2010 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis

Christchurch. Otago. Southland.

2010.04.15. 244-oji kelionės diena.
Naujoji Zelandija! Šuo – šnipas. Baudos? Pamiegam. Jucy. Christchurch. City bus. McDonalds. Blogas. Ir vėl blogas :).
Su kiekviena šalimi naujos nuotaikos, nauji siekiai. Galbūt dėl to, kad ilgokai užsibuvome Australijoje, o galbūt dėl to, kad Naujoji Zelandija seniai buvo mūsų trokštama pamatyti šalis, šis skrydis buvo labai jaudinantis. Labai daug buvome girdėję apie šią šalį ir dar daugiau tikėjomės. Visi žinome, kur buvo filmuotas „Žiedų valdovas“....
Ir nuotykiai prasidėjo.. Dar lėktuve buvome skaitę, jog į Naująją Zelandiją negalima įsivežti jokių vaisių, jokių sėklų, jokių gyvybės formų be specialaus leidimo. Jie labai saugoja savo šalį ir stengiasi užkirsti kelią bet kokios ligos proveržiams. Ką gi, mes tai gerbiame. Bet užmiršome, kad lėktuve suvalgėme ne visus obuolius... Atsiimant bagažą pamatėme muitinės pareigūnę su šuniu vaikštinėjančius tarp lagaminų. Vidutė nieko neįtardama netgi paglostė mielą šuniuką. To užteko. Šuniukas įbedė savo nosį į mūsų kuprinikę... Muitininkės rankos greitai įlindo už užtrauktuko ir ištraukė du obuolius. Nebloga šuns uoslė. Iš meilės jam vos neįkliuvome. Muitininkė šįkart įspėjo, bet griežtai pasakė, kad tolesnis nusižengimas bus baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu... Oho... Nieko daugiau blogo neįtardami ėjome toliau. Dar viena muitininkė prieš rentgeną įspėjo apie gręsiančias baudas. Dar paklausėme, ar galime įsivežti razinkas ir gavę sutikimą nieko nebijodami žengėme priekin. Visi ramiai prašvietę savo daiktus ėjo tolyn. Mus sustabdė. Parodė į šoninę kišenę... Ištraukėme mažą buteliuką, mums padovanotą draugės prieš kelionę. Jame buvo lydytas cukrus su romu. Žinojome, kad cukraus negalima vežtis... O visa masė dar buvo panaši į medų, o jis griežtai draudžiamas... Mūsų klausia – kas čia? Mes vienas kito lietuviškai klausiam – ką sakom? Cukrus draudžiamas, medus draudžiamas... Vieną įspėjimą jau turime... Nubėgo šaltas prakaitas... Sakome teisybę. Senukas pavartė rankose bonkutę ir tikriausiai senolių išminties vedamas pritarė mums, kad tai tikrai gali padėti gerklei (mes kaip įmanydami bandėme įrodyti, kad čia sveikatos sumetimais – juk taip ir buvo :)).
Štai pagaliau mes jau tikrai Zelandijoje. Buvo po pirmos valandos nakties ir mes turėjome sočiai laiko iki kol išauš diena. Įėję į laukimo salę pamatėme galybę išsisklaidžiusių po patalpą ir visokiomis pozomis miegančių keliautojų. Nieko nelaukę ir mes prie jų prisijungėme ir išsitiesėme miegoti.
Gerai nusnaudėme ir pakilome pirmiesiems keleiviams bruzdant link savojo skrydžio. Nusipirkome kavos ir šiaip ne taip budinomės. Gintas nuėjo į netoliese nuo oro uosto esantį mūsų būsimo mašiniuko Jucy nuomos punktą, kad viską galutinai sutvarkyti ir jau rytoj pradėti mūsų kelionę po Naująją Zelandiją. Vidutė per tą laiką dar tvarkė blogo paskutinius padailinimus. Bent jau mums taip atrodė, kad paskutinius...
Į Christchurch nuvykome autobusu. Buvome atpratę nuo visuomeninio transporto ir tai mums buvo šiokia tokia pramoga.
Važiuojant žvalgėmės. Oras skaidrus skaidrus. Tolumoje matėsi kalnų grandinė, eglių, ar kažkokių panašių medžių, miškai. Kadangi iš mūsų tik Gintas buvo buvęs Skandinavijoje tai jis galėjo pasakyti, kad labai labai primena tuos kraštus... Žiūrėsime kaip bus toliau.
Jau anksčiau buvome išsirinkę backpackerių hosteliuką tad ir patraukėme tiesiai prie jo. Jis buvo pačiame centre. Dar buvo prieš pietus tad reikėjo palaukti kol galėsime eiti į savo kambarį. Pasižvalgėme po miestuko centrą.
Pradėjome nuo bažnyčios. Pirmą kartą pamatėme mokamą bažnyčią. Nors tai buvo pavadinta „aukomis“, bet iš šalia stovinčios moteriškės žvilgsnio to taip nepavadinome. Išėjome... O buvo tikrai graži bažnytėlė...

Christchurch yra didžiausias miestas pietinėje saloje ir turi apie 300t gyventojų. Mums jis nepasirodė didelis ir jo centrui apvažiuoti sėdome į nemokamą autobusą, važiuojantį aplink centrą. Apsižiūrėjome artimiausią McDonaldą ir ten po vieno rato ir išlipome :).
Pagaliau nuėjus į savo kambarį kibome vėl į darbus. Dar reikėjo patvarkyti puslapiuką, viską galutinai sukelti. Internetas Australijoje ir Zelandijoje visur mokamas tad už nuotraukų įkėlimą paklojome krūvelę pinigiukų... Triūsėme iki vėlos nakties kol viską įkėlėme. Bet vistiek nespėjome patikrinti paskutiniosios dalies klaidų (nepykite :)).

2010.04.16. 245-oji kelionės diena.
Pas Jucy. Pirmyn! Apsiprekinam. Link Kaikoura. Pakrantės. Seal colony. Freedom camping.
Kitą rytą papusryčiavome ne kur kitur, o McDonalde. Blyneliai – skanumėlis!
Nuomos kompanijos autobusiukas mus paėmė iš nakvynės vietos ir nuvežė prie mūsų mašiniuko. Zelandijoje nusprendėme nepirkti automobilio, o išsinuomoti, nes čia planuojame pabūti tik tris savaites ir nebūtų racionalu įsivelti į automobilio paieškas ir pardavimus... Jucy kompaniją buvome išsirinkę dar Australijoje, kai važinėjome su savo Siuze. Ne tik dėl vardų panašaus skambesio, bet ir dėl kompaktiškumo. Tai buvo Toyota Previa modelis, pritaikytas stovyklauti gamtoje. Išsinuomojome trims savaitėms norėdami per dvi savaites apvažiuoti pietinę salą ir per savaitę šiaurinę. To turėtų būti gana susidaryti įspūdį apie Naująją Zelandiją.
Pirmoji stotelė – parduotuvė. Prisipirkome krūvą maisto ir patraukėme į šiaurę nuo Christchurch. Važiavome link Kaikouros, banginių ir delfinų stebėjimo vietą.
Tikėjomės, kad Zelandija graži, bet realybė pranoko ir tokius lūkesčius. Lygumą greitai pakeitė kalvos, bevirstančios į stačius kalnus, kalnai greitai nusidriekė į jūrą ir štai mes jau važiuojame skardžiais palei pačią jūros pakrantę. Priminė Australijos Great Ocean Road.


Kaikouroje tikėjomės išvysti banginius ar delfinus nuo kranto. Nuvažiavome į Seal colony punktą, prie kurio yra įrengta keletas regyklų. Vaizdas nuo jų į jūrą netgi ir be banginių labai gražus.


Nuo regyklų ėjome toliau. Takelis driekėsi aukštu šlaitu. Deja, banginių nebuvo. Vakaras jau keitė spalvas. Pievos tapo dar žalesnės, už jų driekėsi kalnai su snieguotomis viršūnėmis. Jau tiek laiko nebuvome matė sniego... Net iš toli...


Dar kurį laiką pavaikščioję ir pasigrožėję atsivėrusiais vaizdais pasukome atgal. Prie jau mūsų matytos regyklos pagaliau pamatėme. Ne, ne banginį. Keletą ruonių, įsitaisiusių ant uolų ir besišildančių besileidžiančios saulės spinduliuose. Pirmieji mūsų ruoniai šioje kelionėje (jeigu neskaitysime per žiūronus matytų Philip saloje Australijoje).


Jau buvo prieblanda kai pasukome ieškotis nakvynės. Ją radome vos už kelių šimtų metrų. Įlankėlėje, ant pievo jau buvo įsitaisę keletas keliautojų kemperiukų. Būtina paminėti, kad Zelandijoje galioja vadinamasis Freedom camping, kai galima stovyklauti visur, kur nėra privati nuosavybė ir nėra draudžiama ženklais. Nuostabu keliautojams kaip mes. Pasiruošėme savo pirmąją vakarienę su Jucy :).


2010.04.17. 246-oji kelionės diena.
Atgalios į pietus. Hanmer springs. Maudyklos. Link Cook‘o kalno.
Niekam ne paslaptis, kad mes ryte nevengiam pamiegoti. Kai atsikėlėme kiti keliautojai jau buvo išvykę. Nekreipdami dėmesio pasidarėme pusryčius ir klausydami bangų ošimo ruošėmės naujai dienai.
Šios dienos tikslas grįžti atgal link pietų tik kitu keliu ir aplankyti maudyklas po atviru dangumi. Daug kartų matėme paveikslėliuose, kaip žmonės guli garuojančiuose baseinukuose ir nekreipdami į aplink esančią vėsumą mirko savo šonus.
Atgal link pietų važiavome kitu keliu nei atvažiavome. Jis ėjo ne pakrante, o kalnų šlaitais. Norėjome iš arčiau pamatyti tuos kalnus. Labai gražu. Keliukas labai vingiuotas. Silpnesnio skrandžio keleivius galėtų ir supykinti toks važiavimas. Mums kolkas tas negrėsė. O kalnuose yra į ką pažiūrėti. Žali šlaitai, akmenuotos viršūnės, upelių išraižyti slėniai.


Dideliam Vidutės džiaugsmui matėme ir daug paukščių plėšrūnų. Tikriausiai vanagai. Kartais jie drąskydami kokį kiškutį pakelėje visai nebijodami tęsdavo savo darbą mums visiškai priartėjus.
Taip besidairydami, dar kartais atsukdami akis ir į kelią, privažiavome ir labai jaukų Hanmer Springs miestelį. Įsikūręs kalnų papėdėje su mažais namukais, iš kurių kas antras B&B ar mažas viešbutukas. Hanmer Springs maudyklai turėjome Jucy nuomos kompanijos vaučeriuką, sakantį, kad antras asmuo eina nemokamai. Mums tai patinka :).
Persirengus tikrai buvo šalta. Trusikiukai daug šilumos nedavė. Naujojoje Zelandijoje jau buvo antroji rudens pusė ir nebuvo šilta. Dienomis apie 15˚C. Saulutėje šilčiau, bet pavėsis brrrr...
Greitai nėrėme į baseinukus. Jų iš viso buvo gal dešimt. Visi skirtingų temperatūrų. Nuo +34 iki +41 laipsnio šilumos. Pradėjome nuo vėsiausių ir po truputį ėjome šiltyn.


Žmonių buvo daug. Buvo paskutinis savaitgalis, kai buvo vaikų rudens atostogos ir jie išnaudodami tai mirko ir dūko baseinukuose. Neturėjome kito pasirinkimo kaip tik užsukti šiandien į šias maudyklas...
Taip ėjome toliau baseinukais kol įlipome į 39 laipsnių. Iš pradžių buvo neblogai. Šilta, gera. Bet po kurio laiko (į antrą parą :)) pajutome, kad širdys plaka greičiau, veidus išmušė raudonis... Vistik 39 laipsniai yra daugiau nei mūsų kraujo temperatūra ir po kurio laiko kūnas įšyla daugiau nei reikia... patraukėme atgal į 36 laipsnių balas :). Radome vieną, kur nieko nebuvo ir patogiai įsitaisę toliau atmirkinėjom savo škūras :).


Po gerų dviejų valandų mirkimo jau buvome susiraukšlėję nuo vandens ir pagalvojome, kad tai jau geras ženklas lipti lauk :).
Važiavome toliau link Cook‘o kalno. Kelias pasuko į lygumą. Tai buvo Cantebury regionas, kuris neturi didelių kalnų, nusidriekęs lygumomis, užsodintas visokiausiomis kultūromis.
Temstant išsirinkome sau vietelę vienoje iš piknikams paruoštų plotų ir įsikūrėme nakčiai.

2010.04.18. 247-oji kelionės diena.
Ežeras Tekapo. Cook‘o kalnas. Hooker valley. DOC.
Atsibudę pamatėme, kad Jucy langai apšalę. Nieko sau. Šalnos jau prasidėjo. Išsivirėme kavos, sušildėme save ir patraukėme toliau. Šiandien norėjome pasiekti Cook‘o kalną, aukščiausią viršūnę Naujojoje Zelandijoje – 3755 m aukščio.
Pakeliui važiavome Tekapo ežero pakrante. Nerealus vaizdas artėjantys kalnai ir didžiulis ežeras. Oras buvo liuksiškas, saulėta.


Kelias dideliais vingiais po truputį mus vedė link mūsų norimo kalno. Labai jau iš lėto artėjo ta viršūnė :).
Buvome išsirinkę Hooker valley ėjimą, kuriuo einant ne tik turėjome pamatyti gražių Cook‘o kalno vaizdų, bet ir prieiti Hooker ledyną.
Viešbučių mylėtojams puiki galimybė apsistoti ant kalno šlaito įsikūrusiame Hermitage viešbutyje. Tai bene žinomiausias viešbutis N.Zelandijoje.


Kadangi jau privažiavome iki didžiausio N.Zelandijos kalno tai tikriausiai laikas ir paskelbti mūsų naują konkursą. Atsakymas bus šiek tiek susijęs su vieta, kur dabar esame. Jums reikia pasakyti, kas pavaizduotas ant 5 naujazelandietiškų dolerių banknoto ir kuo jis žymus pasauliui (ne tik Naujajai Zelandijai). Pirmasis atsiuntęs atsakymą viduliuks@yahoo.com kažkuriuo metu (būtinai šiais metais) sulauks prizo iš Naujosios Zelandijos. Visiems sėkmės!
Na, o mes, kaip ir minėjome, ėjome Hooker valley taku. Jis du kartus pereina per šniokščiančią kalnų upę.


Praeiti taką trunka apie pusantros valandos į vieną pusę. Mes, mums neįprastai, šiek tiek lenkėme grafiką ir netoli ledyno buvome po valandikės. Cook‘o kalnas jau visu ūgiu buvo priešais mus.

Kadangi ėjome greičiau nei reikia tai turėjome laiko šiek tiek pasėdėti prie ledyno. Ledynas ilgus metus mažėjęs pastaruoju metu po truputį vėl didėja. Gal tai pradžia globalinio atšalimo? :)


Ledynų dar pamatysime kitoje pietinės salos pusėje, anapus Cook‘o kalno, kur yra populierieji ledynai Fox Glacier ir Franz Josef. Gražiausias dalykas šioje vietoje patys kalnai su snieguotomis viršūnėmis, nuo kurių mūsų akyse kartais nuslinkdavo dideli sniego gabalai sukeldami nedideles sniego griūtis.
Grįžome tuo pačiu keliu kaip ir atėjome. Prieš sutemstant buvome prie savo Jucy. Vis painiojam jos vardą su mūsų australietiška Siuze :).
Vėjas buvo labai stiprus ir labai šaltas. Gal dėl to kalnų viršūnės nusidažė purpurine spalva...


Apsinakvojome DOC (department of conservation) stovyklavietėje, kurioje yra pagrindiniai patogumai – tualetai, vanduo. Už nakvynę reikia sumokėti į pastatytą dėžutę, pinigus įdedant į vokelį ir nuo jo nuplėšus lipduką jį prisiklijuoti ant matomos automobilio vietos.
Naktį vėjas visai įsismarkavo. Mūsų Jucy buvo blaškoma į visas puses ir nėjo užmigti. Vidury nakties turėjome keltis ir pervažiuoti į užuovėją. Šiaip ne taip užmigome :).

2010.04.19. 248-oji kelionės diena.
Dar aplink Cook‘o kalną. Oamaru. Pingvinai.
Atsikėlėme anksčiau norėdami dar praeiti keletą įdomių trumpų takų. Nuėjome iki Kea point (Kea taškas), kuriame tiesa pasakius nelabai kažką kitko pamatėme. Ežeras, kuriame turėjo plaukioti atskilę ledai, bet pamatėme tik ežerą. Pasukome atgal. Kitas takas – link Tasman glacier (ledyno). Čia ežeriukas tikrai buvo pilnas atskilusių ledų, o tolumoje švietė ir pats Tasman ledynas. Užsilipome ant mažo kalniuko, kad galėtume dar plačiau viską apžvelgti.


Ginto užsimanymu patraukėme pakrante link Blue lake. Atseit nukirsime kampą :). Gavosi kaip visada – teko gerokai pakopinėti, kol atradome tuos Blue lakes ir kažin ar ne dvigubai ilgiau nei einant normaliu taku :).
Pasukome atgal link rytinės pakrantės. Užsukdami prie Cook‘o kalno padarėme mažą lanką. Grįžome į teisingą kelią.
Privažiavome rytinę pakrantę Oamaru. Žinojome, kad čia populiari vieta stebėti Yellow-eyed pingvinus, kurie vadinami vieni rečiausiai aptinkamų pasaulyje. Nepatikrinsime šios tiesos, tikriausiai kiekviena šalis turėdama vieną iš pingvinų rūšių bandys visaip kaip tuo pasipuikuoti :). Bet mes norėjome juos pamatyti. Užsukome į informacinį centrą pasiklausti, kaip tai geriausia padaryti. Be abejo, iškart mums pasiūlė pasiimti turą, kuris kainuoja tiek ir tiek... Ne, ačiū. Vistik pagaliau sužinojome, kad vienoje vietoje galima juos stebėti ir nemokamai. Va, taip geriau.
Miestelyje papildėme maisto atsargas ir saulei besileidžiant buvome pajūryje. Jie tokiu metu grįžta iš jūros ir pakrante eina į savo lizdus. Regykla įrengta šiek tiek atokiau, kad stebėtojai jų neišgąsdintų ir nenybaidytų atgal į jūrą.
Kol laukėme pingvinų galėjome stebėti keletą ruonių. Vieni jų gulėjo pakrantėje, kiti visaip kaip žaidė bangose.


Pagaliau sulaukėme pirmūjų sugrįžtančių. Atsargiai apsidairę, ar niekas neketina jų pulti jie nutipeno link savo lizdų kalno šlaite.


Mums labai patinka stebėti tokius procesus. Galėtume tai daryti valandų valandas. Jeigu nesutemtų. Kaip ir šįkart. Jau beveik visai tamsoje patraukėme pas savo Jucy.
Nuvažiavome keliasdešimt kilometrų ir nakvynę suradome visiškai šalia paplūdimio. Už lango girdėjome kaip bangos daužosi į pakrantę... Vos už kelių metrų...

2010.04.20. 249-oji kelionės diena.
Trotters gorge. Linksmieji paukštukai. Otago peninsula. Paskui pingvinus. Kempingas Portobello. JAV leidimai.
Ryte kitomis akimis pamatėme, kur apsinakvojome. Buvome šalia didelės įlankos, kur tikrai bangos buvo gal per 15 metrų nuo mūsų mašiniuko.


Vakar ieškant nakvynės buvom pastebėję ženklą, nurodantį keliuką link Trotters tarpeklio. Grįžome keletą kilometrų ir pasukome link jo. Tai buvo ne kas kita kaip pusvalanduko ėjimas mišku, iš abiejų pusių apsupto tarpekliu. Miškas buvo pilnas nacionalionio N.Zelandijos augalo – kelminio paparčio (jų tiek daug rūšių, kad nesame tikri, kad matėme būtent tą). Paparčiai suteikė miškui nerealų egzotikos pojūtį.


Mėgavomės šiuo trumpu žygiu. Prie to dar prisidėjo ir linksmas paukštukas, kuris mus sekė nuo pat kelio pradžios. Labai gražus su vėduokline uodega. Pasirodo jis taip ir vadinasi – Fantail. Jis kartais priskrisdavo per keletą centimetrų nuo veido, stabteldavo ir vėl nuskrisdavo ant šakos. Kartais nutūpdavo visai šalia kojų lyg kviesdamas žaisti :).


Pasivaikščioję miške važiavome link Otago iškyšulio. Tai labai gražus iškyšulys besidriekiantis keliasdešimt kilometrų į jūrą ir labai mėgstamas pingvinų, ruonių ir kitų jūros gyvūnų.
Iškyšulys prasideda nuo Dunedin miesto. Studentų miestas. Ir gražus. Jaukios gatvelės, gražūs pastatai, kalvos. Gražus traukinių stoties pastatas. Nėra toks senas kaip norima pavaizduoti, bet akiai patrauklus.


Patraukėme iškyšuliu. Kelias vingiavo nerealiai gražiomis pakrantėmis. Žalia spalva tiesiog užburianti... Taip ir norėjosi sustoti kiekviename posūkyje. Naujazelandiečių nenaudai galime pasakyti, kad regyklų tikrai trūksta. Juk pamatyti tikrai yra ką, bet labai problematiška sustoti. Bet kur galėjome ten stojome :).


Kempinge pasiėmėme backpackerių kambariuką – kambariukas, su bendrais patogumais. Norėjome atsiprausti po keltių dienų kelionės.
Vyrukas kempinge mums pasakė, kur galime pabandyti pamatyti pingvinus neužsisakant turo. Liuks. Ten iškart ir išlėkėme, nes saulė jau ėjo žemyn, opingvinai, kaip žinia, lipa iš vandens būtent temstant.
Nuvykę į vietą pamatėme ilgą paplūdimį, besidriekiantį porą kilometrų tolyn. Kur laukti pingvinų? Nusileidę žemyn prie paplūdimio išgirdome kažką kopose šūkaliojant. Iš praėjusio vakaro žinojome, kad tai pingvinų klegesiai. Jeigu jau kopose jų yra tai ir iš jūros turėtų jie būtent šioje vietoje pasirodyti. Įsitaisėme už žolių tiek besislėpdami nuo pingvinų tiek ir nuo stipraus vėjo pučiančio nuo jūros.


Taip prabuvome netoli valandos ir supratome, kad šiandien tikriausiai pingvinų nepamatysime. Būna ir taip, kad pingvinai jausdami vėjuotą dieną ryte neišplaukia į atvirus vandenis arba lieka nakvoti jūroje besisupdami ant bangų.
Taip pingvinų stebėjimas nesibaigė. Turėjome dar kitas kordinates. Tik šįkart ten turėjome galimybę pamatyti ne yellow eyed pingvinus, o mažuosius mėlynus pingvinukus. Tuos pačius, kuriuos matėme Philip saloje Australijoje. Čia taip pat galima juos matyti. Arba mokant už stebėjimo vietą aptvertoje teritorijoje arba tiesiog laukiant jų šalia aptvertos teritorijos. Pasirinkome pastarąjį variantą.
Belaukiant pingvinų pamatėme labai gražų saulėlydį. Visas dangus nusidažė ugnine spalva. Gal tai koks šalnos ženklas? Tikėkimės, kad tai dar vienos laimingos dienos ženklas :).
NUOTRAUKA su raudonuoju saulelydziu.

Tikriausiai tai buvo ne pingvinų vakaras, arba jie visi nurėpliojo pas susimokėjusius žmogiukus :). Su mumis laukė dar būrelis smalsuolių, bet po pusvalanduko pradėjo skirstytis. Nutarėme ir mes vykti. Kad laukėme teisingoje vietoje liudijo pingvinukų šūkčiojimai iš olų kalvos šlaite, bet iš jūros jie nepasirodė...
Grįžome namukų pasišildyti. Stiprus vėjas buvo nugairinęs veidus...
Tą vakarą skyrėme formalumų susitvarkymui. Reikėjo jau pasirūpinti leidimu įvažiuoti į JAV. Mūsų nuostabai tai daug lengviau nei galima manyti. Užpildai savo duomenis, paspaudi keletą mygtukų ir gauni atsakymą, ar tau galima vykti į JAV. Gavom! Ačiū Rūtai, kuri mums suteikė adresiuką JAV. Rūta, mes pas tave jau lekiam! Tikėkimės per imigraciją bus tip pat lengva pereiti :).

2010.04.21. 250-oji kelionės diena.
Žygiukas pas ruonius. The Catlins. Nugget point. Pingvinai.
Atsibudę ryte dar bepusryčiaudami pabandėme pasiieškoti skrydžių į JAV. Radome gerą variantą, bet kažkodėl paieškos puslapis neborėjo priimti mūsų kreditinės kortelės. Reikės pabandyti kitą dieną.
Išvažiavę iš kempingo dar nuvažiavome į kitą paplūdimį norėdami pamatyti ruonius. Ten jų tikrai turėtų būti.
Ir tikrai jų pamatėme. Perėję visą paplūdimį priėjome uolas, kuriose ir turėjome surasti mūsų ieškomus ruonius. Valio. Jie ten ir gulėlo. Iš pradžių pamatėme tik porą, bet po to pasirodė jų gera dešimtis. Stengėmės mažiau judėti, kad jų neišgąsdinti. Jie smalsiomis akutėmis sekė kiekvieną mūsų judesį. Mieli padariukai :)


Dar kiek pasidžiaugę ruoniais patraukėme atgal. Takas taip pat įdomus. Pasukus iš paplūdimio reikia pereiti plačią pievą, kuri kažkada buvo pakrantės miškas. Atvykę europiečiai viską nušlavė su ganyklomis... Dabar dedamos didelės pastangos, kad tokius vertingus plotus atkurti. Praeis ne viena dešimtis metų, kol turėsime tai kas buvo...
Išvažiavę iš Otago iškyšulio važiavome toliau pakrante pietų link. Šiandien norėjome pamatyti Catlins regiono pakrantę, kuri pilna senų miškų, krioklių ir pan.
Užsukome pakeliui į informacinį centrą sužinoti, ką galime pamatyti pakeliui. Gavome mažą, bet pakankamai informatyvų žemėlapuką, kad galėtume viską svarbiausią pamatyti.
Dienos jau nedaug tebuvo likę tad nusprendėme šiandien užsukti tik į vieną vietą – Nugget point. Čia ir gražios uolos ir, kas mums svarbiausia – vėl galime pamatyti pingvinų. Praktiškai patapome pingvinų medžiotojais :)
Nugget point regykloje jau buvo geras būrelis žmonių. Mums tik atvykus pasirodė pirmasis pingvinas. Visi sukišo galvas per regyklos langus taip, kad mums mažuliukams nieko nesimatė :). Po pirmojo pingvino praėjo gal 15 minučių ir dauguma daugiau nieko nesulaukę patraukė iš regyklos. To mums ir tereikėjo. Patogiai įsitaisėme ir apsikaustėme kantrybe. Ir ne veltui. Iš jūros pasirodė dar pora pingvinų. Lėtai krypuodami žygiavo paplūdimiu.


Vidutė viską stebėjo pro žiūronus, o Gintas per savo fotoaparatą. Stebėtojai :). Grįžę tikriausiai pirksime galingus žiūronus ir stebėsime aplinkinį gyvenimą. Šiam kartui pasitenkinsime mažais žiūronukais, fotoaparatais ir mažomis regyklomis :)


Jau visai temstant iš regyklos dar šiek tiek pavažiavome keliu aukštyn iki paties Nugget point, kurio uolos buvo išsibarsčiusios jūroje. Buvo jau tamsoka ir jūroje matėme tik siluetus...
Nakvynę pasirinkome prie Matal krioklio esančioje aikštelėje. Kad ryte iš šiltų guolių galėtume iškart eiti pasižiūrėti...

2010.04.22. 251-oji kelionės diena.
Matal krioklys. McLean krioklys. Niagaros krioklys. Fossil forest. Slope point. Invercargill. Nakvynė prie Waiau upės.
Matal krioklys buvo už 15 minučių nuo mūsų aikštelės. Diena buvo apsiniaukusi ir netgi kartai palynodavo. Pirmoji apsiniaukusi diena per mūsų buvimą N.Zelandijoje. Ir taip jau per daug sekasi :).
Matal krioklys buvo gražus ne tik pats, bet gražus buvo ir kelias iki jo. Ėjome žemaūgių medžių mišku kaip tuneliuku.


Krioklys buvo gražus. Rainforest (vis nelabai randame tinkamo žodžio išvertimui) kartu su kriokliu sudarė labai gražias kompozicijas.


Ilgai prie krioklio neužsibuvome, nes mūsų dar laukė du kriokliai pakeliui. Antrasis krioklys vos už dvidešimt kilometrų buvo McLean. Iki jo šiek tiek buvo toliau, bet pakeliui ėjome tokiais miškais, kad laikas neprailgo. Miškai pilni paparčių, nuvirtusių senų medžių, mažų upeliukų, apsamanojusių šlaitų... Nerealu. Pats krioklys taip pat liuksiškai įsipaišė į šią kompoziciją. Tokie vaizdai čia tikriausiai buvo milijonus metų ir juos matyti prieš akis tikras malonumas.


Kitas krioklys pats geriausias :). Kas galėjo patikėti, kad Niagaros kriokliai N. Zelandijoje. Jie buvo vos už kelių metrų nuo pagrindinio kelio. Tikėjomės bent šniokštimo :). Pamatėme vos srovelę :) Tiesiog kažkam davusiam pavadinimą tai asociavosi su tikraisiais Niagaros kriokliais :)


Kita aplankyta mūsų vieta – Fossil forest. Fosilijų miškas.Tai vieta priepat jūros, kur prieš 150 mln metų išsiveržęs ugnikalnis išmetė tokį pelenų kiekį, kad jų, nukritusių į jūrą, ežerą ar pelkę, tuo metu užteko viską užkonservuoti milijonams metų į priekį. Viskas suakmenėjo. Matosi nulūžę ir suakmenėję medžiū kamienai. Ir toks visas paplūdimys.


Čia jau Ginto stichija. Jis kaip pamišęs lakstė nuo kamieno prie kamieno, lietė, stebėjo juos... Juk kažkada norėjo tapti archeologu. Galėtų dabar čia krapštytis per dienas :). Dar nusičiupo pakeliui reindžerį ir pakamantinėjo jį apie šią vietą. Iš jo sužinojo, kad čia dar galima aptikti seniausią pasaulyje gyvūną - tuatarą. Tai driežas (netgi ne driežas, o reptilija, iš tos pačios klasės kaip krokodilai ir pan, kuris nepakeitęs išvaizdos toksai jau daugiau nei šimtą milijonų metų!) Jį galima pamatyti ir Invercargill mieste, esančiame mums pakeliui. Gintui juk būtinai jį reikia pamatyti :). Lekiam :).
Važiuojant iki Invercargill nuvykome į piečiausią N. Zelandijos pietinės salos tašką. Iki jo dar buvo kilometras pėsčiomis tai Gintas įveikė jį vienas. Kažkam reikia užsidėti pliusą, kad kažkur pabuvai :).


Tai tikriausiai mūsų pats tolimiausias taškas nuo namų, nes iš Zelandijos skrendant į JAV pradėsime artėti prie namų iš kitos pusės. Tolimiausias tai tolimiausias. Sveikinimai mamytėms! Juk jau pradedam savo kelią namų link! :)
Invercargill didžiausias miestas pietinėje salos dalyje. Jame užsukome ne tik į parduotuvę romo ir maisto nusipirkti, bet ir aplankyti muziejų, kuriame galime pamatyti tuataras.


Muziejus ir be tuatarų smagus. Tiek australiečiai tiek ir naujazelandiečiai moka muziejus daryti...
Toliau mūsų kelias eina į Fjordlandą. Į jį pasirinkome šiek tiek tolimesnį kelią, kuris ėjo pakrante. Kuo gražiau tuo mieliau keliauti :).
Pravažiavę visą pakrantę pasukome aukštyn. Nakvynę susiradome prie Waiau upės, per kurią eina istorinis tiltas...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą