2010.01.21. 160-oji kelionės diena.
Nakvynės paieškos. Pamiegam. Klaidusis senamiestis. Sultono rūmai. Dailininkų galerija. Prambanan šventykla. Nepakartojamas Ramayana baletas :). Netikėtos naktinės viešnios.
Traukinys vėlavo tik 1h :). Tai beveik nieko.
Auštant dienai iš traukinio ėjome ieškotis nakvynės. Iškart prisistatė vyrukas, galintis mus rasti labai gerą nakvynę. Ok. Jeigu ką, visada galime pasakyti ne.
Vyrukas nemelavo ir tikrai vedė per neblogomis kainomis esančius viešbutukus. Jie nebuvo pigūs, bet per daug pigių nesitikėjome. Viename ir apsistojome. Mums nuėjus į kambarį vaikiukas likosi atsiimti savo dalies, kuri priklausė jam atvedus mus į šį viešbutuką :).
Nieko nelaukę kritome į lovas. Reikėjo atgauti jėgas, nes nuo pastarųjų dienų intensyvaus keliavimo galime užlenkti kojas :).
Atsibudę, beieškodami pusryčių, pavaikštinėjome po senamiestuką. Senamiestis mums labai patiko. Nerealiai siauros gatvelės, apsodintos augalais ir pilnos kavinukių, dailės galerijų bei viešbutukų. Priminė Kinijos senamiesčius. Painūs ir jaukūs. Liuksas.
Tą dieną planavome nueiti į sultono rūmus. Šiuos rūmuose sultonas gyvena iki šiol (kai būna Yogyakartoje). Deja, galėjome patekti tik į priekinę rūmų dalį, centrinė buvo uždaryta. Smagu, kad sultono rūmai turi gidus, kurie nemokamai pavedžioja ir papasakoja šiek tiek istorijos.
Vistik atsidėkodami davėme jam keletą rupijų. Už tai jis mums papasakojo kaip vietiniu transportu nusigauti iki Prambanan šventyklos (viename iš dviejų labiausiai lankomų archeologijos objektų Indonezijoje). Taip pat gavome patarimą, jeigu norime, apsilankyti vienoje dailininkų galerijoje, kuri ne taip kaip dauguma kitų šiame mieste, yra „not fake“.
Nieko nelaukę ten ir patraukėme. Galbūt ir būtų nieko įsigyti kokį nors paveikslą iš Indonezijos.
Galerija buvo tikrai graži. Vienas iš dailininkų aprodė mums savo ir kolegų kūrybą bei tapymo procesą. Beveik visi paveikslai daromi vaško pagalba, taip nuo šviesesnių atspalvių pereinant prie tamsių.
Išsirinkome mums labiausiai patinkantį su drambliais. Liuks. Jau antras paveikslas mūsų kelionėje.
Iškart po to patraukėme vietiniu transportu iki Prambanan šventyklos. Tai žymiausia induistų šventovė Indonezijoje. Nenorėjome praleisti progos ją pamatyti.
Bilietų kainos turistams ir vietiniams skiriasi. 15 USD turistams. Nemažai netgi europos standartais.
Bet mokėti tikrai verta. Šventykla tikrai graži ir didinga. Kompleksas labai didelis ir kai kurios dalys vis dar atkurinėjamos. Šventykla reguliariai nukenčia nuo dažnų žemės drebėjimų.
Nuo pat įėjimo mus žvilgsniais lydėjo būriai moksleivių. Juk mes iš užsienio. Kitokie. Tokie kaip televizoriuje rodo. Juk reikia nusifotografuoti. Taip jie mūsų nepaleido visą buvimo laiką. Vidutė populiarumu tikriausiai nenusileido Nicolei Kidman :).
Gintas kiek mažiau populiarus (kažkas panašaus į Purvinį) :).
Oras buvo permainingas. Debesuota su pragiedruliais :). Taip galėjome pamatyti šventyklą įvairiomis spalvomis.
Komplekse kiek paėjus pamatėme ir budistų monumentą. Šie du statiniai atsirado susijungus Javą valdžiusioms budistų ir hinduistų dinastijoms. Smagu matyti, kad ir religijos gali derėti.
Budistinė šventykla šiek tiek mažiau atrestauruota ir iš kai kurių padrikų rekonstrukcijos variantų matosi, jog dar praeis daug laiko pamatyti visu gražumu.
Niekur neskubėjome ir laukėme kol saulė nusileis, kad pamatytume šventyklą nakties apšvietime. Pasirodo teritoriją reikia palikti iki 6h ir mes pažadėję atvykusiam sargui, kad tuoj išeisime, toliau žaidėme UNO ant suoliuko priešais šventyklas. Žinojome, kad sargas nesupyks :).
Sutemus mes išpildėme pažadą ir patraukėme link išėjimo.
Po šventyklos patraukėme į netoliese esantį Ramayana baletą. Tai induistinių šokių pasirodymas. Gidas sultono rūmuose mums pasakė, kad į Prambanan šventyklos bilieto kainą įeina ir šis pasirodymas. Nukulniavome gerus du kilometrus iki pasirodymo vietos. Ten esančioms kasininkėms pakišome savo bilietus. Jos pažiūrėjo ir pradėjo juoktis. Liuks, dar ir kvailiais pasirodėme :). Niekas nieko nežinojo, kad vienas bilietas būtų ir į šventyklą ir į pasirodymą. Apsijuokėme :).
Grįžome namo ir toje pačioje kavinukėje, kurioje ir pusryčiavome, sukirtome po steikiuką :). Labai gera kavinukė. Visaip bandė dar įkalbėti užsukti į jų paveikslų galeriją, bet mes jau buvome tuo „apsiforminę“ ir mandagiai atsisakinėdavome.
Prisijungę prie interneto gavome pasiūlymą iš vienos iš laivų kompanijų vykstančių į Australiją. Kelionė vienam asmeniui kanuotų 1000 EUR ir reiktų išvykti iš Singapūro ir tai anksčiausiai galėtų būti balandžio mėnesį. No way :). Iš kitų kompanijų gavome atsakymus, kad negali niekuo mums padėti... atrodo, kad lieka vienas variantas – Timore pasidairyti pakeleivingos jachtos. Taip ir padarysim :).
Po visos dienos įspūdžių ir dar ne visai atsigavę nuo intensyvių kelionių sukritom į lovą ilgai lauktam miegui. Ir tada atėjo JOS. Negailestingos ir kraugeriškos. Atkaklios ir bebaimės. Erkės. Keletą jų nuspaudėme su paklodės pagalba. Kraujo klanai. Tikėjomės, kad tai dar ne mūsų. Po tokių svečių ir miegai išsiblaškė. Bet nuovargis nugalėjo...
2010.01.22. 161-oji kelionės diena.
Keliamės į kitą viešbutuką. Užsisakom turus. Water castle. Borobudur šventykla. Belgas turistas.
Ryte nusprendėme išsikelti į kitą viešbutuką. Tam pačiam savininkui priklausantį, bet kitą. Same same but different. Bent jau tikėjomės, kad erkių nebus.
Tą dieną norėjome aplankyti įžymiąją budistų šventyklą Borobudur ir susiorganizuoti tolesnę kelionę link Balio.
Į Borobudur norėjome vykti visuomeniniu transportu, bet kai pamatėme, kad užsisakant turą mes nieko nepralošiame. Taip ir padarėme. Be abejo už sau priimtiną kainą. Tikriausiai tokių turų pardavėjams nesame mėgstamiausi klientai, dažniausiai išsimušame jiems nelabai priimtiną kainą. O kaip kitaip? Jeigu tik nieko nesakysi tai plikas išeisi... Jie matė ir matys turistus kaip pinigų maišus. Ypač čia, Indonezijoje.
Tuo pačiu užsisakėme ir kelionę į Bali, pakeliui aplankant Bromo ugnikalnį. Liuks.
Turas į Borobudur prasideda tik po pietų tad dar turėjome laiko pasivaikščioti po senamiestuką ir nueiti aplankyti Vandens rūmus ir Paukščių turgų.
Paukščių turgus tai ne kas kita kaip paukštininkų susibūrimas. Tikėjomės pamatyti begales įvairiausių paukščių, bet ten daugiausia buvo karveliai ir kanarėlės. Nieko ypatinga.
Ilgai šiame turguje nenorėjome užsibūti, nes girdėjome, jog šiame turguje neperseniausiai nuo paukščių gripo mirė keletas pardavėjų.
Visai šalimais yra ir Vandens rūmai (Taman Sari). Kažkada tai buvo sultono rekreacijos vieta. Šiai dienai likę tik griuvėsiai. Kai kurie baseinai atkurti, bet mažai naudojami. Rūmų griuvėsiai populiari porelių susitikimo vieta. Netgi fotosesijų vieta. Tikimės nepaduos į teismą už šios nuotraukos paviešinimą :).
Kadangi rūmai stovi ant mažos kalvelės nuo jos atsiveria graži miesto bei jo fone stūksančių ugnikalnių panorama.
Įsitaisėme čia kuriam laikui pailsėti ir pasigrožėti. Išsitraukėme sausainių ir papietavome :). Kaip ir mes čia buvo dar daugybė porelių tiek besigrožinčių panorama, tiek ir nuošaliau besišnekučiuojančių.
Kaip tik buvo laikas vykti į mūsų turą. Už tikrai juokingą sumą iki viešbutuko mus nuvežė dviratis – rikša. Vežėjas gerokai suprakaitavo kol mus parvežė (tikriausiai neįvertino kieto kaip dešra svorio :)).
Lietaus sezonas turi ir privalumų. Turistų daug mažiau. Tai ne visada atsiliepia kainose, bet galima laisviau jaustis. Taip ir šįkart. Su mumis vyko tik vienas belgas. Su geru jumoro jausmu. Linksma.
Kol vykome iki Borobudur užėjo lietus. Pylė kaip iš kibiro. Čia jau lietaus sezono minusas. Lyja beveik kiekvieną dieną. Dažniausiai po valandą, bet nežinai kuriuo metu tai bus. Visada po pietų.
Borobuduro bilietų centre dar luktelėjome pusvalanduką kol lietus nurims. Stebėjome kaip dirba personalas. Vienas renka pinigus, kitas paduoda bilietą, kitas atiduoda grąžą, o dar pora stebi. Nerealus efektyvumas. Europoje šį darbą atliktų maks du žmonės. Čia – penki. Juk reikia mažinti bedarbystę :).
Borobuduras tai milžiniška stupa, susidedanti iš daygybės mažesnių stupų. Jo statybai panaudoti 2 mln akmeninių blokų. Milžiniškas. Jis nėra ypatingai gražus, bet įdomus įsigilinant į jo simetrines formas ir statybos ypatumus. Iš viršaus atrodo kaip milžiniška mandala. Rašoma, kad budistams tai buvusi kosmoso vizija.
Smulkesnių stupų viduje Budos skulptūros ir budistiniai raštai.
Lietus tai nustodavo tai vėl prasidėdavo. Užsidėjome celofanus ir toliau vaikštinėjome. Taip einant ratais monumentu ir pakopomis kylant į viršų piligriminis kelias driekiasi net 5km. Tiek mes nesiruošėme eiti, bet sukome ir sukome ratus :).
Šventyklos viršuje atsiveria puikus vaizdas į apylinkes. Skirtingu oru skirtingi ir vaizdai. Tai tik sustiprina akimirkos žavumą.
Dar apsukę keletą ratų pasukome atgal. Dar kartą pasivaišinome kava bilietų centre. Juk reikia išnaudoti tą nemažą įėjimo kainą :).
Toliau tą vakarą tik ilsėjomės ir ruošėmės tolesnei kelionei. Naktinės viešnios nepasirodė.
Nakvynės paieškos. Pamiegam. Klaidusis senamiestis. Sultono rūmai. Dailininkų galerija. Prambanan šventykla. Nepakartojamas Ramayana baletas :). Netikėtos naktinės viešnios.
Traukinys vėlavo tik 1h :). Tai beveik nieko.
Auštant dienai iš traukinio ėjome ieškotis nakvynės. Iškart prisistatė vyrukas, galintis mus rasti labai gerą nakvynę. Ok. Jeigu ką, visada galime pasakyti ne.
Vyrukas nemelavo ir tikrai vedė per neblogomis kainomis esančius viešbutukus. Jie nebuvo pigūs, bet per daug pigių nesitikėjome. Viename ir apsistojome. Mums nuėjus į kambarį vaikiukas likosi atsiimti savo dalies, kuri priklausė jam atvedus mus į šį viešbutuką :).
Nieko nelaukę kritome į lovas. Reikėjo atgauti jėgas, nes nuo pastarųjų dienų intensyvaus keliavimo galime užlenkti kojas :).
Atsibudę, beieškodami pusryčių, pavaikštinėjome po senamiestuką. Senamiestis mums labai patiko. Nerealiai siauros gatvelės, apsodintos augalais ir pilnos kavinukių, dailės galerijų bei viešbutukų. Priminė Kinijos senamiesčius. Painūs ir jaukūs. Liuksas.
Tą dieną planavome nueiti į sultono rūmus. Šiuos rūmuose sultonas gyvena iki šiol (kai būna Yogyakartoje). Deja, galėjome patekti tik į priekinę rūmų dalį, centrinė buvo uždaryta. Smagu, kad sultono rūmai turi gidus, kurie nemokamai pavedžioja ir papasakoja šiek tiek istorijos.
Vistik atsidėkodami davėme jam keletą rupijų. Už tai jis mums papasakojo kaip vietiniu transportu nusigauti iki Prambanan šventyklos (viename iš dviejų labiausiai lankomų archeologijos objektų Indonezijoje). Taip pat gavome patarimą, jeigu norime, apsilankyti vienoje dailininkų galerijoje, kuri ne taip kaip dauguma kitų šiame mieste, yra „not fake“.
Nieko nelaukę ten ir patraukėme. Galbūt ir būtų nieko įsigyti kokį nors paveikslą iš Indonezijos.
Galerija buvo tikrai graži. Vienas iš dailininkų aprodė mums savo ir kolegų kūrybą bei tapymo procesą. Beveik visi paveikslai daromi vaško pagalba, taip nuo šviesesnių atspalvių pereinant prie tamsių.
Išsirinkome mums labiausiai patinkantį su drambliais. Liuks. Jau antras paveikslas mūsų kelionėje.
Iškart po to patraukėme vietiniu transportu iki Prambanan šventyklos. Tai žymiausia induistų šventovė Indonezijoje. Nenorėjome praleisti progos ją pamatyti.
Bilietų kainos turistams ir vietiniams skiriasi. 15 USD turistams. Nemažai netgi europos standartais.
Bet mokėti tikrai verta. Šventykla tikrai graži ir didinga. Kompleksas labai didelis ir kai kurios dalys vis dar atkurinėjamos. Šventykla reguliariai nukenčia nuo dažnų žemės drebėjimų.
Nuo pat įėjimo mus žvilgsniais lydėjo būriai moksleivių. Juk mes iš užsienio. Kitokie. Tokie kaip televizoriuje rodo. Juk reikia nusifotografuoti. Taip jie mūsų nepaleido visą buvimo laiką. Vidutė populiarumu tikriausiai nenusileido Nicolei Kidman :).
Gintas kiek mažiau populiarus (kažkas panašaus į Purvinį) :).
Oras buvo permainingas. Debesuota su pragiedruliais :). Taip galėjome pamatyti šventyklą įvairiomis spalvomis.
Komplekse kiek paėjus pamatėme ir budistų monumentą. Šie du statiniai atsirado susijungus Javą valdžiusioms budistų ir hinduistų dinastijoms. Smagu matyti, kad ir religijos gali derėti.
Budistinė šventykla šiek tiek mažiau atrestauruota ir iš kai kurių padrikų rekonstrukcijos variantų matosi, jog dar praeis daug laiko pamatyti visu gražumu.
Niekur neskubėjome ir laukėme kol saulė nusileis, kad pamatytume šventyklą nakties apšvietime. Pasirodo teritoriją reikia palikti iki 6h ir mes pažadėję atvykusiam sargui, kad tuoj išeisime, toliau žaidėme UNO ant suoliuko priešais šventyklas. Žinojome, kad sargas nesupyks :).
Sutemus mes išpildėme pažadą ir patraukėme link išėjimo.
Po šventyklos patraukėme į netoliese esantį Ramayana baletą. Tai induistinių šokių pasirodymas. Gidas sultono rūmuose mums pasakė, kad į Prambanan šventyklos bilieto kainą įeina ir šis pasirodymas. Nukulniavome gerus du kilometrus iki pasirodymo vietos. Ten esančioms kasininkėms pakišome savo bilietus. Jos pažiūrėjo ir pradėjo juoktis. Liuks, dar ir kvailiais pasirodėme :). Niekas nieko nežinojo, kad vienas bilietas būtų ir į šventyklą ir į pasirodymą. Apsijuokėme :).
Grįžome namo ir toje pačioje kavinukėje, kurioje ir pusryčiavome, sukirtome po steikiuką :). Labai gera kavinukė. Visaip bandė dar įkalbėti užsukti į jų paveikslų galeriją, bet mes jau buvome tuo „apsiforminę“ ir mandagiai atsisakinėdavome.
Prisijungę prie interneto gavome pasiūlymą iš vienos iš laivų kompanijų vykstančių į Australiją. Kelionė vienam asmeniui kanuotų 1000 EUR ir reiktų išvykti iš Singapūro ir tai anksčiausiai galėtų būti balandžio mėnesį. No way :). Iš kitų kompanijų gavome atsakymus, kad negali niekuo mums padėti... atrodo, kad lieka vienas variantas – Timore pasidairyti pakeleivingos jachtos. Taip ir padarysim :).
Po visos dienos įspūdžių ir dar ne visai atsigavę nuo intensyvių kelionių sukritom į lovą ilgai lauktam miegui. Ir tada atėjo JOS. Negailestingos ir kraugeriškos. Atkaklios ir bebaimės. Erkės. Keletą jų nuspaudėme su paklodės pagalba. Kraujo klanai. Tikėjomės, kad tai dar ne mūsų. Po tokių svečių ir miegai išsiblaškė. Bet nuovargis nugalėjo...
2010.01.22. 161-oji kelionės diena.
Keliamės į kitą viešbutuką. Užsisakom turus. Water castle. Borobudur šventykla. Belgas turistas.
Ryte nusprendėme išsikelti į kitą viešbutuką. Tam pačiam savininkui priklausantį, bet kitą. Same same but different. Bent jau tikėjomės, kad erkių nebus.
Tą dieną norėjome aplankyti įžymiąją budistų šventyklą Borobudur ir susiorganizuoti tolesnę kelionę link Balio.
Į Borobudur norėjome vykti visuomeniniu transportu, bet kai pamatėme, kad užsisakant turą mes nieko nepralošiame. Taip ir padarėme. Be abejo už sau priimtiną kainą. Tikriausiai tokių turų pardavėjams nesame mėgstamiausi klientai, dažniausiai išsimušame jiems nelabai priimtiną kainą. O kaip kitaip? Jeigu tik nieko nesakysi tai plikas išeisi... Jie matė ir matys turistus kaip pinigų maišus. Ypač čia, Indonezijoje.
Tuo pačiu užsisakėme ir kelionę į Bali, pakeliui aplankant Bromo ugnikalnį. Liuks.
Turas į Borobudur prasideda tik po pietų tad dar turėjome laiko pasivaikščioti po senamiestuką ir nueiti aplankyti Vandens rūmus ir Paukščių turgų.
Paukščių turgus tai ne kas kita kaip paukštininkų susibūrimas. Tikėjomės pamatyti begales įvairiausių paukščių, bet ten daugiausia buvo karveliai ir kanarėlės. Nieko ypatinga.
Ilgai šiame turguje nenorėjome užsibūti, nes girdėjome, jog šiame turguje neperseniausiai nuo paukščių gripo mirė keletas pardavėjų.
Visai šalimais yra ir Vandens rūmai (Taman Sari). Kažkada tai buvo sultono rekreacijos vieta. Šiai dienai likę tik griuvėsiai. Kai kurie baseinai atkurti, bet mažai naudojami. Rūmų griuvėsiai populiari porelių susitikimo vieta. Netgi fotosesijų vieta. Tikimės nepaduos į teismą už šios nuotraukos paviešinimą :).
Kadangi rūmai stovi ant mažos kalvelės nuo jos atsiveria graži miesto bei jo fone stūksančių ugnikalnių panorama.
Įsitaisėme čia kuriam laikui pailsėti ir pasigrožėti. Išsitraukėme sausainių ir papietavome :). Kaip ir mes čia buvo dar daugybė porelių tiek besigrožinčių panorama, tiek ir nuošaliau besišnekučiuojančių.
Kaip tik buvo laikas vykti į mūsų turą. Už tikrai juokingą sumą iki viešbutuko mus nuvežė dviratis – rikša. Vežėjas gerokai suprakaitavo kol mus parvežė (tikriausiai neįvertino kieto kaip dešra svorio :)).
Lietaus sezonas turi ir privalumų. Turistų daug mažiau. Tai ne visada atsiliepia kainose, bet galima laisviau jaustis. Taip ir šįkart. Su mumis vyko tik vienas belgas. Su geru jumoro jausmu. Linksma.
Kol vykome iki Borobudur užėjo lietus. Pylė kaip iš kibiro. Čia jau lietaus sezono minusas. Lyja beveik kiekvieną dieną. Dažniausiai po valandą, bet nežinai kuriuo metu tai bus. Visada po pietų.
Borobuduro bilietų centre dar luktelėjome pusvalanduką kol lietus nurims. Stebėjome kaip dirba personalas. Vienas renka pinigus, kitas paduoda bilietą, kitas atiduoda grąžą, o dar pora stebi. Nerealus efektyvumas. Europoje šį darbą atliktų maks du žmonės. Čia – penki. Juk reikia mažinti bedarbystę :).
Borobuduras tai milžiniška stupa, susidedanti iš daygybės mažesnių stupų. Jo statybai panaudoti 2 mln akmeninių blokų. Milžiniškas. Jis nėra ypatingai gražus, bet įdomus įsigilinant į jo simetrines formas ir statybos ypatumus. Iš viršaus atrodo kaip milžiniška mandala. Rašoma, kad budistams tai buvusi kosmoso vizija.
Smulkesnių stupų viduje Budos skulptūros ir budistiniai raštai.
Lietus tai nustodavo tai vėl prasidėdavo. Užsidėjome celofanus ir toliau vaikštinėjome. Taip einant ratais monumentu ir pakopomis kylant į viršų piligriminis kelias driekiasi net 5km. Tiek mes nesiruošėme eiti, bet sukome ir sukome ratus :).
Šventyklos viršuje atsiveria puikus vaizdas į apylinkes. Skirtingu oru skirtingi ir vaizdai. Tai tik sustiprina akimirkos žavumą.
Dar apsukę keletą ratų pasukome atgal. Dar kartą pasivaišinome kava bilietų centre. Juk reikia išnaudoti tą nemažą įėjimo kainą :).
Toliau tą vakarą tik ilsėjomės ir ruošėmės tolesnei kelionei. Naktinės viešnios nepasirodė.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą