Pusryčiai blyninėje. Shopingas. Petro. Fūlė. Architektūrinis pasivaikščiojimas. Vakaras ukrainietiškai. Architektūra toliau.
Nesame pripratę, kad mumis kas nors rūpintųsi. Kiekvieną dieną pats keliesi, daraisi pusryčius, tvarkaisi... Viskas taip buvo iki Eglės :). O dabar mums viskas siūloma ir širdis neleidžia atsisakyti. Vakar Gintukas ant smūgio patvarkė keletą buteliukų alaus, šiandien jau mums siūlomos kitokios gėrybės. Lepina mus :).
Pusryčiams mus Eglė nusivežė į savo mėgstamiausią blyninę, kurioje ji žinoma kitu vardu, Džiulija :). Kad lengviau vietiniams būtų ištarti. Truputį nustebome, kai mus pakvietė : "Julia, table for three!". Eglė jau prie to priprato tad greit buvome palydėti prie staliuko. Užsisakėme blynų pagal savo skonius. Nebeatsimename kad buvome tokiame restoraniuke. Čia, kaip ir McDonalde, gėrimai pripildomi kai tik pabaigiami. Tik vietoje Coca Colos tai daroma su kava. Gintas bandė gerti kibirais...
Blynai buvo nerealiai skanūs. Persivalgėme. Besočiai. Neturime saiko. Ir net nebuvo leista už save susimokėti... Visai jau Egle lepini mus!
Važiuojame toliau. Eglė vairuoja, o mes dairomės aplink. Kas be ko plepam :).
Eglė išgirdusi, kad ieškome kokių nors rūbelių mus iškart nuvežė į Marshals, nukainotų rūbų parduotuvę. Aišku galėtume važiuoti į patį didžiausią JAV prekybos centrą, bet gal susilaikysime. Pavargtume tikriausiai po kelių minučių.
Užteko mums ir Marshals. Gintas neišrankus, greitai nusipirko batukus ir džinsus. Vidutei sekėsi prasčiau. Gal kartelė per aukštai užkelta? Arba per žemai nuleista? Taigi apiprekinome Gintą ir grįžome namo.
Namuose pagaliau susipažinome su Petro, Eglės būsimu vyru. Gimęs Ukrainoje, užaugęs JAV. Maladiec vyrukas. Labai lengva bendrauti, turi savo nuomonę, daug minčių. Mus netgi galbūt šiek tiek šokiravo mūsų visų pokalbiai realiomis gyvenimo temomis. Įpratę su aplinkiniais bendrauti tik turistiniais klausimais mums buvo neįprasta bendrauti apie profesinius dalykus, ateities planus ir pan. Žinome, kad šios temos jau vos už poros mėnesių mums bus pagrindinės... Reikia po truputį prie to priprasti.
Gintas nudžiugo turėdamas progą pamatyti futbolo rungtynes. Jau vyko pasaulio čempionato ketvirtfinaliai ir ale jam tai buvo LABAI svarbios rungtynės....
Po futbolo visi patraukėme pasivaikščioti į miestą. Gera turėti tokius gidus kaip Eglė ir Petro. Nepaminėjome, jog jie abu architektai ir visa ką mato mato per šią prizmę. Mums tinka, nes viską papasakoja iki smulkmenų ir mažiausių detalių. Jie viską žinojo - kokia proga čia stovi viena ar kita skulptūra, koks šis rajonas ir kuo jis ypatingas ir pan.
Praėję skulptūrų parku pasukome į miesto centrą. Čia jau Eglė su Petro žinojo kiekvieną kampelį. Jeigu dar turėtume gerą atmintį tai visai būtų gerai. Mums, maušiukams, per vieną galą įeiną per kitą išeina :). Mums svarbiausia buvo kartu su draugais praleistas laikas. Nesvarbu, ar tai būtų mieste ar namuose.
Mineapolio, kaip ir visa Minesotos valstijos klimatas itin kontrastingas. Žiemą speigai, o vasarą karščiai su drėgme. Tai labai įtakoja miesto architektūrą. Centre esančių pastatų antri aukštai yra sujungti ilgais tuneliais, kad žiemos šalčių ar vasaros karščių metu nereikėtų niekam išeiti į lauką. Labai progresyvu ir tikriausiai neužilgo bus pritaikoma vis plačiau ir ne tik Mineapolyje.
Toliau mus draugai vedžiojo po miesto gatveles, parkus, fontanus.
Jau buvome truputį nuvargę tad po kavos puodelio Eglės mėgstamuose Starbucks'uose patraukėme namo. Šiandien dar mūsų laukė vakarienė Petro namuose. Jo tėvai ruošia barbekiu ir mes esame laukiami svečiai.
Pakeliui pas Petro tėvus dar užsukome į rusų parduotuvę, kur galėjome nusipirkti keletą "mūsiškų" produktų. Kad gyvenimas dar gražesnis būtų.
Tėveliai mus pasitiko labai šiltai. Aprodė namą, sodą. Gintas iškart rado bendrą temą su Petro tėčiu - jis buvo profesorius Minesotos universitete. Taip visiems beplepant buvo paruoštas ir stalas. Dešrelės (ne iš popieriaus) buvo labai skanios kaip ir visa kita ant stalo. Laižėmės pirštus ir ėmėme dešreles vieną po kitos. Gardumėlis.
Dar pabendravę įvairiomis temomis patraukėme link namų. Dar turėjome šiek tiek laiko tad draugai mus nuvežė parodyti keletą miesto lankytinų vietų. Perėjome seniausiu tiltu, pažiūrėjome, koko dydžio čia stovėjo malūnas. Juk čia žemdirbystės valstija, kuri aprūpina didelę dalį JAV savo auginamomis kultūromis.
Buvo nerealu girdėti, kaip Petro ir Eglė žino kiekvieno įdomesnio pastato istoriją ir architektūros elementus. Aišku tai jų profesija, bet vistiek jie nerealūs :).
Vakare dar paplepėję visi nuėjome gulti. Vėl nemiegame savo mašiniuke. Keista. Gal tuoj net pasiilgsime :)
2010.07.03. 323-oji kelionės diena.
Atsisveikiname. Lauktuvių kalnas. Twin cities. Wisconsin. Bravo mašiniukui. Čikaga. Giminaičiai. Pažintuvės.
Viskas, kas malonu, greitai baigiasi. Laikas mums jau buvo važiuoti toliau. Mūsų laikui JAV beliko geras mėnesis, o per tą laiką dar reikia daug kur nuvažiuoti. Juk dar iki Floridos norime nulėkti. Kad ir kaip norėjome iš to mėnesio atimti vieną dieną ir pasilikti dar trumpam su Egle, bet nusprendėme vistik vykti.
Nebūtume su savo kraštiečiais. Pridėjo lauktuvių, kaip iš kokių vestuvių. Petro mama pridėjo daug maisto iš vakarykštės vakarienės, o Eglė mums nuo savęs dar pridėjo maišus riešutų. Ale galėsime užkandžiauti važiuojant. Oj Egle, mes taves pasiilgsim. Ačiū tau už viską viską!
Pajudėjome. Šiandien vykstame į Čikagą, kur mūsų laukia Vidutės teta su vyru. Iš vienų rankų į kitas. Tikėkimės ten mūsų taip nelepins :).
Pravažiavome Mineapolį ir Saint Paul, kurie vadinami Twin Cities, nes vienas stovi viename Misisipės krante, o kitas kitame. Stoti nesustojome. Išsaugokime jėgų Čikagai, nes ir taip nesame miestų fanai. Gėlių vaikai :)
Netrukus įvažiavome į Wisconsino valstiją. Viskas tankėjo. Daugiau automobilių keliuose, miestai dažnesni... Pažiūrėsime, ar tai mums bus prie širdies. Negalime sakyti, kad viskas patapo labai urbanistiška. Dar pakankamai daug žalumos. Tikriausiai tam ir klimatas palankus. Ir labai ežeringas kraštas. Minesotoje, iš kurios kątik išvykome, yra 12 tūkstančių ežerų. Nemažai. Netikrinsime šių skaičių Wisconsine, bet ir čia jų nemažai.
Pakeliui sustojome atsipūsti ir šiek tiek suvartoti mums įdėtų lauktuvių. Skanumėlis.
Negalime nepasidžiaugti savo mašiniuku. Iš pradžių taip spyriojosi važiuoti, o dabar, kai jau pravažiavome apie 9000 mylių ji eina kaip bitutė. Variklis tiesa šiek tiek purpčioja ant lengvų apsukų po paskutinio sugedimo, bet viskas labai liuks. O dar per tokius kalnus važinėjome. Bravo Gardena!
Žvalgėmės aplink ir judėjome pirmyn. Netoli Čikagos buvome įspėti apie mokamus kelius tad jau iš anksto buvome pasidairę apvažiavimų. Nebūtų tikriausiai labai brangu susimokėti, bet jeigu yra dar proga sutaupyti ir nusukti nuo greitkelio tai mes ja būtinai pasinaudosime.
Važiuojant mažais keliukais sustojome Walmart'e ir nusipirkome mažą tortuką ir buteliuką vyno. Norisi ką nors nusivežti į svečius. Prieš Eglę jau buvome pasišiukšlinę - kai atvažiavome pas ją niekas nebedirbo ir apsisvečiavome tuščiais delnais :).
Vidutės giminaičiai gyvena Riverside rajonuke, vos už kelių mylių nuo Čikagos ir iki jų buvo visai nesunku nuvažiuoti. Kelią radome lengvai. O gal jau ir visai nebloga komanda esame. Gintas vairuoja ir sako, kokius ženklus mato, o Vidutė sako link kur mums reikia sukti. Paprasta ir kartais netgi efektyvu :).
Danutės ir Juozo namą radome lengvai. Maloniai buvome pakviesti vidun. Pirmą kartą su jais matomės todėl trumpai susipažinome. Danutė čia jau keliolika metų, o Juozas nuo pat gimimo gyvena čia. Labai smagu buvo išgirsti jo žemaitišką akcentą. Neįtikėtina, kaip žmogus taip toli nuo Žemaitijos ir apskritai Lietuvos, išsaugoja tokį gražų akcentą. Tikriausiai didelis tėvų nuopelnas.
Danutė Vidutei aprodė kambarius, o Juozas Gintui namo aplinką. Ale pasiskirstėme zonomis :). Labai gerai jautėmės šalia jų.
Net nepajutome kaip atėjo vėlus vakaras. Juozas mums įjungė televizorių, o patys nuėjo pailsėti. Netrukus jau snaudėme ir mes. Baigiame priprasti prie lovos gyvenimo :).
Nesame pripratę, kad mumis kas nors rūpintųsi. Kiekvieną dieną pats keliesi, daraisi pusryčius, tvarkaisi... Viskas taip buvo iki Eglės :). O dabar mums viskas siūloma ir širdis neleidžia atsisakyti. Vakar Gintukas ant smūgio patvarkė keletą buteliukų alaus, šiandien jau mums siūlomos kitokios gėrybės. Lepina mus :).
Pusryčiams mus Eglė nusivežė į savo mėgstamiausią blyninę, kurioje ji žinoma kitu vardu, Džiulija :). Kad lengviau vietiniams būtų ištarti. Truputį nustebome, kai mus pakvietė : "Julia, table for three!". Eglė jau prie to priprato tad greit buvome palydėti prie staliuko. Užsisakėme blynų pagal savo skonius. Nebeatsimename kad buvome tokiame restoraniuke. Čia, kaip ir McDonalde, gėrimai pripildomi kai tik pabaigiami. Tik vietoje Coca Colos tai daroma su kava. Gintas bandė gerti kibirais...
Blynai buvo nerealiai skanūs. Persivalgėme. Besočiai. Neturime saiko. Ir net nebuvo leista už save susimokėti... Visai jau Egle lepini mus!
Važiuojame toliau. Eglė vairuoja, o mes dairomės aplink. Kas be ko plepam :).
Eglė išgirdusi, kad ieškome kokių nors rūbelių mus iškart nuvežė į Marshals, nukainotų rūbų parduotuvę. Aišku galėtume važiuoti į patį didžiausią JAV prekybos centrą, bet gal susilaikysime. Pavargtume tikriausiai po kelių minučių.
Užteko mums ir Marshals. Gintas neišrankus, greitai nusipirko batukus ir džinsus. Vidutei sekėsi prasčiau. Gal kartelė per aukštai užkelta? Arba per žemai nuleista? Taigi apiprekinome Gintą ir grįžome namo.
Namuose pagaliau susipažinome su Petro, Eglės būsimu vyru. Gimęs Ukrainoje, užaugęs JAV. Maladiec vyrukas. Labai lengva bendrauti, turi savo nuomonę, daug minčių. Mus netgi galbūt šiek tiek šokiravo mūsų visų pokalbiai realiomis gyvenimo temomis. Įpratę su aplinkiniais bendrauti tik turistiniais klausimais mums buvo neįprasta bendrauti apie profesinius dalykus, ateities planus ir pan. Žinome, kad šios temos jau vos už poros mėnesių mums bus pagrindinės... Reikia po truputį prie to priprasti.
Gintas nudžiugo turėdamas progą pamatyti futbolo rungtynes. Jau vyko pasaulio čempionato ketvirtfinaliai ir ale jam tai buvo LABAI svarbios rungtynės....
Po futbolo visi patraukėme pasivaikščioti į miestą. Gera turėti tokius gidus kaip Eglė ir Petro. Nepaminėjome, jog jie abu architektai ir visa ką mato mato per šią prizmę. Mums tinka, nes viską papasakoja iki smulkmenų ir mažiausių detalių. Jie viską žinojo - kokia proga čia stovi viena ar kita skulptūra, koks šis rajonas ir kuo jis ypatingas ir pan.
Praėję skulptūrų parku pasukome į miesto centrą. Čia jau Eglė su Petro žinojo kiekvieną kampelį. Jeigu dar turėtume gerą atmintį tai visai būtų gerai. Mums, maušiukams, per vieną galą įeiną per kitą išeina :). Mums svarbiausia buvo kartu su draugais praleistas laikas. Nesvarbu, ar tai būtų mieste ar namuose.
Mineapolio, kaip ir visa Minesotos valstijos klimatas itin kontrastingas. Žiemą speigai, o vasarą karščiai su drėgme. Tai labai įtakoja miesto architektūrą. Centre esančių pastatų antri aukštai yra sujungti ilgais tuneliais, kad žiemos šalčių ar vasaros karščių metu nereikėtų niekam išeiti į lauką. Labai progresyvu ir tikriausiai neužilgo bus pritaikoma vis plačiau ir ne tik Mineapolyje.
Toliau mus draugai vedžiojo po miesto gatveles, parkus, fontanus.
Jau buvome truputį nuvargę tad po kavos puodelio Eglės mėgstamuose Starbucks'uose patraukėme namo. Šiandien dar mūsų laukė vakarienė Petro namuose. Jo tėvai ruošia barbekiu ir mes esame laukiami svečiai.
Pakeliui pas Petro tėvus dar užsukome į rusų parduotuvę, kur galėjome nusipirkti keletą "mūsiškų" produktų. Kad gyvenimas dar gražesnis būtų.
Tėveliai mus pasitiko labai šiltai. Aprodė namą, sodą. Gintas iškart rado bendrą temą su Petro tėčiu - jis buvo profesorius Minesotos universitete. Taip visiems beplepant buvo paruoštas ir stalas. Dešrelės (ne iš popieriaus) buvo labai skanios kaip ir visa kita ant stalo. Laižėmės pirštus ir ėmėme dešreles vieną po kitos. Gardumėlis.
Dar pabendravę įvairiomis temomis patraukėme link namų. Dar turėjome šiek tiek laiko tad draugai mus nuvežė parodyti keletą miesto lankytinų vietų. Perėjome seniausiu tiltu, pažiūrėjome, koko dydžio čia stovėjo malūnas. Juk čia žemdirbystės valstija, kuri aprūpina didelę dalį JAV savo auginamomis kultūromis.
Buvo nerealu girdėti, kaip Petro ir Eglė žino kiekvieno įdomesnio pastato istoriją ir architektūros elementus. Aišku tai jų profesija, bet vistiek jie nerealūs :).
Vakare dar paplepėję visi nuėjome gulti. Vėl nemiegame savo mašiniuke. Keista. Gal tuoj net pasiilgsime :)
2010.07.03. 323-oji kelionės diena.
Atsisveikiname. Lauktuvių kalnas. Twin cities. Wisconsin. Bravo mašiniukui. Čikaga. Giminaičiai. Pažintuvės.
Viskas, kas malonu, greitai baigiasi. Laikas mums jau buvo važiuoti toliau. Mūsų laikui JAV beliko geras mėnesis, o per tą laiką dar reikia daug kur nuvažiuoti. Juk dar iki Floridos norime nulėkti. Kad ir kaip norėjome iš to mėnesio atimti vieną dieną ir pasilikti dar trumpam su Egle, bet nusprendėme vistik vykti.
Nebūtume su savo kraštiečiais. Pridėjo lauktuvių, kaip iš kokių vestuvių. Petro mama pridėjo daug maisto iš vakarykštės vakarienės, o Eglė mums nuo savęs dar pridėjo maišus riešutų. Ale galėsime užkandžiauti važiuojant. Oj Egle, mes taves pasiilgsim. Ačiū tau už viską viską!
Pajudėjome. Šiandien vykstame į Čikagą, kur mūsų laukia Vidutės teta su vyru. Iš vienų rankų į kitas. Tikėkimės ten mūsų taip nelepins :).
Pravažiavome Mineapolį ir Saint Paul, kurie vadinami Twin Cities, nes vienas stovi viename Misisipės krante, o kitas kitame. Stoti nesustojome. Išsaugokime jėgų Čikagai, nes ir taip nesame miestų fanai. Gėlių vaikai :)
Netrukus įvažiavome į Wisconsino valstiją. Viskas tankėjo. Daugiau automobilių keliuose, miestai dažnesni... Pažiūrėsime, ar tai mums bus prie širdies. Negalime sakyti, kad viskas patapo labai urbanistiška. Dar pakankamai daug žalumos. Tikriausiai tam ir klimatas palankus. Ir labai ežeringas kraštas. Minesotoje, iš kurios kątik išvykome, yra 12 tūkstančių ežerų. Nemažai. Netikrinsime šių skaičių Wisconsine, bet ir čia jų nemažai.
Pakeliui sustojome atsipūsti ir šiek tiek suvartoti mums įdėtų lauktuvių. Skanumėlis.
Negalime nepasidžiaugti savo mašiniuku. Iš pradžių taip spyriojosi važiuoti, o dabar, kai jau pravažiavome apie 9000 mylių ji eina kaip bitutė. Variklis tiesa šiek tiek purpčioja ant lengvų apsukų po paskutinio sugedimo, bet viskas labai liuks. O dar per tokius kalnus važinėjome. Bravo Gardena!
Žvalgėmės aplink ir judėjome pirmyn. Netoli Čikagos buvome įspėti apie mokamus kelius tad jau iš anksto buvome pasidairę apvažiavimų. Nebūtų tikriausiai labai brangu susimokėti, bet jeigu yra dar proga sutaupyti ir nusukti nuo greitkelio tai mes ja būtinai pasinaudosime.
Važiuojant mažais keliukais sustojome Walmart'e ir nusipirkome mažą tortuką ir buteliuką vyno. Norisi ką nors nusivežti į svečius. Prieš Eglę jau buvome pasišiukšlinę - kai atvažiavome pas ją niekas nebedirbo ir apsisvečiavome tuščiais delnais :).
Vidutės giminaičiai gyvena Riverside rajonuke, vos už kelių mylių nuo Čikagos ir iki jų buvo visai nesunku nuvažiuoti. Kelią radome lengvai. O gal jau ir visai nebloga komanda esame. Gintas vairuoja ir sako, kokius ženklus mato, o Vidutė sako link kur mums reikia sukti. Paprasta ir kartais netgi efektyvu :).
Danutės ir Juozo namą radome lengvai. Maloniai buvome pakviesti vidun. Pirmą kartą su jais matomės todėl trumpai susipažinome. Danutė čia jau keliolika metų, o Juozas nuo pat gimimo gyvena čia. Labai smagu buvo išgirsti jo žemaitišką akcentą. Neįtikėtina, kaip žmogus taip toli nuo Žemaitijos ir apskritai Lietuvos, išsaugoja tokį gražų akcentą. Tikriausiai didelis tėvų nuopelnas.
Danutė Vidutei aprodė kambarius, o Juozas Gintui namo aplinką. Ale pasiskirstėme zonomis :). Labai gerai jautėmės šalia jų.
Net nepajutome kaip atėjo vėlus vakaras. Juozas mums įjungė televizorių, o patys nuėjo pailsėti. Netrukus jau snaudėme ir mes. Baigiame priprasti prie lovos gyvenimo :).
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą