Anstyvas rytas. Zion N.P. Walk'as. Regyklos. Pietukai. Lekiam toliau. Nakvynė kažkur....
Kadangi turėjome Walmartą pašonėje ir šaldėžę mašiniuko gale tai pasipirkome pieno, sūrio, jogurtų ir kitų delikatesų tiek pusryčiams, tiek ir kitoms dienoms. Niami niami. Kava su grietinėle tikras gardumėlis.
Įkvėpti gerų pusryčių leidomės į Ziono nacionalinio parko šturmą. Tai buvo pirmasis iš visos eilės nacionalinių parkų, įsikūrusių and Kolorado plokštės, kuri ir yra ypatinga visame pasaulyje žinomais kanjonais, tarpekliais, kalnų upėmis. Lekiam pažiūrėti.
Iki jo dar buvo keliadešimt mylių ir jas įveikėme su vėjeliu. Pakeliui pažiūrėjome, kokioje vietoje būtume nakvoję jeigu būtume važiavę iki kempingo. Kempingiukas buvo visai netoli upės ir būtume tikrai nenusivylę (aišku jeigu būtų buvę vietos).
Į parką įvažiavome iš jo pietinės pusės, kurioje galėjome pamatyti daugiausia per trumpiausią laiką. Lankytojų centras kaip visada informatyvus ir pilnas informacijos. Ir be abejo žmonių. Visų aukščiausiai plevėsuoja JAV vėliava. Ji visur ir visada. Gal ir lietuviams reiktų pasimokinti. Vėliavas galima kabinti ne tik per nacionalines šventes.
Lankytojų centre sužinojome, kad parke turėsime važinėti autobusu, kursuojančiu kas dvidešimt minučių. Mums dar geriau. Mūsų Gardenikė pailsės.
Taip pat sužinojome, kad parko žymusis žygis Narrows yra šiuo metu uždarytas dėl per aukštai esančio vandens lygio. Dalis šio žygio eina brendant upe. Galbūt ir norėjome įveikti jo tam tikrą dalį. Vietoje to pasirinkome keletą trumpesnių. Pirmasis - Emerald Pools trail. Jis turėjo nuvesti prie keletos smaragdo spalvos tvenkinukų.
Žygiukas tikrai neilgas, apie 4.5 kilometrų ilgio. Įveikiamas per porą valandikių. Bet jau žinodami save buvome pasiryžę sugaišti ilgiau. Norime pašniukštinėti kokių nors gyvūnų, pagaudyti geresnių kadrų, pasėdinėti.
Netrukus priėjome ir pirmąjį tvenkinuką. Nustebino ne tvenkinukas, o į jį krentantis krioklys. Būbamas labai nedidukas, bet saulės apšiestas jis mus tiesiog sužavėjo. Negalėjome atitraukti nuo jo akių. Atsisėdome ir stebėjome krentantį vandenį priešais mus.
Galėjome tik įsivaizduoti, kaip indėnų šeimos gyveno šiame rojaus kampelyje, mėgavosi aplinka, vienas kitu... Tikras rojaus kampelis.
Toliau keliavome prie aukštesnių tvenkinukų. Paskutiniajame laukė jau būrelis žmonių. Buvome sukaitę ir merkėme kojas į šaltą tvenkio vandenį. Vanduo buvo ledinis ledinis. Vos galėjome iškęsti...
Toliau jau kelias ėjo žemyn. Pakeliui dar sutikome keletą prerijos šuniukų, driežiukų. Juos stebėdami dar praleisdavome šiek tiek laiko. O kur skubėti?
Visas žygiukas mums patiko. Buvo geras oras ir galėjome tinkamai vertinti Ziono grožį. Zionas ypatingas tuo, jog čia vanduo užsiiminėja kūryba. Vanduo čia upėmis patenkantis iš likusios Kolorado plokštės įvairiausiomis formomis išraižo kanjonus, sukuria gamtos oazę kalnų apsuptyje.
Toliau nuvažiavome pažiūrėti Weeping rock (verkianti uola). Verkianti ji pavadinta dėl to, jog jos šlaitu nuolatos iš lėto teka vanduo, suformavęs sąmanų, vijoklių kompozicijas. Saulė niekados nenušviečia šios vietos taip leisdama susikurti dar įdomesniems augalų deriniams.
Šį drėgnesnį ir vėsesnį kampelį yra pamėgę ne tik žmonės. Čia beveik nuolatos galima sutikti elnių, stirnaičių, prerijų šuniukų. Smagu, kad visi randa bendrą kalbą. Bent jau nacionaliniuose parkuose.
Šalia Weeping rock stovi The Great White Thorne monolitas, matomas iš visų parko kampelių. Čia išgirdome, kad tai didžiausias monolitas pasaulyje. Pala pala. O kaip Uluru, Australijoje? Vėliau ir internete neradome patvirtinimo, kad tai vistik tikrai didžiausias monolitas.
Pabaigai pasilikome paeiti trumpu Riverside taku. Jo pabaiga sutampa su Narrows žygio pradžia. Tai vienas populiariausių takų parke. Iš išasfaltuoto kelio supratome, kad būsime minioje. Taip ir buvo. Ir negalime pasakyti, kad šis takas mums buvo itin įdomus. Pirmieji buvo kurkas gražesni. Nieko, visko po truputį.
Šiai dienai pasivaikščiojimų buvo gana tad patraukėme atgal į mašiniuką. Turėjome dar laiko tad neskubėdami pasidarėme pietus, pastebėjome aplink bruzdančius amerikonus ir išvažiavome.
Pakeliui iš parko dar pervažiavome tunelį, sustojome keletoje regyklų. Šitame parke tikrai galima praleisti keletą dienų ir nenuobodžiauti.
Šiandien vakare norėjome nuvažiuoti iki Bryce kanjono. Iki jo buvo vos pora valandų kelio. Jau artėjant prie jo pradėjome matyti tai kuo tas kanjonas ypatingas. Aplink kilo vėjo, laiko ir vandens suformuotos smiltainio uolos, primenančios pliažuose vaikų statomas smėlio pilis.
Nudžiugome pamatę, kad dar galime spėti į Bryce kanjono nacionalinį parką iki užsidarant lankytojų centrui. Čia dar pasiėmėme parko žemėlapuką, aprašymus, rekomenduojamus užsiėmimus. Galėsime šiandien vakare paplanuoti rytojų.
O nakčiai išsirinkome kitų keliautojų rekomenduotą vietelę už keletos mylių nuo parko. Tai net ne kempingas, o greičiau laužavietė apie 200 metrų nuo kelio. Buvo ramu ramu. Prieš akis atsivėrė plati lyguma, kurioje galėjome stebėti vakaro prieblandoje besiganančias stirnas (nežinome, kaip verčiasi "pronghorn").
Kadangi šaltdėžėje turėjome pieno tai ta proga išsikepėme blynų. Liuksas.
Kadangi turėjome Walmartą pašonėje ir šaldėžę mašiniuko gale tai pasipirkome pieno, sūrio, jogurtų ir kitų delikatesų tiek pusryčiams, tiek ir kitoms dienoms. Niami niami. Kava su grietinėle tikras gardumėlis.
Įkvėpti gerų pusryčių leidomės į Ziono nacionalinio parko šturmą. Tai buvo pirmasis iš visos eilės nacionalinių parkų, įsikūrusių and Kolorado plokštės, kuri ir yra ypatinga visame pasaulyje žinomais kanjonais, tarpekliais, kalnų upėmis. Lekiam pažiūrėti.
Iki jo dar buvo keliadešimt mylių ir jas įveikėme su vėjeliu. Pakeliui pažiūrėjome, kokioje vietoje būtume nakvoję jeigu būtume važiavę iki kempingo. Kempingiukas buvo visai netoli upės ir būtume tikrai nenusivylę (aišku jeigu būtų buvę vietos).
Į parką įvažiavome iš jo pietinės pusės, kurioje galėjome pamatyti daugiausia per trumpiausią laiką. Lankytojų centras kaip visada informatyvus ir pilnas informacijos. Ir be abejo žmonių. Visų aukščiausiai plevėsuoja JAV vėliava. Ji visur ir visada. Gal ir lietuviams reiktų pasimokinti. Vėliavas galima kabinti ne tik per nacionalines šventes.
Lankytojų centre sužinojome, kad parke turėsime važinėti autobusu, kursuojančiu kas dvidešimt minučių. Mums dar geriau. Mūsų Gardenikė pailsės.
Taip pat sužinojome, kad parko žymusis žygis Narrows yra šiuo metu uždarytas dėl per aukštai esančio vandens lygio. Dalis šio žygio eina brendant upe. Galbūt ir norėjome įveikti jo tam tikrą dalį. Vietoje to pasirinkome keletą trumpesnių. Pirmasis - Emerald Pools trail. Jis turėjo nuvesti prie keletos smaragdo spalvos tvenkinukų.
Žygiukas tikrai neilgas, apie 4.5 kilometrų ilgio. Įveikiamas per porą valandikių. Bet jau žinodami save buvome pasiryžę sugaišti ilgiau. Norime pašniukštinėti kokių nors gyvūnų, pagaudyti geresnių kadrų, pasėdinėti.
Netrukus priėjome ir pirmąjį tvenkinuką. Nustebino ne tvenkinukas, o į jį krentantis krioklys. Būbamas labai nedidukas, bet saulės apšiestas jis mus tiesiog sužavėjo. Negalėjome atitraukti nuo jo akių. Atsisėdome ir stebėjome krentantį vandenį priešais mus.
Galėjome tik įsivaizduoti, kaip indėnų šeimos gyveno šiame rojaus kampelyje, mėgavosi aplinka, vienas kitu... Tikras rojaus kampelis.
Toliau keliavome prie aukštesnių tvenkinukų. Paskutiniajame laukė jau būrelis žmonių. Buvome sukaitę ir merkėme kojas į šaltą tvenkio vandenį. Vanduo buvo ledinis ledinis. Vos galėjome iškęsti...
Toliau jau kelias ėjo žemyn. Pakeliui dar sutikome keletą prerijos šuniukų, driežiukų. Juos stebėdami dar praleisdavome šiek tiek laiko. O kur skubėti?
Visas žygiukas mums patiko. Buvo geras oras ir galėjome tinkamai vertinti Ziono grožį. Zionas ypatingas tuo, jog čia vanduo užsiiminėja kūryba. Vanduo čia upėmis patenkantis iš likusios Kolorado plokštės įvairiausiomis formomis išraižo kanjonus, sukuria gamtos oazę kalnų apsuptyje.
Toliau nuvažiavome pažiūrėti Weeping rock (verkianti uola). Verkianti ji pavadinta dėl to, jog jos šlaitu nuolatos iš lėto teka vanduo, suformavęs sąmanų, vijoklių kompozicijas. Saulė niekados nenušviečia šios vietos taip leisdama susikurti dar įdomesniems augalų deriniams.
Šį drėgnesnį ir vėsesnį kampelį yra pamėgę ne tik žmonės. Čia beveik nuolatos galima sutikti elnių, stirnaičių, prerijų šuniukų. Smagu, kad visi randa bendrą kalbą. Bent jau nacionaliniuose parkuose.
Šalia Weeping rock stovi The Great White Thorne monolitas, matomas iš visų parko kampelių. Čia išgirdome, kad tai didžiausias monolitas pasaulyje. Pala pala. O kaip Uluru, Australijoje? Vėliau ir internete neradome patvirtinimo, kad tai vistik tikrai didžiausias monolitas.
Pabaigai pasilikome paeiti trumpu Riverside taku. Jo pabaiga sutampa su Narrows žygio pradžia. Tai vienas populiariausių takų parke. Iš išasfaltuoto kelio supratome, kad būsime minioje. Taip ir buvo. Ir negalime pasakyti, kad šis takas mums buvo itin įdomus. Pirmieji buvo kurkas gražesni. Nieko, visko po truputį.
Šiai dienai pasivaikščiojimų buvo gana tad patraukėme atgal į mašiniuką. Turėjome dar laiko tad neskubėdami pasidarėme pietus, pastebėjome aplink bruzdančius amerikonus ir išvažiavome.
Pakeliui iš parko dar pervažiavome tunelį, sustojome keletoje regyklų. Šitame parke tikrai galima praleisti keletą dienų ir nenuobodžiauti.
Šiandien vakare norėjome nuvažiuoti iki Bryce kanjono. Iki jo buvo vos pora valandų kelio. Jau artėjant prie jo pradėjome matyti tai kuo tas kanjonas ypatingas. Aplink kilo vėjo, laiko ir vandens suformuotos smiltainio uolos, primenančios pliažuose vaikų statomas smėlio pilis.
Nudžiugome pamatę, kad dar galime spėti į Bryce kanjono nacionalinį parką iki užsidarant lankytojų centrui. Čia dar pasiėmėme parko žemėlapuką, aprašymus, rekomenduojamus užsiėmimus. Galėsime šiandien vakare paplanuoti rytojų.
O nakčiai išsirinkome kitų keliautojų rekomenduotą vietelę už keletos mylių nuo parko. Tai net ne kempingas, o greičiau laužavietė apie 200 metrų nuo kelio. Buvo ramu ramu. Prieš akis atsivėrė plati lyguma, kurioje galėjome stebėti vakaro prieblandoje besiganančias stirnas (nežinome, kaip verčiasi "pronghorn").
Kadangi šaltdėžėje turėjome pieno tai ta proga išsikepėme blynų. Liuksas.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą