Per tunelį. Oregonas. Banko problemos. Miškai. Dušas. Salem. Walmartas.
Ryte po pusryčių tęsėme kelionę link Woodburn'o.
Pranėrėme pro tunelį ir jau buvome Oregono valstijoje. Šeštoji mūsų aplankoma valstija.
Oregonas kaip ir šiaurinė Kalifornija vieni miškai. Gera. Ne taip įspūdinga kaip kanjonai, bet daug gaiviau ir nebe taip karšta. Ir žmonės "šviesėjo". Nebe tiek daug meksikiečių ar juodelių. Ką tai galėtų reikšti? Mažiau purvinesnių darbų? Nebe taip draugiškai nusiteikę kaimynai? Netenka bendrauti su aplinkiniais tai belieka spėlioti.
Pirmajame didesniame miestelyje sustojome užsipilti degalų ir banke nusiimti šiek tiek pinigiuko. Oregono valstijoje negalima pačiam piltis kuro. Tai už tave daro degalinės personalas. Tikriausiai taip kuriamos papildomos darbo vietos.
O štai banke nebe taip gerai. Bank of America filialas nežinojo kaip mums nuimti pinigų. Kadangi esame pamiršę kreditinės koretėlės PIN kodą tai pinigėlių nusiimame banke. Visaip aiškinome, kaip tai darome kituose bankuose ir netgi jų pačių kitame filiale jie niekuo negalėjo padėti. Nu ir tegul ap...a. Susirasim kitur.
Kelias buvo lengvas. Beveik visą laiką važiavome auto pilotu. Važiavome ir dainas dainavome. Kompaktų neturėjome tai patys traukėme :).
Pakeliui užsukome į keletą treilerių parkų paklausdami, ar galime išsimaudyti jų dušuose, be abejo už papildomą mokestį. Mūsų nuostabai niekas nesutiko. Reikia ieškoti kažko kito. Ir visai netoli pavažiavę pamatėme didelį truck stopą, kuriame buvo mokami dušai. Sumokėjome 10 dolerių ir dušas mūsų. Sakė, kad galime būti nors ir valandą. Liuksas. Beveik tiek ir prabuvome. Apsiprausėme, apsiskutome, apsiskalbėme ir vėl pirmyn.
Kadangi rytoj nakvosime Woodburn'e esančiame Walmarte tai šiandien reiktų susirasti kitame mieste esantįjį. Nenorime nakvoti dvi naktis tame pačiame. Pasirinkome Salem, valstijos sostinę. Buvo didelis supermarketas. Labiausiai Walmart'e mums patinka žmonės, pasitinkantys pirkėjus. Jie stovi prie durų ir pasveikina ateinantįjį ir atsisveikina su išeinančiu. Vadinome juos savo draugais :).
Ką gi, Vidute, rytoj tavęs laukia didi diena. Pirkinių diena.
2010.06.17. 307-oji kelionės diena.
Bankas. Woodburn. McDonaldo paieškos. Su gimtadieniu Vidute! Outlet'ai. Pirkiniai. Šampano paieškos. Back to Salem. Happy happy birthday.
Happy birthday to You Happy birthday to You Happy birthday dear Vida, Happy birthday to youuuu!
Kas galėjo pagalvoti, kad savo dvidešimtpenkmetį sutiksi Amerikoje, Oregono valstijoje, besiprekindama Woodburne?... Ar ilgai atsiminsi šį gimtadienį? Tikriausiai :).
Saleme susiradę pirmą pasitaikiusį bankelį nusiėmėme pinigėlių. Jokių problemų. Bankiukas mažas, bet žino ką daro. Bank of America, kaip pasirodo, nevisada pateisina savo vardą...
Štai ir mūsų Woodburn. Ir štai mūsų ilgai laukti outlet'ai. Bet pirmiau norėjome prisijungti prie interneto ir pakalbėti su artimaisiais. Tokią dieną labai norime juos išgirsti.
Ne taip lengva kaip atrodo. Pirmajame surastame McDonalde kažkodėl neišėjo prisijungti. Prasideda. Po daugybės bandymų leidomės ieškoti kito. Pasiklausėme kelio ir išvažiavome. Arba mergikė McDonalde blogai paaiškino arba Gintas jau visai paseno. Nelabai sekėsi mums jį surasti. Tenka klausti aplinkinių. Ir čia vėl nesąmonės. Mūsų nesupranta, ko klausiame. Nesame super anglų kalbos valdytojai, bet McDonaldo vardą pasakom. Jie nesupranta. Po kurio laiko sako "Oh, you mean McDonalds?". What a f...? Pora minučių aiškinome tau, kad TAAAIP, mums reikia McDonaldo. Uh...
Bet pagaliau radome kelią ir sėkmingai prisijungėme. Aišku toks tas džiaugsmas bendrauti per Skype, bet vistiek smagu. Vien jau girdėti artimuosius malonu. O dar jų geri žodžiai visada pakrauna naujų jėgų ir suteikia sparnus. Beveik kaip Redbulis :).
Dar kartą visiems AČIŪ už sveikinimus. Jie visi tokie malonūs ir visada tokie laukiami!
Toliau jau outlet'ų eilė. Gintas ilgai svarstė, ar jau eiti, bet kadangi jau tas gimtadienis tai OK, eina, paneš tašes pilnas pirkinių.
Bet tikriausiai jau čia tas kelionės metu įgytas instinktas NEPIRKTI. Išmokome atsispirti šiuo metu nereikalingiems daiktams. O gal ir apskritai neprireiksiantiems... Po kelių valandų vaikščiojimo Vidutė buvo apipirkusi savo artimuosius, bet ne save... Štai tau ir gimtadienis :). Bet tada įsikišo Gintas ir tempte nusitempė į keletą parduotuvių, kad dar kartą pasižiūrėtų, kas normaliau tiko. Pagaliau nusipirkome vieną rūbelį. Valio!!! Su gimtadieniu Vidute!
Po tokios dienos po stiklelį, užkandos. Jau buvome pasimetę, ar šioje valstijoje Walmartas parduoda šampaną, ar ne. Tai kiekvienoje valstijoje skyrėsi. Tad patraukėme į Liqueur'o parduotuves. Radome, bet jau buvo uždaryta. Kur kita? Klausiame. Sako, čia pavažiuosite apie 10 mylių ir rasite. Ar važiuojame? Koks gimtadienis be šampano? Lekiam. Važiavom važiavom ir jau žiūrim, kad prie Salem vėl esame. Bent jau alkoholio parduotuvė buvo. Bet ten sužinojome, kad bet kuriame Walmarte galėjome nusipirkti šampano. Uh... Pasivėžinom.
Bet Walmarte išsirinkome torta. Dainavom ilgiausių metų, sakėme linkėjimus, šventę šventėme :).
Senai bebuvome ragavę burbuliukų tad netrukus po vidurnakčio abu baliavotojai sumigo kaip kūdikiai...
2010.06.18. 308-oji kelionės diena.
Link Portlando. Tiltai. Pigus kuras. Washingtonas. Olympia. Lankytojų centras. Walmartas. McDonaldas.
Anksti ryte Gintas nieko nelaukdamas išsliūkino iš mašinos ir kol dar Vidutė vartėsi lovoje ale nuėjo dešrikės nupirkti. Grįžo ne tik su dešra, bet ir su gėlėmis bei balionais. Vakar niekaip neišėjo vienam ištrūkti ir kažką gražaus papirkti. Dabar turėjome draugelį balionėlį :).
Papusryčiavę patraukėme link Portlando, miesto, kuriame Lietuvą, dėka Sabonio, tikrai turėtų žinoti. Bet tikriausiai neturėsime progos tuo pasinaudoti, nes patį Portlandą tik pravažiuosime.
Pats Portlandas pasirodė labai žalias ir švarus miestas. Su daugybe tiltų. Jų buvo tokia daugybė, kad praminėme tiltų miestu.
Ilgai Portlandu nesidžiaugėme. Užsipylėme kuro ir patraukėme į Washingtoną. Nesupainiokite - ne į JAV sostinę, bet į tuo pačiu pavadinimu esančią valstiją. Šioje valstijoje turėjome vieną pagrindinį tikslą - pamatyti bent vieną banginį. Reiks ieškoti :).
Pirmiausia nuvažiavome į Olympia, valstijos sostinę. Iš ten pradėsime ieškoti banginių. Pradėsime nu lankytojų centro, kuris tikimės suteiks šiek tiek naudingos informacijos. Lankytojų centras buvo visai šalia valstijos valdžios rūmai.
Deja, lankytojų centras buvo uždarytas ir mes nieko nepešę nuvažiavome namo, t.y. į Walmartą. Truputį paklaidžiojome, nes Gintas ne taip nupaišęs žemėlapyje buvo. Tikriausiai nuo senatvės jau pirštai dreba :).
Turėjome dar daug laiko tad užlėkėme į McDonaldą panaršyti po internetą. Gal ten pavyks sužinoti kur galima nuo kranto stebėti banginius. Nelabai ką pešėme. Daug mokamų turų, kuriems mes taip pat jau tuime imunitetą :). Bet pavyko sužinoti, kad šiuo metų laiku geriausias metas stebėti orkas. Liuks. To mes ir norime.
Ryte po pusryčių tęsėme kelionę link Woodburn'o.
Pranėrėme pro tunelį ir jau buvome Oregono valstijoje. Šeštoji mūsų aplankoma valstija.
Oregonas kaip ir šiaurinė Kalifornija vieni miškai. Gera. Ne taip įspūdinga kaip kanjonai, bet daug gaiviau ir nebe taip karšta. Ir žmonės "šviesėjo". Nebe tiek daug meksikiečių ar juodelių. Ką tai galėtų reikšti? Mažiau purvinesnių darbų? Nebe taip draugiškai nusiteikę kaimynai? Netenka bendrauti su aplinkiniais tai belieka spėlioti.
Pirmajame didesniame miestelyje sustojome užsipilti degalų ir banke nusiimti šiek tiek pinigiuko. Oregono valstijoje negalima pačiam piltis kuro. Tai už tave daro degalinės personalas. Tikriausiai taip kuriamos papildomos darbo vietos.
O štai banke nebe taip gerai. Bank of America filialas nežinojo kaip mums nuimti pinigų. Kadangi esame pamiršę kreditinės koretėlės PIN kodą tai pinigėlių nusiimame banke. Visaip aiškinome, kaip tai darome kituose bankuose ir netgi jų pačių kitame filiale jie niekuo negalėjo padėti. Nu ir tegul ap...a. Susirasim kitur.
Kelias buvo lengvas. Beveik visą laiką važiavome auto pilotu. Važiavome ir dainas dainavome. Kompaktų neturėjome tai patys traukėme :).
Pakeliui užsukome į keletą treilerių parkų paklausdami, ar galime išsimaudyti jų dušuose, be abejo už papildomą mokestį. Mūsų nuostabai niekas nesutiko. Reikia ieškoti kažko kito. Ir visai netoli pavažiavę pamatėme didelį truck stopą, kuriame buvo mokami dušai. Sumokėjome 10 dolerių ir dušas mūsų. Sakė, kad galime būti nors ir valandą. Liuksas. Beveik tiek ir prabuvome. Apsiprausėme, apsiskutome, apsiskalbėme ir vėl pirmyn.
Kadangi rytoj nakvosime Woodburn'e esančiame Walmarte tai šiandien reiktų susirasti kitame mieste esantįjį. Nenorime nakvoti dvi naktis tame pačiame. Pasirinkome Salem, valstijos sostinę. Buvo didelis supermarketas. Labiausiai Walmart'e mums patinka žmonės, pasitinkantys pirkėjus. Jie stovi prie durų ir pasveikina ateinantįjį ir atsisveikina su išeinančiu. Vadinome juos savo draugais :).
Ką gi, Vidute, rytoj tavęs laukia didi diena. Pirkinių diena.
2010.06.17. 307-oji kelionės diena.
Bankas. Woodburn. McDonaldo paieškos. Su gimtadieniu Vidute! Outlet'ai. Pirkiniai. Šampano paieškos. Back to Salem. Happy happy birthday.
Happy birthday to You Happy birthday to You Happy birthday dear Vida, Happy birthday to youuuu!
Kas galėjo pagalvoti, kad savo dvidešimtpenkmetį sutiksi Amerikoje, Oregono valstijoje, besiprekindama Woodburne?... Ar ilgai atsiminsi šį gimtadienį? Tikriausiai :).
Saleme susiradę pirmą pasitaikiusį bankelį nusiėmėme pinigėlių. Jokių problemų. Bankiukas mažas, bet žino ką daro. Bank of America, kaip pasirodo, nevisada pateisina savo vardą...
Štai ir mūsų Woodburn. Ir štai mūsų ilgai laukti outlet'ai. Bet pirmiau norėjome prisijungti prie interneto ir pakalbėti su artimaisiais. Tokią dieną labai norime juos išgirsti.
Ne taip lengva kaip atrodo. Pirmajame surastame McDonalde kažkodėl neišėjo prisijungti. Prasideda. Po daugybės bandymų leidomės ieškoti kito. Pasiklausėme kelio ir išvažiavome. Arba mergikė McDonalde blogai paaiškino arba Gintas jau visai paseno. Nelabai sekėsi mums jį surasti. Tenka klausti aplinkinių. Ir čia vėl nesąmonės. Mūsų nesupranta, ko klausiame. Nesame super anglų kalbos valdytojai, bet McDonaldo vardą pasakom. Jie nesupranta. Po kurio laiko sako "Oh, you mean McDonalds?". What a f...? Pora minučių aiškinome tau, kad TAAAIP, mums reikia McDonaldo. Uh...
Bet pagaliau radome kelią ir sėkmingai prisijungėme. Aišku toks tas džiaugsmas bendrauti per Skype, bet vistiek smagu. Vien jau girdėti artimuosius malonu. O dar jų geri žodžiai visada pakrauna naujų jėgų ir suteikia sparnus. Beveik kaip Redbulis :).
Dar kartą visiems AČIŪ už sveikinimus. Jie visi tokie malonūs ir visada tokie laukiami!
Toliau jau outlet'ų eilė. Gintas ilgai svarstė, ar jau eiti, bet kadangi jau tas gimtadienis tai OK, eina, paneš tašes pilnas pirkinių.
Bet tikriausiai jau čia tas kelionės metu įgytas instinktas NEPIRKTI. Išmokome atsispirti šiuo metu nereikalingiems daiktams. O gal ir apskritai neprireiksiantiems... Po kelių valandų vaikščiojimo Vidutė buvo apipirkusi savo artimuosius, bet ne save... Štai tau ir gimtadienis :). Bet tada įsikišo Gintas ir tempte nusitempė į keletą parduotuvių, kad dar kartą pasižiūrėtų, kas normaliau tiko. Pagaliau nusipirkome vieną rūbelį. Valio!!! Su gimtadieniu Vidute!
Po tokios dienos po stiklelį, užkandos. Jau buvome pasimetę, ar šioje valstijoje Walmartas parduoda šampaną, ar ne. Tai kiekvienoje valstijoje skyrėsi. Tad patraukėme į Liqueur'o parduotuves. Radome, bet jau buvo uždaryta. Kur kita? Klausiame. Sako, čia pavažiuosite apie 10 mylių ir rasite. Ar važiuojame? Koks gimtadienis be šampano? Lekiam. Važiavom važiavom ir jau žiūrim, kad prie Salem vėl esame. Bent jau alkoholio parduotuvė buvo. Bet ten sužinojome, kad bet kuriame Walmarte galėjome nusipirkti šampano. Uh... Pasivėžinom.
Bet Walmarte išsirinkome torta. Dainavom ilgiausių metų, sakėme linkėjimus, šventę šventėme :).
Senai bebuvome ragavę burbuliukų tad netrukus po vidurnakčio abu baliavotojai sumigo kaip kūdikiai...
2010.06.18. 308-oji kelionės diena.
Link Portlando. Tiltai. Pigus kuras. Washingtonas. Olympia. Lankytojų centras. Walmartas. McDonaldas.
Anksti ryte Gintas nieko nelaukdamas išsliūkino iš mašinos ir kol dar Vidutė vartėsi lovoje ale nuėjo dešrikės nupirkti. Grįžo ne tik su dešra, bet ir su gėlėmis bei balionais. Vakar niekaip neišėjo vienam ištrūkti ir kažką gražaus papirkti. Dabar turėjome draugelį balionėlį :).
Papusryčiavę patraukėme link Portlando, miesto, kuriame Lietuvą, dėka Sabonio, tikrai turėtų žinoti. Bet tikriausiai neturėsime progos tuo pasinaudoti, nes patį Portlandą tik pravažiuosime.
Pats Portlandas pasirodė labai žalias ir švarus miestas. Su daugybe tiltų. Jų buvo tokia daugybė, kad praminėme tiltų miestu.
Ilgai Portlandu nesidžiaugėme. Užsipylėme kuro ir patraukėme į Washingtoną. Nesupainiokite - ne į JAV sostinę, bet į tuo pačiu pavadinimu esančią valstiją. Šioje valstijoje turėjome vieną pagrindinį tikslą - pamatyti bent vieną banginį. Reiks ieškoti :).
Pirmiausia nuvažiavome į Olympia, valstijos sostinę. Iš ten pradėsime ieškoti banginių. Pradėsime nu lankytojų centro, kuris tikimės suteiks šiek tiek naudingos informacijos. Lankytojų centras buvo visai šalia valstijos valdžios rūmai.
Deja, lankytojų centras buvo uždarytas ir mes nieko nepešę nuvažiavome namo, t.y. į Walmartą. Truputį paklaidžiojome, nes Gintas ne taip nupaišęs žemėlapyje buvo. Tikriausiai nuo senatvės jau pirštai dreba :).
Turėjome dar daug laiko tad užlėkėme į McDonaldą panaršyti po internetą. Gal ten pavyks sužinoti kur galima nuo kranto stebėti banginius. Nelabai ką pešėme. Daug mokamų turų, kuriems mes taip pat jau tuime imunitetą :). Bet pavyko sužinoti, kad šiuo metų laiku geriausias metas stebėti orkas. Liuks. To mes ir norime.
2010.06.19. 309-oji kelionės diena.
Atgal į lankytojų centrą. Kaip pamatyti banginius? Sietlas. Pakrantės paieškos. Walmartas nepriima. Oak Harbour. UNO. Į Kanadą?
Nusiteikę optimistiškai iškart po pusryčių patraukėme atgal į lankytojų centrą. Ten mus pasitiko iniciatyvi mergina, kuri iškart pasiūlė mums rezervuoti orkų stebėjimo turą. Ačiū ne. Ji nelabai mums galėjo padėti su mūsų noru. Bet prisirinkome lansktinukų, kuriuose buvo sužymėti taškai kur praėjusiais metais buvo pastebėtos orkos. Lekiam ten.
Didžioji dauguma taškų buvo prie San Juan salų, iki kurių galima nuvykti keltu. Tikriausiai taip padarysime rytoj, o dabar pabandykime pasižvalgyti šiapus kranto.
Patraukėme link Sietlo, už kurio matėme pažymėtų daug orkų apsilankymo taškų. Už Sietlo pasukome keliuku link pakrantės. Bet čia jau prasidėjo nesąmonės. Kas antras keliukas privatus. Pakrantės išpirktos, niekur nebeprieisi... Radome keletą plyšiukų, kurie tikriausiai taip pat bus užstatyti po kelių metų. Bet nors ir kiek dairėmės orkų nebuvo. Teks tikriausiai jėgas bandyti rytoj San Juan salose.
O dabar norėjome susirasti nakvynę, kad vėliau galėtume ramiai dar pavažinėti po netoliese esančią didelę salą. Visai netoli įvažiavimo į salą buvome pasižymėję Walmartą, kurį nuvažiavome apžiūrėti. Deja, šitas nesvetingas. Tikriausiai dėl to, kad jo kitoje pusėje gatvės buvo treilerių parkas, prašantis po 30 dolerių už vietą. Mums tai netinka.
Kitas Walmartas buvo saloje, į kurią ir norėjome važiuoti pasižvalgyti. Bet manėme, kad tikimybė, jog jame nedraus nakvoti, yra dar mažesnė. Kuo gražesnė vieta tuo daugiau draudimų turėtų būti. Bet reikia pabandyti. Važiuojam.
Sala tikrai buvo graži. Labai žalia. Pilna tiek uolų, tiek miškų, pievų, tiltų. Liuks.
Pravažiavome keletą tvenkinukų, kuriuose žvejai su valtelėmis varvino snarglį. Gintas vos neužstaugė... Jau matyt, kad tikrai mums bręsta reikalas susimokėti už leidimą ir kažkur pažvejoti. Lankytojų centro mergina išgirdusi klausimą, kas laukia žvejų be leidimų, nustėro ir net nežinojo ką atsakyti. Ji tik pasakė "it would be very very bad". Visi matai čia teisingi žmonės :).
Taigi važiavome toliau. Mūsų džiaugsmui Oak Harbour miestelyje esančio Walmarto aikštelėje pamatėme jau stovintį vieną treilerį. Vadinasi leidžia. Dar šnektelėjome su treilerio šeimininku. Jis buvo prieš atvažiuojant paskambinęs ir gavęs teigiamą atsakymą. Liuks. Liekam.
Turėjome dar laiko tad nuvažiavome pasitikti saulėlydžio. O gal ir orkų pamatysime?
Įsikūrėme aikštelėje prieš atvirą jūrą ir naršėme ją žiūronais. Deja, nieko. Šimtą kartų atrodė, kad jau matome, bet ... Tikriausiai, kad kai jau tikrai pamatysime nebekils abejonių.
Truputį pasižvalgėme, truputį pažaidėme kortomis, truputį romantiškai pastebėjome saulėlydį. Saulė leidosi tiesiai į Kanadą, kuri buvo vos už keliasdešimt mylių.
Gal reiktų nuvažiuoti? Juk vizos nereikia. Bet abu nutarėme, kad neverta. Vien tam, kad užsidėti pliusiuką nenorime, o, kad ją visą pamatyti tai tikrai neišeis. Reikia pasilikti kitam kartui. Juolab, kad labai abu norime į Aliaską tad galėsime turėti labai gerą naują kelionę.
Dar kiek pavažinėję patraukėme namo. Reiks anksčiau keltis, kad nepramiegotume kelto.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą