose vietose jie lankosi, kur greičiau jų galima rasti. O jie tokie tingūs. Su savo kojom tingiai mosuoja ir iš lėto slankioja po vandeniu. Karts nuo karto iškyla į paviršių sekundei įkvėpti oro. Taip žavu juos tebėti laisvėje.
Snorklinant jau po truputį susipažinom ir su srovėmis. Tai labai svarbu norint atsidurti tinkamoje vietoje. Kartais jos tokios stiprios, kad net su ląstais sunku judėti į priekį. Tik įsivaizduokim jeigu prieš tokią srovę atsiduri 200m nuo kranto...
Prisimaudę iki soties vakare jau buvome savo steikiukų vietoje. Prie steikiukų mums pasiūlė magic mushrooms, kurie čia pardavinėjami visiškai nesislepiant. Reklaminiai stendai stovi tiesiog gatvėje.
Šįkart mandagiai atsisakėme...
2010.01.29. 168-oji kelionės diena.
Saulėtekis. Tinginiaujam. Snorklinam. Steikiukai....
Kitą rytą atsikėlėme anksti, prieš aušrą. Norėjome pažiūrėti kaip saulė teka priešais mus esančiame paplūdimyje. Juk ne tik saulėlydžiai romantiški :).
Nuėję prie jūros nustebome, kad ten kur ji turėjo būti – tuščia! Pasirodo atoslūgis toks stiprus, kad palieka tuščią apie 50-70 metrų pakrantės juostą. Visi laivukai, kuriuos dieną matėme plūduriuojančius pakrantėje dabar buvo įklimpę smėlyje.
Saulė teka laba greitai. Kadangi čia pusiaujas tai ji kyla praktiškai stačiai. Nutvieskia Lombok saloje esantį Rinjani ugnikalnį. Visiškai priešais mus nušvinta Gili Meno sala. Nuostabu.
Netrukus nušvinta ir nuslūgęs plotas, nuklotas povandeninėmis žolėmis. Vaikščiojme ten kur dieną nardėme :).
Dar kurį laiką pasėdėjome ant paplūdimio smėlio ir vėl nuėjome į savo miego guolius. Meškinams miego niekada negana :).
Dieną vėl snorklinom. Niekaip neatsibosta :). Pabandėme nueiti į kitus paplūdimius, bet įsitikinome, kad mūsų paplūdimys mums mieliausias. Grįžome į jį ir toliau nardėme.
Vėl sutikome vėžlius. Iš kai kurių žymių jau atskirdavome juos. Tą matėme vakar, tą matėme užvakar... :). Tiek įsidrąsinome, kad pradėjome su jais žaisti. Pasivejame juos, glostome jų šarvus, o jie nsutebę žiūri į mus perkreiptomis galvomis :).
Tarp nardymų skaitome, žaidžiame kortomis, kalbamės su kaimynais. Žodžiu atsipalaidavome.
Ir niekaip negalėjome atsisakyti tų pačių steikiukų. Tiesa, Vidutė šįkart užsisakė steikiuką ant picos. Same same but different.
Grįžtant namo ant kelio sutikome krabą. Gero delno dydžio. Jis sau tupėjo nieko nebijodamas ant kelio ir žiūrėjo į mus.
Paplūdimiuose vakarais daug bėgioja mažų krabukų, bet šis buvo ir didelis ir tolėliau nuo paplūdimio. Tikriausiai jau rytoj bus suvalgytas. Mes mandagiai jam pasitraukiam iš kelio.
Vakarais, nors ir brangoka, parsinešame po alaus buteliuką ir sėdėdami savo terasoje gurkšnodavome klausydamiesi bangų ošimo... Uch, kaip gera.
2010.01.30. 169-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Snorklinam. Dūkstam su vėžliais. Happy hours. Steikiukai... Liekam dar vienai dienai.
Tinginystės tęsiasi. Kaip ir nardymai. Jau taip susipažinome su nardymo vieta, kad sakydavome „einam pasivaikščioti į savo miškelį“. Žinojome po kuriais koralais galima pamatyti moreną, po kuriais akmenimis gyvena vėžliai, prie kurių koralų žaidžia Nemo šeimynėlės.
Tikriausiai jeigu dar ilgiau būtume čia ir povandeninis pasaulis priprastų prie mūsų. Gal net pelekai mums išdyktų? :).
Vėžliai jau nebuvo laimingi mus pamatę. Vaikėmės juos kaip pašėlę :). Reikia juos kažkaip išjudinti iš to tingumo...
Vakare dar kartą išnaudojome Happy hours. Apsiforminame viename bariuke ir pavalgyti einam į savąjį. Ne paslaptis ko :). Buvome tarę, kad išvyksime rytoj, bet čia buvo taip smagu, kad nusprendėme likti dar vienai tinginystės dienai. Juk nežinome kada dar taip smagiai ir gražiai galėsime tinginiauti. Atostogos atostogose tęsiasi :).
2010.01.31. 170-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Nebesnorklinam :). Liūtis. Džen su Desu.
Tinginiaujam bet nebesnorklinam. Ilgiau nei įprastai pusryčiaujam. Pusryčius mums patiekia paplūdimyje įrengtose pavėsinėse. Spėjame ir paskaityti knygas ir sužaisti kortomis.
Po pietų užėjo liūtis. Tai pirmasis stiprus lietus nuo tada kai atvykome į šią salą. Pliaupė kaip iš kibiro.
Bet po liūties oras dar gaivesnis. Paskutinį kartą išėjome pasivaikščioti paplūdimiu. Visa pakrantė jau buvo tokia pažįstama.
Paplūdimyje mūsų nuostabai sutikome Džen ir Desą, porelę, su kuria atkeliavome į Balį. Jie minėjo, kad vyks į šias salas, bet kai jų nesutikome 5 dienas tai manėme, kad bus pakeitę planus.
Smagiai pasišnekučiavome paplūdimyje. Gaila, kad Džen skaudėjo galvą ir jie nuėjo pailsėti (gal mes jiem išūžėm galvas? :)). Mes su alučiu paskutinį vakarą praleidome savo terasoje... Gal dar pasilikti? Ne. Jau abu jautėme, kad norime keliauti toliau. Jau beveik pusmetis kai keliaujame ir kažkiek pailsėję vėl norėjome naujų įspūdžių, naujų vaizdų, naujų šalių.
Rytas prasidėjo su aušra. Autobusiukas iš viešbučio mus turėjo paimti 6h ir nuvešti prie kelto, kuris nuplukdys iki Lombok salos, kurioje pakeisime autobusiuką ir važiuosime iki kelto į Gili Trawangan salą.
Trumpoje kelionėje vingiuotais Balio keliukais prisiminėme kaip prieš dvejus metus mėgavomis trumpomis (šių dienų matavimu) atostogomis šioje nuostabioje saloje. Vešli gamta, įspūdinga induistinė architektūra, draugiški ir besišypsantys žmonės. Visiems turintiems galimybę patariame čia praleisti dalelę savo atostogų. Jos taps nepamirštamos.
Prie kelto turėjome dar valandėlę laiko tad su malonumu sukirtome blynelių su bananais. Prie jų taip pripratome, kad neįsivaizduojame ryto be jų :).
Keltas mus plukdė apie 5h. Turėjome laiko pasiklausyti muzikos, paskaityti knygas. Netgi pavyko keletą kartų pasigrožėti delfinais, kurie karts nuo karto pasirodydavo šalia kelto. Nerealūs gyvūnai tie delfinai. Užtenka jiems pasirodyti ir net niūriausiame veide gali pamatyti šypsenėlę... Pakelia nuotaiką. Labai tikimės su delfinais ilgiau pabendrauti Australijoje arba Naujojoje Zelandijoje, kur galima su jais paplaukioti, pažaisti ir pan...
Lomboko saloje mus pasitiko kitas autobusiukas ir nuvežė į mus vežusios kompanijos ofisiuką. Pajutome, kad tokios sotelės daromos ne tik tam, kad pakeisti transportą ar pasiūlyti turistams nueiti į tualetą. Apsiklausinėję, kokie tolesni kelionės tikslai jie iškart pasiūlo tam reikalingą transportą, kartais neblogai pameluodami (kad Gili Trawangan nėra kelionių agentūrų ir pan.). Nepasiduodame tokioms provokacijoms ir deramės nuo širdies. Galop sulygstame tinkamą kainą ir nusiperkam bilietus iš Gili salų į Flores salą, dar toliau į rytus Indonezijos salyne.
Pakeliui į valčių, mus nuplukdysiančių į Gili, prieplauką pakeliui prisižiūrėjome beždžionių, kurios sėdėdamos šalia kelio laukė skanesnio kąsnelio :).
Buvome įspėti nepasiduoti prekeivių ir kitų „žulikų“ provokacijoms valčių į Gili prieplaukoje. Čia jie ypatingai įkyrūs. Tą buvome skaitę ir LP gide. Bet nuvykę nesusidūrėme su šiomis „pajėgomis“. Tikriausiai juos buvo išbaidęs kątik prasidėjęs lietus. Mūsų jis neišbaidė tad neužilgo jau buvome Gilyje. Valtyje buvo smagu pasiklausyti rusų porelės, kuri aptarinėjo savo ateities planus ir apkalbinėjo aplinkinius (tame tarpe ir mus). Neišsidavėme, kad juos suprantame. Tegul :). Juk ir mes kartais apkalbinėjam galvodami, kad mūsų niekas nesupranta :).
Gilis pasitiko giedrėjančiu dangumi su nuostabiu saulėlydžiu lyg sakydamas „pasilikite čia... pasinerkite į šiltas bangas...pabraidykite smėlėtais paplūdimiais...pagurkšnokite alaus po karštos dienos...nebenorėsite išvykti...“... Kol kas net nenorėjome pagalvoti apie išvykimą. Juk čia atvažiavome pailsėti po gan intensyvaus keliavimo...
Nakvynę susiradome ilgai neiškoję, nes labai tingėjome tampytis kuprines. Pasidėję jas pratęsėme nakvynės paieškas kitai nakčiai. Pavyko rasti namuką netoli prie jūros su visais mums reikalingais patogumais ir už gan patrauklią kainą. Kitą rytą pereisime čia.
Pavalgyti čia kainuoja brangiau nei mūsų prieš tai lankytose Indonezijos vietose. Susiradome bariuką, kuris kepa nerealiai skanius steikiukus, apibarstytus česnakiukais. Nieko nenaudojome nuo maliarijos tad gal česnakiukas nubaidys visus parazitus :).
2010.01.27. 166-oji kelionės diena.
Pakeičiam viešbutuką. Išsinuomojam snorklus. Snorklinam. Saulėlydis. Happy hours. Steikiukai :).
Kaip ir buvome suplanavę kitą dieną persikėlėme į kitą namuką. Liuksų liuksas :). Namukas priešais pat paplūdimio koralų rifus, prie kurių galima pamatyti vėžlius. Nieko nelaukę išsinuomavom ląstus ir vamzdelius (akvalangus vežiojamės savo – esame žlibiukai ir turime pasidarę savo akims :)).
Vanduo toks šiltas, kad netgi sunkiai atsigaivini. Plūduriuoji ir žvalgaisi kas darosi dugne. Gaila buvo matyti koralų sprogdinimo pasekmes. Gerai, kad šiuo metu Indonezijos vyriausybė imasi vis griežtesnių priemonių gaudydama tokio plauko sprogdintojus. Po keletos dešimčių metų koralai turėtų tapti tokiais kokiais buvo. Tikėkimės.
Nors koralai neprilygo mūsų matytiems Phukete, bet tai netrukdė mėgautis tuo ką matome. Žuvų buvo tikrai daug ir įvairiausių. Reikėtų mums įsigyti povandeninio pasaulio knygą, kad galėtume žinoti ką matome, o tai dabar darome savus naujadarus pamatydami kokią įdomesnę žuvį :).
Šįkart vėžlių nepamatėme. Bet juk dar turėsime daug galimybių.
Dar kiek pasikaitinome saulutėje ir patraukėme į kitą salos pusę stebėti saulėlydžio. Sala nedidelė, gal poros kilometrų ilgio tad netrukus jau buvome ten. Pakeliui pasižvalgydami po kitus paplūdimius. Labai gražu.
Be bejo kaip ir visoje Indonezijoje taip ir čia didžiausia problema – šiukšlės. Jų galima rasti visur... galbūt čia šiek tiek mažiau, bet vistik...
Kadangi lietaus sezonas tad lyja dažniausia kiekvieną dieną vakarop. Arba bent jau užeina tamsūs debesys. Tai tik dar labiau sustiprina saulėlydį.
Pamatę, kad šįkart saulė nusileis debesyse patraukėme namų link. Beeinant namo už akių užkliuvo „happy hours“, tad nieko nelaukę tuo pasinaudojom. Pora kokteiliukų pora alučių ir jau linksma :). Jau senokai benaudojom stipresnių gėrimų tad dabar jau nereikia daug linksmumui pasiekti :).
Vakare likome ištikimi steikiukams. Nepigūs, bet norėdami gerai pailsėti turime ir skaniai pavalgyti :).
2010.01.28. 167-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Snorklinam. Vėžliai. Steikiukai!
Miegam iki soties. Vos nepramiegam pusryčių. Tik papusryčiavę iškart einam snorklinti. Norisi pamatyti tuos vėžlius. Ir šįkart pavyko. Mums beplaukiant pro povandeninius žolynus lyg didelis blynas po mumis išniro vėžlys. Tai didysis žaliasis vėžlys. Jis sau ramiai pradėjo rupšnoti povandenines žoles tiesiai po mumis. Kartais kvailiukas, per klaidą įsikąsdavo koralą, papurtydavo ir pamatęs, kad tai ne tai ko ieško, paleisdavo :).
Taip kybojom virš jo kol nusprendėme pabandyti arčiau prinerti. Vėžlys nenorėdamas stoti į kovą nuplaukė tolyn. Nesivijom. Tegul sau plaukia. Atplauksime jo pažiūrėti vėliau, po pietų.
Po pietų vėl pamatėme vėžlius, net tris. Jau po truputį perpratom kuriose vietose jie lankosi, kur greičiau jų galima rasti. O jie tokie tingūs. Su savo kojom tingiai mosuoja ir iš lėto slankioja po vandeniu. Karts nuo karto iškyla į paviršių sekundei įkvėpti oro. Taip žavu juos tebėti laisvėje.
Snorklinant jau po truputį susipažinom ir su srovėmis. Tai labai svarbu norint atsidurti tinkamoje vietoje. Kartais jos tokios stiprios, kad net su ląstais sunku judėti į priekį. Tik įsivaizduokim jeigu prieš tokią srovę atsiduri 200m nuo kranto...
Prisimaudę iki soties vakare jau buvome savo steikiukų vietoje. Prie steikiukų mums pasiūlė magic mushrooms, kurie čia pardavinėjami visiškai nesislepiant. Reklaminiai stendai stovi tiesiog gatvėje.
Šįkart mandagiai atsisakėme...
2010.01.29. 168-oji kelionės diena.
Saulėtekis. Tinginiaujam. Snorklinam. Steikiukai....
Kitą rytą atsikėlėme anksti, prieš aušrą. Norėjome pažiūrėti kaip saulė teka priešais mus esančiame paplūdimyje. Juk ne tik saulėlydžiai romantiški :).
Nuėję prie jūros nustebome, kad ten kur ji turėjo būti – tuščia! Pasirodo atoslūgis toks stiprus, kad palieka tuščią apie 50-70 metrų pakrantės juostą. Visi laivukai, kuriuos dieną matėme plūduriuojančius pakrantėje dabar buvo įklimpę smėlyje.
Saulė teka laba greitai. Kadangi čia pusiaujas tai ji kyla praktiškai stačiai. Nutvieskia Lombok saloje esantį Rinjani ugnikalnį. Visiškai priešais mus nušvinta Gili Meno sala. Nuostabu.
Netrukus nušvinta ir nuslūgęs plotas, nuklotas povandeninėmis žolėmis. Vaikščiojme ten kur dieną nardėme :).
Dar kurį laiką pasėdėjome ant paplūdimio smėlio ir vėl nuėjome į savo miego guolius. Meškinams miego niekada negana :).
Dieną vėl snorklinom. Niekaip neatsibosta :). Pabandėme nueiti į kitus paplūdimius, bet įsitikinome, kad mūsų paplūdimys mums mieliausias. Grįžome į jį ir toliau nardėme.
Vėl sutikome vėžlius. Iš kai kurių žymių jau atskirdavome juos. Tą matėme vakar, tą matėme užvakar... :). Tiek įsidrąsinome, kad pradėjome su jais žaisti. Pasivejame juos, glostome jų šarvus, o jie nsutebę žiūri į mus perkreiptomis galvomis :).
Tarp nardymų skaitome, žaidžiame kortomis, kalbamės su kaimynais. Žodžiu atsipalaidavome.
Ir niekaip negalėjome atsisakyti tų pačių steikiukų. Tiesa, Vidutė šįkart užsisakė steikiuką ant picos. Same same but different.
Grįžtant namo ant kelio sutikome krabą. Gero delno dydžio. Jis sau tupėjo nieko nebijodamas ant kelio ir žiūrėjo į mus.
Paplūdimiuose vakarais daug bėgioja mažų krabukų, bet šis buvo ir didelis ir tolėliau nuo paplūdimio. Tikriausiai jau rytoj bus suvalgytas. Mes mandagiai jam pasitraukiam iš kelio.
Vakarais, nors ir brangoka, parsinešame po alaus buteliuką ir sėdėdami savo terasoje gurkšnodavome klausydamiesi bangų ošimo... Uch, kaip gera.
2010.01.30. 169-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Snorklinam. Dūkstam su vėžliais. Happy hours. Steikiukai... Liekam dar vienai dienai.
Tinginystės tęsiasi. Kaip ir nardymai. Jau taip susipažinome su nardymo vieta, kad sakydavome „einam pasivaikščioti į savo miškelį“. Žinojome po kuriais koralais galima pamatyti moreną, po kuriais akmenimis gyvena vėžliai, prie kurių koralų žaidžia Nemo šeimynėlės.
Tikriausiai jeigu dar ilgiau būtume čia ir povandeninis pasaulis priprastų prie mūsų. Gal net pelekai mums išdyktų? :).
Vėžliai jau nebuvo laimingi mus pamatę. Vaikėmės juos kaip pašėlę :). Reikia juos kažkaip išjudinti iš to tingumo...
Vakare dar kartą išnaudojome Happy hours. Apsiforminame viename bariuke ir pavalgyti einam į savąjį. Ne paslaptis ko :). Buvome tarę, kad išvyksime rytoj, bet čia buvo taip smagu, kad nusprendėme likti dar vienai tinginystės dienai. Juk nežinome kada dar taip smagiai ir gražiai galėsime tinginiauti. Atostogos atostogose tęsiasi :).
2010.01.31. 170-oji kelionės diena.
Tinginiaujam. Nebesnorklinam :). Liūtis. Džen su Desu.
Tinginiaujam bet nebesnorklinam. Ilgiau nei įprastai pusryčiaujam. Pusryčius mums patiekia paplūdimyje įrengtose pavėsinėse. Spėjame ir paskaityti knygas ir sužaisti kortomis.
Po pietų užėjo liūtis. Tai pirmasis stiprus lietus nuo tada kai atvykome į šią salą. Pliaupė kaip iš kibiro.
Bet po liūties oras dar gaivesnis. Paskutinį kartą išėjome pasivaikščioti paplūdimiu. Visa pakrantė jau buvo tokia pažįstama.
Paplūdimyje mūsų nuostabai sutikome Džen ir Desą, porelę, su kuria atkeliavome į Balį. Jie minėjo, kad vyks į šias salas, bet kai jų nesutikome 5 dienas tai manėme, kad bus pakeitę planus.
Smagiai pasišnekučiavome paplūdimyje. Gaila, kad Džen skaudėjo galvą ir jie nuėjo pailsėti (gal mes jiem išūžėm galvas? :)). Mes su alučiu paskutinį vakarą praleidome savo terasoje... Gal dar pasilikti? Ne. Jau abu jautėme, kad norime keliauti toliau. Jau beveik pusmetis kai keliaujame ir kažkiek pailsėję vėl norėjome naujų įspūdžių, naujų vaizdų, naujų šalių.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą