2010.03.14. 212-oji kelionės diena.
Išprašo iš kempingo. Apsiperkam. Atsisveikinam su Ryanu. Couchsurfinimas. Toliau į kelią. Alaus. Coorong NP. Parnka stovyklavietė. Vakarieniaujantis driežas.
Paskutinįjį rytą kepminge dar kartą nuėjome po dušais. Vos spėjome apsiprausti kaip atėjo prižiūrėtojas ir pareiškė, kad pas juos reikia išvykti 10 valandą. Ok ok... Bet niekaip nesuprantame, kodėl. Negi tai viešbutis, kur reikia pakeisti patalynes, išplauti grindis, nuvalyti dulkes? Burbtelėjome tai prižiūrėtojui, bet puikiai žinojome, kad tai jam visiškai dzin. Na, bet mes lengviau jaučiamės pasakę :).
Prieš išvykstant iš miesto reikėjo dar apsiprekinti. Prisipirkom vėl visko ilgesniam laikui. Tik alaus neradome. Teks pakeliui nusipirkti.
Su Ryanau susitikome tam, kad dar kartą mūsų kemperiuke atsigertume kavos. Čia jis mums ir patarė prisijungti prie couchsurfing.org , kuris skirtas keliautojams, ieškantiems nakvynės arba laukiantiems svečių. Jo nuomone, ir mes tam pritarėme, didesniuose miestuose apsistoti pas couchsurfintojus yra ne tik pinigų sutaupymas, bet ir galimybė iš arčiau pažinti miestą, galbūt sužinoti, kokias įdomias, ne visiškai turistines vietas. Ir galimybė sutikti įdomių, draugiškai nusiteikusių žmonių. Liuksas. Skamba tikrai gerai. Reikia užsiregistruoti.
Su Ryanu atsisveikinome tikriausiai iki Naujosios Zelandijos, kurioje turėjome visi atsirasti panašiu laiku. Labai norime vėl su juo susitikti. Reiks paplanuoti savo laiką.
Šiandien mūsų kelias ėjo link Coorong nacionalinio parko. Nežinojome, ar jis kažkuo labai ypatingas. Šįkart jį pasirinkome dėl jo formos žemėlapyje. Jis daugiau nei šimtą kilometrų driekėsi palei vandenyną, išsidėstęs tokia pačia forma, kaip mūsų Kuršių Nerija. Nuojauta sakė, kad mums turėtų patikti.
Pakeliui vistik suradome alaus. Vėl pasiėmėme dėžutę. Taip ir pigiau, ir „kiečiau“ atrodo :).
Išprašo iš kempingo. Apsiperkam. Atsisveikinam su Ryanu. Couchsurfinimas. Toliau į kelią. Alaus. Coorong NP. Parnka stovyklavietė. Vakarieniaujantis driežas.
Paskutinįjį rytą kepminge dar kartą nuėjome po dušais. Vos spėjome apsiprausti kaip atėjo prižiūrėtojas ir pareiškė, kad pas juos reikia išvykti 10 valandą. Ok ok... Bet niekaip nesuprantame, kodėl. Negi tai viešbutis, kur reikia pakeisti patalynes, išplauti grindis, nuvalyti dulkes? Burbtelėjome tai prižiūrėtojui, bet puikiai žinojome, kad tai jam visiškai dzin. Na, bet mes lengviau jaučiamės pasakę :).
Prieš išvykstant iš miesto reikėjo dar apsiprekinti. Prisipirkom vėl visko ilgesniam laikui. Tik alaus neradome. Teks pakeliui nusipirkti.
Su Ryanau susitikome tam, kad dar kartą mūsų kemperiuke atsigertume kavos. Čia jis mums ir patarė prisijungti prie couchsurfing.org , kuris skirtas keliautojams, ieškantiems nakvynės arba laukiantiems svečių. Jo nuomone, ir mes tam pritarėme, didesniuose miestuose apsistoti pas couchsurfintojus yra ne tik pinigų sutaupymas, bet ir galimybė iš arčiau pažinti miestą, galbūt sužinoti, kokias įdomias, ne visiškai turistines vietas. Ir galimybė sutikti įdomių, draugiškai nusiteikusių žmonių. Liuksas. Skamba tikrai gerai. Reikia užsiregistruoti.
Su Ryanu atsisveikinome tikriausiai iki Naujosios Zelandijos, kurioje turėjome visi atsirasti panašiu laiku. Labai norime vėl su juo susitikti. Reiks paplanuoti savo laiką.
Šiandien mūsų kelias ėjo link Coorong nacionalinio parko. Nežinojome, ar jis kažkuo labai ypatingas. Šįkart jį pasirinkome dėl jo formos žemėlapyje. Jis daugiau nei šimtą kilometrų driekėsi palei vandenyną, išsidėstęs tokia pačia forma, kaip mūsų Kuršių Nerija. Nuojauta sakė, kad mums turėtų patikti.
Pakeliui vistik suradome alaus. Vėl pasiėmėme dėžutę. Taip ir pigiau, ir „kiečiau“ atrodo :).
Parką privažiavome dar nesutemus. Šiame parke už nakvynę reikia mokėti po 5 dolerius už naktį ir pinigus sudedant į vokelį ir įmetant į dėžutę. Tai buvo nebrangu tad nusprendėme, kad būsime sąžiningi :).
Parkas mus iškart pasitiko bėgiojančiais kiškučiais ir emu.
Parnka stovyklavietė yra labai arti mūsų pavadintosios Nerijos ir mes manėme, kad galbūt galima bus pereiti į kitą pusę ir pabūti prie vandenyno. Deja. Sausumas skyrė geras gabalas vandens ir įspėjamieji ženklai įspėjo apie stiprias sroves. Nusprendėme likti savo krante. Ieškant įsikūrimo vietos ant kelio pamatėme vakarieniaujantį driežą. Tiesiogine prasme vakarieniaujantį, nes jis pilnu tempu gaudė skraidančius vabzdžius, kurių čia buvo labai daug.
Parkas mus iškart pasitiko bėgiojančiais kiškučiais ir emu.
Parnka stovyklavietė yra labai arti mūsų pavadintosios Nerijos ir mes manėme, kad galbūt galima bus pereiti į kitą pusę ir pabūti prie vandenyno. Deja. Sausumas skyrė geras gabalas vandens ir įspėjamieji ženklai įspėjo apie stiprias sroves. Nusprendėme likti savo krante. Ieškant įsikūrimo vietos ant kelio pamatėme vakarieniaujantį driežą. Tiesiogine prasme vakarieniaujantį, nes jis pilnu tempu gaudė skraidančius vabzdžius, kurių čia buvo labai daug.
Užgesinome variklį ir stebėjome. Jis nieko blogo neįtardamas begaudydams vabzdžius artėjo prie mūsų kemperiuko. Praktiškai palindo po juo. Nerealu. Galėjome matyti, kaip jis vikriai darbuojasi liežuviu. Oho. Dar neteko taip iš arti stebėti vakarieniaujančio driežo. Mums patiko.
Po kokio pusvalanduko pajudėjome. Driežiukas šiaip ne taip pasitraukė :).
Įsikūrėme netoli vietinių Kuršių marių :). Buvome visiškai vieni. Labai gera. Tolumoje galėjome girdėti vandenyno bangų mūšą... suveikė kaip gera lopšinė...
2010.03.15. 213-oji kelionės diena.
Į kitą krantą. Nesėkmingai… Dar vienas driežas. Pelikanų regykla. 42 miles stovyklavietė. Prie vandenyno. Vau…
Kitą dieną dienos šviesoje pamatėme, kad vienoje vietoje sausumas skiria tik akmenų juosta. Gal išeis vistik pereiti į kitą krantą?
Uolų juosta netoli kito kranto paniro po vandeniu ir mes, dideli ponai, nenorėjome šaldytis savo kojyčių ir pasukome atgal.
Po kokio pusvalanduko pajudėjome. Driežiukas šiaip ne taip pasitraukė :).
Įsikūrėme netoli vietinių Kuršių marių :). Buvome visiškai vieni. Labai gera. Tolumoje galėjome girdėti vandenyno bangų mūšą... suveikė kaip gera lopšinė...
2010.03.15. 213-oji kelionės diena.
Į kitą krantą. Nesėkmingai… Dar vienas driežas. Pelikanų regykla. 42 miles stovyklavietė. Prie vandenyno. Vau…
Kitą dieną dienos šviesoje pamatėme, kad vienoje vietoje sausumas skiria tik akmenų juosta. Gal išeis vistik pereiti į kitą krantą?
Uolų juosta netoli kito kranto paniro po vandeniu ir mes, dideli ponai, nenorėjome šaldytis savo kojyčių ir pasukome atgal.
Patraukėme tolyn. Ne taip toli nuvykę šalia kelio pamatėme dar vieną driežą, kiek kitokį nei vakar matytą ir ne tokį mielą. Netgi jo uodega buvo labai trumpa.
Vidutė pasidarė tikras driežų košmaras. Kol neapžiūri iš visų pusių tol nepaleidžia. Driežai pakraupę tik varto akis… :).
Bet pagaliau pajudėjome toliau. Važiuojant palei vietines marias užsukome į pelikanų būriavimosi vietą. Tai taškas, kuriame jie daro pertrauką miesto paieškoje.
Bet pagaliau pajudėjome toliau. Važiuojant palei vietines marias užsukome į pelikanų būriavimosi vietą. Tai taškas, kuriame jie daro pertrauką miesto paieškoje.
Dideli paukščiai. Juos stebėti įrengtas specialus namukas. Kurį laiką su savo žiūronukais stebėjome, ką jie daro. Nieko per daug jie nedarė. Tik skrido ir skrido. Vieni būreliai po kitų. Po kurio laiko mums truputį pabodo ir patraukėme toliau.
Nuvažiavome prie apatinės parko dalies ir susiradome naują stovyklavietę. Norėjome nueiti prie vandenyno ir ten praleisti keletą valandų.
Taip ir padarėme. Paėję kokį kilometruką jau buvome prie vandenyno. Plati pakrantė suteikė bangosm laisvę ir jos pilna jėga ropštėsi į krantus...
Nuvažiavome prie apatinės parko dalies ir susiradome naują stovyklavietę. Norėjome nueiti prie vandenyno ir ten praleisti keletą valandų.
Taip ir padarėme. Paėję kokį kilometruką jau buvome prie vandenyno. Plati pakrantė suteikė bangosm laisvę ir jos pilna jėga ropštėsi į krantus...
Čia norėjome būti. Klausytis bangų ošimo, ieškoti gražių kriauklyčių, smėlyje skandinti kojas... Nereali vieta.
Lakstėme pakrante kaip kokie vaikai. Džiaugėmės viskuo kas buvo aplinkui. Gyvenimas gražus :).
Lakstėme pakrante kaip kokie vaikai. Džiaugėmės viskuo kas buvo aplinkui. Gyvenimas gražus :).
Stebėjome dviejų stichijų – vandens ir žemės draugystę. Kaip vandenyno vanduo žarstė mažas kriauklytes ir atslūkdamas sakydavo ššššš... šššš...šššš... Smagu smagu smagu.
Pakankamai prisidūkę prie vandneyno ir prisiklausę bangų ošimo patraukėme atgal link savo stovyklavietės.
Likusį laiką panaudojome knygų skaitymui, UNO, mamyčių pakalbinimui skaipu. Geras dalykas tas skaipas telefone. Reikės kiekvienoje šalyje bandyti taip daryti.
Netruko ateiti naktis. Pasigaminome dar vieną vakarienę. Nerealiai skanu valgyti savo kemperiuke. Lyg savo namukus turėtume...
2010.03.16. 214-oji kelionės diena.
Šiaip ne taip išsiruošiame. Vynuogynai?! Robe. Beachport. Southend. Kotletai! Kempingas ant vandenyno kranto...
Tikriausiai vandenyno mūša, o gal šiaip tinginystė, bet sunkiai atsikėlėme. Kaip gera miegoti gryname ore, o dar prie vandenyno. Net kava sunkiai gražino į realųjį pasaulį...
Judėjome toliau pakrante. Norėjome šiandien pasiekti Beachport miestelį, kuris įsikūręs gražioje vietoje šalia vandenyno ir praleisti dar vieną dieną prie vandens. Tuo pačiu turėjome jau išvažiuoti iš Coorong nacionalinio parko. Reikės kitaip nakvynę ieškoti. Vokeliuose mokėti neišeis :).
Vendens ir degalų atsargas pasipildome Kingstown‘e. Miestukas, kurį atsiminsime iš milžiniško omaro pakelėje.
Pakankamai prisidūkę prie vandneyno ir prisiklausę bangų ošimo patraukėme atgal link savo stovyklavietės.
Likusį laiką panaudojome knygų skaitymui, UNO, mamyčių pakalbinimui skaipu. Geras dalykas tas skaipas telefone. Reikės kiekvienoje šalyje bandyti taip daryti.
Netruko ateiti naktis. Pasigaminome dar vieną vakarienę. Nerealiai skanu valgyti savo kemperiuke. Lyg savo namukus turėtume...
2010.03.16. 214-oji kelionės diena.
Šiaip ne taip išsiruošiame. Vynuogynai?! Robe. Beachport. Southend. Kotletai! Kempingas ant vandenyno kranto...
Tikriausiai vandenyno mūša, o gal šiaip tinginystė, bet sunkiai atsikėlėme. Kaip gera miegoti gryname ore, o dar prie vandenyno. Net kava sunkiai gražino į realųjį pasaulį...
Judėjome toliau pakrante. Norėjome šiandien pasiekti Beachport miestelį, kuris įsikūręs gražioje vietoje šalia vandenyno ir praleisti dar vieną dieną prie vandens. Tuo pačiu turėjome jau išvažiuoti iš Coorong nacionalinio parko. Reikės kitaip nakvynę ieškoti. Vokeliuose mokėti neišeis :).
Vendens ir degalų atsargas pasipildome Kingstown‘e. Miestukas, kurį atsiminsime iš milžiniško omaro pakelėje.
Pakeliui išniro keletas vynuogynų. Gal pabandom? Bandom. Užsukome. Gal reikia pagalbos? „Ne, mes renkame mašinomis“. Nu ir gerai jums. Bent jau pabandėme.
Pirmasis mūsų privažiuotas miestelis – Robe. Kurortas senukams. Pasivaikščiojimo takeliai, sutvarkytos pakrantės. Gražu, ramu.
Pirmasis mūsų privažiuotas miestelis – Robe. Kurortas senukams. Pasivaikščiojimo takeliai, sutvarkytos pakrantės. Gražu, ramu.
Bet čia sustojome tik į informacijos centrą, kuriame netgi galėjome prisėsti prie interneto nemokamai. Liuksas.
Visai netoli buvo ir mūsų norima miestukas – Beachport. Čia taip pat užsukome į informacijos centrą pasiklausti dėl nakvynės ir kokių nors gerų dalykiukų pažiūrėti. Mums patarė vis tik pavažiuoti šiek tiek toliau, iki Southend‘o, kur galėime rasti tiek gražių vaizdų tiek ir gerą nakvynę. Liuks. Varom ten. Spėjome dar ir po knygą nusipirkti. Po 50ct. Bus ką veikti vakarais..
Iš tikrųjų tai mums nelabai paaiškino ką Southende pamatysim, bet pasakė, kad gražu tai mes iškart ir lekiam :).
Ir tai pranoko mūsų lūkesčius. Southende pamatėme gražiausias iki šiol mūsų matytas uolas, skalaujamas vandenyno.
NUOTRAUKA su uolomis.
Jau esame minėję, kad nerealu stebėti vietas, kur susitinka vanduo ir žemė, bet čia atrodė, kad jie nelabai draugauja. Vanduo visomis jėgomis bandė prasibrauti pro žemės sukurtas užkardas... O mums svarbu vaizdas nerealus.
Palei pakrantes vingiavo keletas takelių, kuriuos mes greitai apėjome – nenorėjome praleisti nei vieno gero vaizdelio :).
Visai netoli buvo ir mūsų norima miestukas – Beachport. Čia taip pat užsukome į informacijos centrą pasiklausti dėl nakvynės ir kokių nors gerų dalykiukų pažiūrėti. Mums patarė vis tik pavažiuoti šiek tiek toliau, iki Southend‘o, kur galėime rasti tiek gražių vaizdų tiek ir gerą nakvynę. Liuks. Varom ten. Spėjome dar ir po knygą nusipirkti. Po 50ct. Bus ką veikti vakarais..
Iš tikrųjų tai mums nelabai paaiškino ką Southende pamatysim, bet pasakė, kad gražu tai mes iškart ir lekiam :).
Ir tai pranoko mūsų lūkesčius. Southende pamatėme gražiausias iki šiol mūsų matytas uolas, skalaujamas vandenyno.
NUOTRAUKA su uolomis.
Jau esame minėję, kad nerealu stebėti vietas, kur susitinka vanduo ir žemė, bet čia atrodė, kad jie nelabai draugauja. Vanduo visomis jėgomis bandė prasibrauti pro žemės sukurtas užkardas... O mums svarbu vaizdas nerealus.
Palei pakrantes vingiavo keletas takelių, kuriuos mes greitai apėjome – nenorėjome praleisti nei vieno gero vaizdelio :).
Mintyse pagalvojome, kad jeigu čia taip gražu tai kas mūsų laukia Great Ocean Road, kuris traktuojamas kaip vienas gražiausių pasaulio pakrančių kelių? Įžanga gera.
Netoli nuo šių uolų suradome ir kempingą, kuriame už vidutinišką kainą įsikūrėme nakčiai. Šiandien dar buvome nevalgę tad puolėme kažką pasidaryti. Gintas nusprendė kepti kotletus. Nu neblogai, kaip žmogui, kuris dar prieš mėnesį aliejaus nuo vandens neskyrė :). Bet gavosi jam tikrai ne prastai ir mes su malonumu sukirtome visus kotletukus, kurių kažkiek žadėjome pasilikti pusryčiams...
Apsistojome taip, kad per priekinį Siuzės langą matėsi vandenynas. Likusią vakaro dalį ir praleidome braidydami jo pakrantėse. Bangos buvo nurimusios ir mes vėl girdėjome raminantį šššš....šššš..ššš...
Miegasi tokiose vietose mums tikrai labai labai gerai :).
Netoli nuo šių uolų suradome ir kempingą, kuriame už vidutinišką kainą įsikūrėme nakčiai. Šiandien dar buvome nevalgę tad puolėme kažką pasidaryti. Gintas nusprendė kepti kotletus. Nu neblogai, kaip žmogui, kuris dar prieš mėnesį aliejaus nuo vandens neskyrė :). Bet gavosi jam tikrai ne prastai ir mes su malonumu sukirtome visus kotletukus, kurių kažkiek žadėjome pasilikti pusryčiams...
Apsistojome taip, kad per priekinį Siuzės langą matėsi vandenynas. Likusią vakaro dalį ir praleidome braidydami jo pakrantėse. Bangos buvo nurimusios ir mes vėl girdėjome raminantį šššš....šššš..ššš...
Miegasi tokiose vietose mums tikrai labai labai gerai :).
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą