2010.04.03. 232-oji kelionės diena.
Burzgiame toliau. Papildome atsargas Sale. Vingiuojame Alpine nacionaliniu parku. Naktiniai skardžiai… Pagaliau stovykla.
Trečiai nakčiai parke nepasilikome. Važiavome toliau. Iki kito parko. Parko, kuris turėjo du pavadinimus. Viktorijos valstijoje tai buvo Alpine NP, o Naujojo Velso valstijos pusėje tas pats parkas vadinosi Kosciuško kalno NP. Šie nacionaliniai parkai vienintelė vieta Australijoje, kur žiemą galima paslidinėti. Kitu metu tai gražių kalnų vieta.
Važiuojant keliu pamatėme netoliese didelį susibūrimą. Daug žmonių, daug avių, daug šunų. Apsisukome ir sustojome pažiūrėti. Pasirodo tai buvo šunų – aviganių konkursas. Šunys klausydami šeimininko turėjo suvaryti avis į paruoštus aptvarus.
Čia pat buvo ir jaunų šunų dresūra ganyti avis.
Kurį laiką pažiūrėjome į šiuos nuostabius ir nerealiai vikrius šunis ir važiavome toliau.
Pirmiausia nuvažiavome iki miesto Sale, kuriame pasipildėme ir kuro, ir maisto atsargas. Ir dar šiek tiek vynuko...
Nuo Sale iki Alpine nacionalionio parko bebuvo likę gal 100 km. Už geros valandikės jau buvome tenai. Jau pirmieji vaizdai sužavėjo. Tai taip neįtikėtina, kad Australija gali būti tokia įvairi. Nuo džiunglių iki dykumų, nuo lygumų iki nuostabaus grožio kalnų.
Kelias vingiavo tai žemyn tai vėl aukštyn. Tai dar labiau lėtino mūsų keliavimą. Mes nieko prieš keliauti lėtai tik iki nusižiūrėtos stovyklavietės buvo dar likę apie 70 km, o tai reiškė dar apie pora valandų vairavimo. Nemėgstame keliauti tamsoje, nes negalime nieko matyti aplink. O čia juk tikrai yra į ką pasidairyti.
Artėjant prie stovyklavietės baigėsi asfaltas. Toliau dardėjome žvirkeliu. Sutemo. Žvirkelis pradėjo vingiuoti žemyn. Pro sutemas matėme tik tiek, kad už kelio iškart prasideda skardis. Ir neblogas skardis... Įsijungėme antrą bėgį ir iš lėto iš lėto judėjome žemyn. Gal reikėjo skaičiuoti vingius? Jų tikriausiai pravingiavome kokį šimtą. Na gal penkiasdešimt :) Paskutiniuosius kilometrus įveikėme vėžlio greitumu. Bet atsarga gėdos nedaro, tik akis bado :).
Pagaliau privažiavome stovyklą, kuri buvo ant mažo upelio, jį galėjome girdėti, kranto. Nuo visos dienos važiavimo ir ypač paskutinės atkarpos jautėmės pavargę tad be jokios vakarienės nuėjome ilsėtis...
2010.04.04. 233-oji kelionės diena.
Su šv. Velykom! Vingiuojame toliau. Jindabyne. Lietuviai! Kosciusko nacionalinis parkas. Dūminam į kalnus. Kaista stabdžiai leidžiantis… Grįžtam. Graži stovyklavietė Thredbo upės slėnyje.
Velykų rytas pas mus pasitaikė giedras ir saulėtas. Geras ženklas :).
Išsivirėme kiaušinių ir juos numarginome su markeriu ir tušinuku. Svarbiausia, kad numarginom.
Išsiaiškinome kieno kiaušiniai kietesni ir juos pasigardindami majonezu suvalgėme.
Nieko nelaukę po šių pusryčių važiavome toliau. Kelias toliau vingiavo kaip kokia gyvatė... Bet buvo šviesu ir galėjome važiuoti šiek tiek greičiau.
Pakeliui sustojome keletoje regyklų, iš kurių matėsi slėniai su Snowy upe.
Kelias pradėjo kilti į viršų. Kartais reikdavo neblogai paprakaituoti mūsų Siuziukei, kad užpūškuotų į kokį kalną.
Sustojome vienoje aukščiausių parko kelio vietų. Čia įrengtoje regykloje jau būriavosi daugokai keliautojų automobilių. Vienas su prakiurusiu radiatoriumi... Nepavydime.
Įrengtuose stenduose buvo aprašytas prieš keletą metų šias vietas nusiaubęs gaisras, kuris buvo sudeginęs viską pakeliui. Bet medžiai tam tinkamai pasiruošę – jau po trumpo laiko išleidinėjo naujus lapus. Netruko ataugti ir žolė. Netgi gyvūnija per šį gaisrą praktiškai nenukentėjo. Visi smulkūs gyvūnai turėjo pasiruošę urvus, kurie apsaugojo nuo ugnies. Šaunuoliai.
Kelias dar kurį laiką pavingiavęs pasikeitė į asfaltuotą. Pagaliau. Ramiau atsipūtėme. Galėjome vėl lėkti maksimaliu greičiu :).
Pakeliui pravažiavome Jindabyne, miestelį, nuo kurio visi pradeda kelią į Kosciuško kalno parką.
Besipilant degalinėje degalų lyg ir išgirdome kažkur šnekant lietuviškai. Vidutė priėjo prie vieno automobilio, kuriame sėdėjo vidutinio amžiaus pora ir gal aštuoniolikos metų vaikinukas. Ar jūs lietuviai? Taip! Tai mūsų patys patys pirmieji lietuviai sutikti kelionėje (neskaitant mūsų mamyčių). Pasirodo jie gyvena Sidnėjuje ir jau tikriausiai visam laikui. Dar pasipasakojome kaip kas gyvename ir išsiskirstėme. Užsirašėme jų telefono numerius, kad nuvykę į Sidnėjų galėtume susitikti. Geras. Lietuviai! Taip buvo keista išgirsti kažką kitą šnekant lietuviškai....
Kosciuško kalno nacionalinis parkas populiariausias žiemą, kai jis tampa slidinėjimo centru. Vasarą vieni ten vyksta įkopti į aukščiausią vietą Australijoje (2228 m.), kiti pavaikščioti kitais takais, o treti tiesiog pasigrožėti vaizdais. Tarp pastarųjų matyt buvome ir mes.
Norėjome tiesiog pravažiuoti gražiu keliu, apsistoti gražioje vietoje su vaizdu į kalnus ir tiek. Pirmiausia reikėjo susimokėti už šį malonumą. Gerai bent jau tai, kad susimokėjus už įvažiavimą toliau galima kempinguoti už dyką visose stovyklavietėse.
Kelias per visą parka buvo tikrai gerai padarytas tik tiek, kad statūs keliai nebuvo didelis malonumas mūsų Siuziukei.
Nakvynei tą dieną išsirinkome stovyklavietę išties su vaizdu į kalnus. Viai netoli buvo ir pats Kosciuško kalnas.
Vakare dar pasivaiščiojome aplink stovyklą, pasidairėme į kalnus, paieškojome vombatų, bet jų neradę įlindome į savo namuką. Buvo tikrai šalta. Patikrinome internete – šiąnakt šioje vietoje turėjo būti tik apie + 5˚C! Tokios temperatūros nebuvome jautę nuo Monglijos laikų!
Įlindome į miegmaišius ir dar užsiklojome kaldra.
2010.04.05. 234-oji kelionės diena.
Kopiam ar nekompiam? Atgal į Jindabyne. Jindabyne holiday park. Elektra! Pagaliau prisėdame prie blogo. Pasivaikštome pakrante.
Ryte klasuėme savęs, ką pamatėme šiame parke. Kažkaip nelabai ką... Tai gal užkopiam į Kosciuško kalną? Kopiam? Neee... Šįkart to nenorėjome. Nenorėjome į jį kopti tik dėl to, kad užsidėti pliusą.
Vietoje to nusprendėme geriau susirasti kempingą ir pasiimti vietą su elektra. Norėjome jau įkelti skelbimą dėl Siuzės pardavimo. Greitai laikas bėga. Ką tik pirkome, o jau reikia parduoti...
Kempingą susiradome Jindabyne miestelyje. Pačiame jo centre.
Kažkodėl automobilių pardavimo puslapis nenorėjo priimti mūsų skelbimo. Išsiuntėme užklausimą puslapio administratoriams. Reikės laukti atsakymo.
Turėdami elektrą vėl smagiai papliurpėme su mamikėm, pasikrovėm elektras ir jau pradėjome ruoštis blogo papildymui. Oi laukė didelis darbas.. Suskirstyti virš 10 t nuotraukų, aprašyti pusantro mėnesio kelionės... Tuo pačiu tai ir gera proga prisiminti tai ką nuveikėme Australijoje.
Taip dienelę praleidę prie šio bei to vakare išėjome pasivaikščioti Jindabyne ežero pakrante. Ežeras dirbtinis ir labai mėgiamas vandens sporto entuziastų. Matėme kaip kateriukai tampo žmones su slidėmis...
Vakaras pasitaikė labai gražus. Ir kiek šiltesnis nei praėjęs.
Pakeliui praėjome porą įdomių skulptūrų. Nesupratome, ar čia buvo koks festivalis, ar čia visad jos stovėjo.
Takelis vingiavo pakrante gal kokį kilometriuką. Norėjome nusipirkti mobilaus telefono sąskaitos papildymą tad nusukome į miestą. Dangus nusidažė vakaro spalvomis.
Tą vakarą nieko doro daugiau nenuveikėme ir nuėjome pailsėti. Dar kurį laiką padirbėjome prie blogo medžiagos ir nejučia užsnūdome :).
Burzgiame toliau. Papildome atsargas Sale. Vingiuojame Alpine nacionaliniu parku. Naktiniai skardžiai… Pagaliau stovykla.
Trečiai nakčiai parke nepasilikome. Važiavome toliau. Iki kito parko. Parko, kuris turėjo du pavadinimus. Viktorijos valstijoje tai buvo Alpine NP, o Naujojo Velso valstijos pusėje tas pats parkas vadinosi Kosciuško kalno NP. Šie nacionaliniai parkai vienintelė vieta Australijoje, kur žiemą galima paslidinėti. Kitu metu tai gražių kalnų vieta.
Važiuojant keliu pamatėme netoliese didelį susibūrimą. Daug žmonių, daug avių, daug šunų. Apsisukome ir sustojome pažiūrėti. Pasirodo tai buvo šunų – aviganių konkursas. Šunys klausydami šeimininko turėjo suvaryti avis į paruoštus aptvarus.
Čia pat buvo ir jaunų šunų dresūra ganyti avis.
Kurį laiką pažiūrėjome į šiuos nuostabius ir nerealiai vikrius šunis ir važiavome toliau.
Pirmiausia nuvažiavome iki miesto Sale, kuriame pasipildėme ir kuro, ir maisto atsargas. Ir dar šiek tiek vynuko...
Nuo Sale iki Alpine nacionalionio parko bebuvo likę gal 100 km. Už geros valandikės jau buvome tenai. Jau pirmieji vaizdai sužavėjo. Tai taip neįtikėtina, kad Australija gali būti tokia įvairi. Nuo džiunglių iki dykumų, nuo lygumų iki nuostabaus grožio kalnų.
Kelias vingiavo tai žemyn tai vėl aukštyn. Tai dar labiau lėtino mūsų keliavimą. Mes nieko prieš keliauti lėtai tik iki nusižiūrėtos stovyklavietės buvo dar likę apie 70 km, o tai reiškė dar apie pora valandų vairavimo. Nemėgstame keliauti tamsoje, nes negalime nieko matyti aplink. O čia juk tikrai yra į ką pasidairyti.
Artėjant prie stovyklavietės baigėsi asfaltas. Toliau dardėjome žvirkeliu. Sutemo. Žvirkelis pradėjo vingiuoti žemyn. Pro sutemas matėme tik tiek, kad už kelio iškart prasideda skardis. Ir neblogas skardis... Įsijungėme antrą bėgį ir iš lėto iš lėto judėjome žemyn. Gal reikėjo skaičiuoti vingius? Jų tikriausiai pravingiavome kokį šimtą. Na gal penkiasdešimt :) Paskutiniuosius kilometrus įveikėme vėžlio greitumu. Bet atsarga gėdos nedaro, tik akis bado :).
Pagaliau privažiavome stovyklą, kuri buvo ant mažo upelio, jį galėjome girdėti, kranto. Nuo visos dienos važiavimo ir ypač paskutinės atkarpos jautėmės pavargę tad be jokios vakarienės nuėjome ilsėtis...
2010.04.04. 233-oji kelionės diena.
Su šv. Velykom! Vingiuojame toliau. Jindabyne. Lietuviai! Kosciusko nacionalinis parkas. Dūminam į kalnus. Kaista stabdžiai leidžiantis… Grįžtam. Graži stovyklavietė Thredbo upės slėnyje.
Velykų rytas pas mus pasitaikė giedras ir saulėtas. Geras ženklas :).
Išsivirėme kiaušinių ir juos numarginome su markeriu ir tušinuku. Svarbiausia, kad numarginom.
Išsiaiškinome kieno kiaušiniai kietesni ir juos pasigardindami majonezu suvalgėme.
Nieko nelaukę po šių pusryčių važiavome toliau. Kelias toliau vingiavo kaip kokia gyvatė... Bet buvo šviesu ir galėjome važiuoti šiek tiek greičiau.
Pakeliui sustojome keletoje regyklų, iš kurių matėsi slėniai su Snowy upe.
Kelias pradėjo kilti į viršų. Kartais reikdavo neblogai paprakaituoti mūsų Siuziukei, kad užpūškuotų į kokį kalną.
Sustojome vienoje aukščiausių parko kelio vietų. Čia įrengtoje regykloje jau būriavosi daugokai keliautojų automobilių. Vienas su prakiurusiu radiatoriumi... Nepavydime.
Įrengtuose stenduose buvo aprašytas prieš keletą metų šias vietas nusiaubęs gaisras, kuris buvo sudeginęs viską pakeliui. Bet medžiai tam tinkamai pasiruošę – jau po trumpo laiko išleidinėjo naujus lapus. Netruko ataugti ir žolė. Netgi gyvūnija per šį gaisrą praktiškai nenukentėjo. Visi smulkūs gyvūnai turėjo pasiruošę urvus, kurie apsaugojo nuo ugnies. Šaunuoliai.
Kelias dar kurį laiką pavingiavęs pasikeitė į asfaltuotą. Pagaliau. Ramiau atsipūtėme. Galėjome vėl lėkti maksimaliu greičiu :).
Pakeliui pravažiavome Jindabyne, miestelį, nuo kurio visi pradeda kelią į Kosciuško kalno parką.
Besipilant degalinėje degalų lyg ir išgirdome kažkur šnekant lietuviškai. Vidutė priėjo prie vieno automobilio, kuriame sėdėjo vidutinio amžiaus pora ir gal aštuoniolikos metų vaikinukas. Ar jūs lietuviai? Taip! Tai mūsų patys patys pirmieji lietuviai sutikti kelionėje (neskaitant mūsų mamyčių). Pasirodo jie gyvena Sidnėjuje ir jau tikriausiai visam laikui. Dar pasipasakojome kaip kas gyvename ir išsiskirstėme. Užsirašėme jų telefono numerius, kad nuvykę į Sidnėjų galėtume susitikti. Geras. Lietuviai! Taip buvo keista išgirsti kažką kitą šnekant lietuviškai....
Kosciuško kalno nacionalinis parkas populiariausias žiemą, kai jis tampa slidinėjimo centru. Vasarą vieni ten vyksta įkopti į aukščiausią vietą Australijoje (2228 m.), kiti pavaikščioti kitais takais, o treti tiesiog pasigrožėti vaizdais. Tarp pastarųjų matyt buvome ir mes.
Norėjome tiesiog pravažiuoti gražiu keliu, apsistoti gražioje vietoje su vaizdu į kalnus ir tiek. Pirmiausia reikėjo susimokėti už šį malonumą. Gerai bent jau tai, kad susimokėjus už įvažiavimą toliau galima kempinguoti už dyką visose stovyklavietėse.
Kelias per visą parka buvo tikrai gerai padarytas tik tiek, kad statūs keliai nebuvo didelis malonumas mūsų Siuziukei.
Nakvynei tą dieną išsirinkome stovyklavietę išties su vaizdu į kalnus. Viai netoli buvo ir pats Kosciuško kalnas.
Vakare dar pasivaiščiojome aplink stovyklą, pasidairėme į kalnus, paieškojome vombatų, bet jų neradę įlindome į savo namuką. Buvo tikrai šalta. Patikrinome internete – šiąnakt šioje vietoje turėjo būti tik apie + 5˚C! Tokios temperatūros nebuvome jautę nuo Monglijos laikų!
Įlindome į miegmaišius ir dar užsiklojome kaldra.
2010.04.05. 234-oji kelionės diena.
Kopiam ar nekompiam? Atgal į Jindabyne. Jindabyne holiday park. Elektra! Pagaliau prisėdame prie blogo. Pasivaikštome pakrante.
Ryte klasuėme savęs, ką pamatėme šiame parke. Kažkaip nelabai ką... Tai gal užkopiam į Kosciuško kalną? Kopiam? Neee... Šįkart to nenorėjome. Nenorėjome į jį kopti tik dėl to, kad užsidėti pliusą.
Vietoje to nusprendėme geriau susirasti kempingą ir pasiimti vietą su elektra. Norėjome jau įkelti skelbimą dėl Siuzės pardavimo. Greitai laikas bėga. Ką tik pirkome, o jau reikia parduoti...
Kempingą susiradome Jindabyne miestelyje. Pačiame jo centre.
Kažkodėl automobilių pardavimo puslapis nenorėjo priimti mūsų skelbimo. Išsiuntėme užklausimą puslapio administratoriams. Reikės laukti atsakymo.
Turėdami elektrą vėl smagiai papliurpėme su mamikėm, pasikrovėm elektras ir jau pradėjome ruoštis blogo papildymui. Oi laukė didelis darbas.. Suskirstyti virš 10 t nuotraukų, aprašyti pusantro mėnesio kelionės... Tuo pačiu tai ir gera proga prisiminti tai ką nuveikėme Australijoje.
Taip dienelę praleidę prie šio bei to vakare išėjome pasivaikščioti Jindabyne ežero pakrante. Ežeras dirbtinis ir labai mėgiamas vandens sporto entuziastų. Matėme kaip kateriukai tampo žmones su slidėmis...
Vakaras pasitaikė labai gražus. Ir kiek šiltesnis nei praėjęs.
Takelis vingiavo pakrante gal kokį kilometriuką. Norėjome nusipirkti mobilaus telefono sąskaitos papildymą tad nusukome į miestą. Dangus nusidažė vakaro spalvomis.
Tą vakarą nieko doro daugiau nenuveikėme ir nuėjome pailsėti. Dar kurį laiką padirbėjome prie blogo medžiagos ir nejučia užsnūdome :).
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą