Prerijų šuniukai. Mesa Verde NP. Pirmosios regyklos. Perkame turus. Muziejus. Spruce Tree house. Cliff Palace. Balcony house. Mesa Top loop. Atgal į Cortez. Link Monument Valley. Prekiautojai. Milijono žvaigždučių viešbutis.
Ryte bevalgydami pusryčius galėjome stebėti kaip dieną pradeda prerijų šuniukai. Vieni valgo, kiti dūksta, kiti giminę tęsia...
Prisipilame pilną baką kuro ir lekiame į Mesa Verde nacionalinį parką. Vieną seniausių žmogaus palikimą išsaugojusių vietų. Jau buvome pasiilgę kažko istorinio, žmogiško istorinio...
Mesa Verdės parkas mus pasitiko kelio remontais, bet šiaip ne taip važiavome toliau. Pirmosios keletas regyklų į apačioje pasilikusius slėnius. Bandome įsivaizduoti, kaip šioje vietoje gyveno keliasdešimt tūkstančių žmonių. Slėniai buvo užsodinti kukurūzais ir kitomis kultūromis, žaidė vaikai, moterys kūreno laužus, vyrai dirbo laukus ir nešė laimikius iš miško...
Neužilgo privažiavome lankytojų centrą. Susirinkome reikiamą mums informaciją ir nusipirkome bilietukus į turus po indėnų pastatytus pastatus uolose. Jau labai senai mokėjome už kokius nors turus, bet kaina už turą čia buvo "protu suvokiama" tad ilgai nemąstę nusipirkome.
Iki pirmojo turo dar turėjome šiek tiek laiko tad dar nuvažiavome į Chapin Mesa muziejų, apie tai kokie buvo čionykščiai gyventojai iki XIV amžiaus. Muziejukas mažas, bet įdomus. Aišku mes nepraleidome progos pasižiūrėti sukurto filmo apie nacionalinį parką. Filmukas prieš parką mums jau kaip kava pusryčiams. Be jo jau sunkiai beištveriam :).
Netoli muziejaus galima buvo pamatyti vieną iš indėnų statytų namų. Tai buvo mūsų pažintis su šiais statiniais. Bravo indėnams. Jie buvo tikrai neblogai pažengę šiuo keliu. Išsirinkdavo vietą, kurioje uolos turi išgaubtumą ir ten statydavo keleto aukštų pastatus. Gyvendavo šeimomis, turėdavo šeimų susibūrimui skirtus kambarius. Tai jau nebebuvo klajokliai, bet sėslūs, žemę dirbantys gyventojai, kurie stengdavosi kuo tvirčiau įsikurti vienoje vietoje.
Važiuojame toliau. Pirmasis turas į Cliff Palace, didžiausią šiose apylinkėse gyvenvietę uolose (vadinamos Cliff Dwellings). Susibūrė nemažai žmonių, norinčių paklausyti reindžerio. Tai vienas iš minusų organizuoto turo. Turi laikytis drauge. Tapome tokie individualistai, kad mums tai jau sunkoka :)
Buvo įdomu. Rindžeris trumpai supažindino su gyvenviete, parodė, kur kas kaip vykdavo, kaip šiuo metu yra prižiūrima gyvenvietė. Čia virė gyvenimas. Ir ne vieną šimtą metų. Ir po to staiga visi pasitraukė. Pagal medžiuose išlikusius metų pėdsakus galima daryto prielaidą, jog jie pasitraukė dėl sausros. Sausra galėjo tęstis 23 metus ir tai buvo per ilgas laiko tarpas, kad išgyventi žemdirbių tautai. Pasitraukė jie į pietus ir ten susiliejo su kitomis indėnų tautomis.
Įdomiai praleidę laiką pirmame ture patraukėme ir į antrąjį. Antrasis buvo į vieną iš namų, greičiau gyvenviečių - Balcony house. Tokiu pavadinimu, nes buvo pastatytas lyg ir kaip balkonas. Tai tiesiog dėkinga vieta uolose. Ir labai tinkama. Beveik visą laiką krenta šešėlis, iš vadinamojo balkono galima matyti visą priešais esantį kanjoną. Reindžeris mums aprodė, kaip šeimos gyveno pastatytuose "daugiabučiuose", kuriose vietose susirinkdavo prie laužo ir pan.
Po šių turų dar su savo mašiniuku apvažiavome ir kitą kelią, skirtą labiau susipažinti su gyvenvietėmis, buvusiomis prieš cliff dwellings (pastatus uolose). Smagu pažinti, kaip keitėsi indėnų gyvenimo būdas, kaip jie iš lėto tobulino savo būstą, kol jis galop pasidarė visiškai tinkamas gyventi.
Taip nejučia ir diena ėjo į pabaigą. Gintas dar nuėjo trumpą taką iki vietų, kuriose indėnai augino kukurūzus. Nebedaug kas išlikę, bet galima matyti, kaip buvo suformuotos terasos, kaip buvo nukreipiamas lietaus vanduo ir pan.
Laikas buvo traukti toliau. Šiandien dar norėjome nuvažiuoti iki Monument Valley. Netgi ryte buvome dar galvoję, jog jį spėsime ir pamatyti šiandien. Kaip visada laiko per mažai. Bet bent jau arčiau jo privažiuoti.
Grįžome tuo pačiu keliu atgal į Cortez. Laikas atgauti jėgas McDonalde. Jame dažniausiai sustojame norėdami atvėsti, atsigerti Coca Colos, kurios galima prisipildyti į tą patį puoduką kiek nori kartų. O dar geresnis dalykas mums - McDonalde buvo nemokamas internetas. Mums tai buvo tobula :).
Turėjome nuspręsti ar važiuosime į Four Corners, vietą, kurioje susitinka keturios valstijos. Be abejo ten bus paminklas, užrašas ir pan. O gal net ir koks mokestukas. Bet vienaip ar kitaip nusprendėme ten nevykti. Lekiam savais tikslais.
Pasirodo toje vietoje, kur mes išvažiavome iš Kolorado valstijos jau nebebuvo ženklo "Welcome". Taigi Koloradas - pirmoji valstija, kurios sveikinančio ženklo neturėsime.
Pamažu vėl iš žaliuojančių pievų grįžome į kanjonų šalį. Saulė leidosi ir vėl kurė nuostabius vaizdus. Gražūs vaizdai kartais gali būti ir pavojingi. Vienoje vietoje ant kelio matėme kaip visai neseniai buvo nukritęs didelis gabalas uolos. Nepasiseka tam, kas tuo metu važiuoja pro šalį...
Uolos įgavo vis įdomesnes formas. Supratome, kad artėjame prie Monument Valley. Šioje vietoje nufilmuota daugybė filmų apie laukinius vakarus. Daugelis šias uolas esame matę įvairiausiuose dokumentiniuose ir meniniuose filmuose.
Internete turėjome susiradę poilsio aikštelę, kurioje buvo galima praleisti naktį. Ne per toliausiai nuo Monument Valley, prie pat Kolorado upės. Ten ir nusprendėme vykti.
Aikštelėje mūsų jau laukė indėnų šeimyna, prekiaujanti rankdarbiais. Jie tikrai gražūs, bet mums šiuo metu tikrai nereikalingi. Nenorime pirkti tik iš mandagumo. Mus pilnai suprato.
Vieta, kurioje sustojome viena įspūdingiausių, kokiose esame nakvoję visoje šioje kelionėje. Vaizdas į kolorado upės didelį vingį, esantį apie pora šimtų metrų žemiau mūsų. Nerealiai.
Pasidarėme vakarienę ir įkvėpti tokios vietos su dvigubu pavakarieniavome. Nuostabi vieta.
Prisipilame pilną baką kuro ir lekiame į Mesa Verde nacionalinį parką. Vieną seniausių žmogaus palikimą išsaugojusių vietų. Jau buvome pasiilgę kažko istorinio, žmogiško istorinio...
Mesa Verdės parkas mus pasitiko kelio remontais, bet šiaip ne taip važiavome toliau. Pirmosios keletas regyklų į apačioje pasilikusius slėnius. Bandome įsivaizduoti, kaip šioje vietoje gyveno keliasdešimt tūkstančių žmonių. Slėniai buvo užsodinti kukurūzais ir kitomis kultūromis, žaidė vaikai, moterys kūreno laužus, vyrai dirbo laukus ir nešė laimikius iš miško...
Neužilgo privažiavome lankytojų centrą. Susirinkome reikiamą mums informaciją ir nusipirkome bilietukus į turus po indėnų pastatytus pastatus uolose. Jau labai senai mokėjome už kokius nors turus, bet kaina už turą čia buvo "protu suvokiama" tad ilgai nemąstę nusipirkome.
Iki pirmojo turo dar turėjome šiek tiek laiko tad dar nuvažiavome į Chapin Mesa muziejų, apie tai kokie buvo čionykščiai gyventojai iki XIV amžiaus. Muziejukas mažas, bet įdomus. Aišku mes nepraleidome progos pasižiūrėti sukurto filmo apie nacionalinį parką. Filmukas prieš parką mums jau kaip kava pusryčiams. Be jo jau sunkiai beištveriam :).
Netoli muziejaus galima buvo pamatyti vieną iš indėnų statytų namų. Tai buvo mūsų pažintis su šiais statiniais. Bravo indėnams. Jie buvo tikrai neblogai pažengę šiuo keliu. Išsirinkdavo vietą, kurioje uolos turi išgaubtumą ir ten statydavo keleto aukštų pastatus. Gyvendavo šeimomis, turėdavo šeimų susibūrimui skirtus kambarius. Tai jau nebebuvo klajokliai, bet sėslūs, žemę dirbantys gyventojai, kurie stengdavosi kuo tvirčiau įsikurti vienoje vietoje.
Važiuojame toliau. Pirmasis turas į Cliff Palace, didžiausią šiose apylinkėse gyvenvietę uolose (vadinamos Cliff Dwellings). Susibūrė nemažai žmonių, norinčių paklausyti reindžerio. Tai vienas iš minusų organizuoto turo. Turi laikytis drauge. Tapome tokie individualistai, kad mums tai jau sunkoka :)
Buvo įdomu. Rindžeris trumpai supažindino su gyvenviete, parodė, kur kas kaip vykdavo, kaip šiuo metu yra prižiūrima gyvenvietė. Čia virė gyvenimas. Ir ne vieną šimtą metų. Ir po to staiga visi pasitraukė. Pagal medžiuose išlikusius metų pėdsakus galima daryto prielaidą, jog jie pasitraukė dėl sausros. Sausra galėjo tęstis 23 metus ir tai buvo per ilgas laiko tarpas, kad išgyventi žemdirbių tautai. Pasitraukė jie į pietus ir ten susiliejo su kitomis indėnų tautomis.
Įdomiai praleidę laiką pirmame ture patraukėme ir į antrąjį. Antrasis buvo į vieną iš namų, greičiau gyvenviečių - Balcony house. Tokiu pavadinimu, nes buvo pastatytas lyg ir kaip balkonas. Tai tiesiog dėkinga vieta uolose. Ir labai tinkama. Beveik visą laiką krenta šešėlis, iš vadinamojo balkono galima matyti visą priešais esantį kanjoną. Reindžeris mums aprodė, kaip šeimos gyveno pastatytuose "daugiabučiuose", kuriose vietose susirinkdavo prie laužo ir pan.
Po šių turų dar su savo mašiniuku apvažiavome ir kitą kelią, skirtą labiau susipažinti su gyvenvietėmis, buvusiomis prieš cliff dwellings (pastatus uolose). Smagu pažinti, kaip keitėsi indėnų gyvenimo būdas, kaip jie iš lėto tobulino savo būstą, kol jis galop pasidarė visiškai tinkamas gyventi.
Taip nejučia ir diena ėjo į pabaigą. Gintas dar nuėjo trumpą taką iki vietų, kuriose indėnai augino kukurūzus. Nebedaug kas išlikę, bet galima matyti, kaip buvo suformuotos terasos, kaip buvo nukreipiamas lietaus vanduo ir pan.
Laikas buvo traukti toliau. Šiandien dar norėjome nuvažiuoti iki Monument Valley. Netgi ryte buvome dar galvoję, jog jį spėsime ir pamatyti šiandien. Kaip visada laiko per mažai. Bet bent jau arčiau jo privažiuoti.
Grįžome tuo pačiu keliu atgal į Cortez. Laikas atgauti jėgas McDonalde. Jame dažniausiai sustojame norėdami atvėsti, atsigerti Coca Colos, kurios galima prisipildyti į tą patį puoduką kiek nori kartų. O dar geresnis dalykas mums - McDonalde buvo nemokamas internetas. Mums tai buvo tobula :).
Turėjome nuspręsti ar važiuosime į Four Corners, vietą, kurioje susitinka keturios valstijos. Be abejo ten bus paminklas, užrašas ir pan. O gal net ir koks mokestukas. Bet vienaip ar kitaip nusprendėme ten nevykti. Lekiam savais tikslais.
Pasirodo toje vietoje, kur mes išvažiavome iš Kolorado valstijos jau nebebuvo ženklo "Welcome". Taigi Koloradas - pirmoji valstija, kurios sveikinančio ženklo neturėsime.
Pamažu vėl iš žaliuojančių pievų grįžome į kanjonų šalį. Saulė leidosi ir vėl kurė nuostabius vaizdus. Gražūs vaizdai kartais gali būti ir pavojingi. Vienoje vietoje ant kelio matėme kaip visai neseniai buvo nukritęs didelis gabalas uolos. Nepasiseka tam, kas tuo metu važiuoja pro šalį...
Uolos įgavo vis įdomesnes formas. Supratome, kad artėjame prie Monument Valley. Šioje vietoje nufilmuota daugybė filmų apie laukinius vakarus. Daugelis šias uolas esame matę įvairiausiuose dokumentiniuose ir meniniuose filmuose.
Internete turėjome susiradę poilsio aikštelę, kurioje buvo galima praleisti naktį. Ne per toliausiai nuo Monument Valley, prie pat Kolorado upės. Ten ir nusprendėme vykti.
Aikštelėje mūsų jau laukė indėnų šeimyna, prekiaujanti rankdarbiais. Jie tikrai gražūs, bet mums šiuo metu tikrai nereikalingi. Nenorime pirkti tik iš mandagumo. Mus pilnai suprato.
Vieta, kurioje sustojome viena įspūdingiausių, kokiose esame nakvoję visoje šioje kelionėje. Vaizdas į kolorado upės didelį vingį, esantį apie pora šimtų metrų žemiau mūsų. Nerealiai.
Pasidarėme vakarienę ir įkvėpti tokios vietos su dvigubu pavakarieniavome. Nuostabi vieta.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą