2010.07.01. 321-oji kelionės diena.
Pas Eglę į svečius! Badlands NP. Pilotu pirmyn. Corn castle. McDonalds. Minnesota. 1000 km. Pagaliau pas Eglę. Naktinėjame.
Ryte gavome žinutę tik iš Eglės. Ji mūsų laukia. Liuks. Iš Oklahomos jokių naujienų ir tikriausiai taip dar ir geriau, nes pasisvečiuoti galėtume tik vieną vakarą, o į šoną daug nesinori išsukti.
Bet štai mums ir naujas siurprizas. Pasirodo Eglė gyvena ne Čikagoje, bet Mineapolyje, kuris yra Minesotoje ir tai šiek tiek keičia mūsų maršrutą. Turėsime pasukti į šoną, bet ne per daugiausiai. Pirmyn. Gan daugokai kilometrų šiai dienai, o dar norime pamatyti Badlands nacionalinį parką. Nieko nelaukę greitai išgėrėme kavą ir išvažiavome.
Badlands nacionalinis parkas tokiu pavadinimu dėl savo klinčių uolų. Jos supa visą parką ir tiek vietinių indėnų tiek ir naujakurių prancūzų buvo pramintos "blogomis žemėmis". Čia prieš daugelį milijonų metų buvo vandenyno dugnas ir nusistovėjusi dugno danga yra tai ką mes šiandieną matome. Tik dar per milijonus metų nugairinta vėjo ir lietaus. Jau esame įsitikinę, kad šis duetas yra geras architektas tad neabejojome, kad taip bus ir šiandien.
Jau pirmi parko vaizdai nepaliko abejonių. Gražu.
Jau kuris laikas buvo praėjęs nuo mūsų lankymosi kanjonų krašte ir jau buvome pasiilgę šių formų. Už kiekvieno posūkio mūsų laukė vis kas nors naujo.
Gaila, kad laiko turėjome mažai tad stabteldavome tik akimirkoms ir vėl važiuodavome. Arba stovėdavome prie remontuojamo kelio...
Ši vieta yra rojus archeologams. Po jūros periodo čia būta sodrios augmenijos ir be abejo įdomios gyvūnijos. Kai kurie iš jų liko įkalinti šiuose kalnuose tam, kad juos kažkas šiuo metu atkastų. Ir šiuo metu vyksta kasinėjimai vis tikintis surasti ką nors naujo. Norintiems pažiūrėti į atkastus kaulus gali eiti trumpu archeologiniu takeliu. Gintas nepraleido progos. Gerai tai, kad takas bent jau trumpas.
Važiavome toliau. Kalvos savo formomis stebino ir toliau. Netgi priešais lankytojų centrą buvo galima buvo matyti keletą įspūdingos formos kalvų.
Prie lankytojų centro papildėme savo vandens atsargas, pažiūrėjome dokumentinį filmą apie parką ir važiavome toliau.
Dar kelios paskutinės regyklos. Takelis nuvesdavo prie uolos krašto, nuo kurio atsiverdavo platus vaizdas į slėnį, kurio kraštai buvo išraužyti įvairiausiomis formomis.
Taip praleidę vos pora valandikių parke mes grįžome į greitkelį. Kam greitkelis, o kam ramus važiavimas. Nesame ralistai tad važiuodavome savo pastoviu 65 mylių (~103 km) per valandą greičiu. Svarbu pastovumas :). Įsijungiame pilotą, pasileidžiame radijukę ir lekiam. Nebuvome dar pasakę, kad jau esame išrinkę keletą dainų į savo kelionių kolekciją. Vakarų pakrantei prisiminti pasiskyrėme dainą "If you're going to San Francisco", o šiaurinei ir vidurio JAV pasiskiriame Lady Gaga "Alejandro". Ją tiek kartų girdėjome čia važiuojant, kad įstrigo iki kaulų smegenų :). Jų galite paklausyti mūsų dainų skyrelyje.
Taip besiklausydami visokio plauko dainų judėjome į priekį. Ir laikas ėjo labai greitai. Už poros valandų kelio privažiavome Corn Castle, kukurūzų pilį. Tai pilis pastatyta iš tikrų kukurūzų, be abejo tam tikri jos fragmentai yra ir iš normalių statybinių medžiagų.
Užėjome ir į vidų. Turo mes nenorėjome, bet pasivaiščioti tarp kukurūzų salių buvo įdomu. Netgi sporto salė ir ta beveik visa iš kukurūzų. Aišku suvenyrų pilna visokių visokiausių. Nuo daigintų kukurūzų iki kukurūzinių lėlių :).
Dar šiek tiek prasivaikščioję po pilį patraukėme savo keliais. Reikia greičiau važiuoti pas Eglę. Dar nemažai liko...
Po truputį stūmėmės į priekį. Eglei teko netgi pasiūsti žinutę, kad atvažiuosime šiek tiek vėliau. Reikia padaryti ir pertraukėlę, užsukome į McDonaldą atsišviežinti galvų :). Dažniausiai McDonalde užsisakome iki begalybės pildome Coca Colos puodelį ir du obuolių pyragus, kurie čia du tekainuoja vieną dolerį. Mūsų mėgstamiausias užkandis. Užkandame ir važiuojame toliau.
Nieko sau. Aplankydami vieną nacionalinį parką, kukurūzų pilį jau sugebėjome nuvažiuoti 1000 km. Ir kaip tik esame prie Eglės durų.
Taip gera apkabinti artimą žmogų. Po mamyčių atvažiavimo ir Robertos sutikimo Naujojoje Zelandijoje daugiau nieko šiais metais artimo nebuvome sutikę. Ir dar kai taip šiltai mus priima. Ačiū Tau Egle!
Viena blogybė būnant šalia Eglės - gali taip užsikalbėti, kad nepastebėsi kaip rytas ateis... Beveik taip būtų nutikę ir šį kartą, bet laiku pastebėjome, kad jau daug valandų ir nuėjome gulti. Jau senokai begulėjome lovoje. Ir vėl miegame kaip kūdikiai...
Pas Eglę į svečius! Badlands NP. Pilotu pirmyn. Corn castle. McDonalds. Minnesota. 1000 km. Pagaliau pas Eglę. Naktinėjame.
Ryte gavome žinutę tik iš Eglės. Ji mūsų laukia. Liuks. Iš Oklahomos jokių naujienų ir tikriausiai taip dar ir geriau, nes pasisvečiuoti galėtume tik vieną vakarą, o į šoną daug nesinori išsukti.
Bet štai mums ir naujas siurprizas. Pasirodo Eglė gyvena ne Čikagoje, bet Mineapolyje, kuris yra Minesotoje ir tai šiek tiek keičia mūsų maršrutą. Turėsime pasukti į šoną, bet ne per daugiausiai. Pirmyn. Gan daugokai kilometrų šiai dienai, o dar norime pamatyti Badlands nacionalinį parką. Nieko nelaukę greitai išgėrėme kavą ir išvažiavome.
Badlands nacionalinis parkas tokiu pavadinimu dėl savo klinčių uolų. Jos supa visą parką ir tiek vietinių indėnų tiek ir naujakurių prancūzų buvo pramintos "blogomis žemėmis". Čia prieš daugelį milijonų metų buvo vandenyno dugnas ir nusistovėjusi dugno danga yra tai ką mes šiandieną matome. Tik dar per milijonus metų nugairinta vėjo ir lietaus. Jau esame įsitikinę, kad šis duetas yra geras architektas tad neabejojome, kad taip bus ir šiandien.
Jau pirmi parko vaizdai nepaliko abejonių. Gražu.
Jau kuris laikas buvo praėjęs nuo mūsų lankymosi kanjonų krašte ir jau buvome pasiilgę šių formų. Už kiekvieno posūkio mūsų laukė vis kas nors naujo.
Gaila, kad laiko turėjome mažai tad stabteldavome tik akimirkoms ir vėl važiuodavome. Arba stovėdavome prie remontuojamo kelio...
Ši vieta yra rojus archeologams. Po jūros periodo čia būta sodrios augmenijos ir be abejo įdomios gyvūnijos. Kai kurie iš jų liko įkalinti šiuose kalnuose tam, kad juos kažkas šiuo metu atkastų. Ir šiuo metu vyksta kasinėjimai vis tikintis surasti ką nors naujo. Norintiems pažiūrėti į atkastus kaulus gali eiti trumpu archeologiniu takeliu. Gintas nepraleido progos. Gerai tai, kad takas bent jau trumpas.
Važiavome toliau. Kalvos savo formomis stebino ir toliau. Netgi priešais lankytojų centrą buvo galima buvo matyti keletą įspūdingos formos kalvų.
Prie lankytojų centro papildėme savo vandens atsargas, pažiūrėjome dokumentinį filmą apie parką ir važiavome toliau.
Dar kelios paskutinės regyklos. Takelis nuvesdavo prie uolos krašto, nuo kurio atsiverdavo platus vaizdas į slėnį, kurio kraštai buvo išraužyti įvairiausiomis formomis.
Taip praleidę vos pora valandikių parke mes grįžome į greitkelį. Kam greitkelis, o kam ramus važiavimas. Nesame ralistai tad važiuodavome savo pastoviu 65 mylių (~103 km) per valandą greičiu. Svarbu pastovumas :). Įsijungiame pilotą, pasileidžiame radijukę ir lekiam. Nebuvome dar pasakę, kad jau esame išrinkę keletą dainų į savo kelionių kolekciją. Vakarų pakrantei prisiminti pasiskyrėme dainą "If you're going to San Francisco", o šiaurinei ir vidurio JAV pasiskiriame Lady Gaga "Alejandro". Ją tiek kartų girdėjome čia važiuojant, kad įstrigo iki kaulų smegenų :). Jų galite paklausyti mūsų dainų skyrelyje.
Taip besiklausydami visokio plauko dainų judėjome į priekį. Ir laikas ėjo labai greitai. Už poros valandų kelio privažiavome Corn Castle, kukurūzų pilį. Tai pilis pastatyta iš tikrų kukurūzų, be abejo tam tikri jos fragmentai yra ir iš normalių statybinių medžiagų.
Užėjome ir į vidų. Turo mes nenorėjome, bet pasivaiščioti tarp kukurūzų salių buvo įdomu. Netgi sporto salė ir ta beveik visa iš kukurūzų. Aišku suvenyrų pilna visokių visokiausių. Nuo daigintų kukurūzų iki kukurūzinių lėlių :).
Dar šiek tiek prasivaikščioję po pilį patraukėme savo keliais. Reikia greičiau važiuoti pas Eglę. Dar nemažai liko...
Po truputį stūmėmės į priekį. Eglei teko netgi pasiūsti žinutę, kad atvažiuosime šiek tiek vėliau. Reikia padaryti ir pertraukėlę, užsukome į McDonaldą atsišviežinti galvų :). Dažniausiai McDonalde užsisakome iki begalybės pildome Coca Colos puodelį ir du obuolių pyragus, kurie čia du tekainuoja vieną dolerį. Mūsų mėgstamiausias užkandis. Užkandame ir važiuojame toliau.
Nieko sau. Aplankydami vieną nacionalinį parką, kukurūzų pilį jau sugebėjome nuvažiuoti 1000 km. Ir kaip tik esame prie Eglės durų.
Taip gera apkabinti artimą žmogų. Po mamyčių atvažiavimo ir Robertos sutikimo Naujojoje Zelandijoje daugiau nieko šiais metais artimo nebuvome sutikę. Ir dar kai taip šiltai mus priima. Ačiū Tau Egle!
Viena blogybė būnant šalia Eglės - gali taip užsikalbėti, kad nepastebėsi kaip rytas ateis... Beveik taip būtų nutikę ir šį kartą, bet laiku pastebėjome, kad jau daug valandų ir nuėjome gulti. Jau senokai begulėjome lovoje. Ir vėl miegame kaip kūdikiai...
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą