Sveiki pusryčiai. Į Čikagą. Dangoraižiai. Riverwalk. Zoologijos sodas. Lietuviški pietūs. Atgal į Čikagą. Parkas. Liepos 4-osios fejerverkai. Ramus vakaras.
Arba mes miegojome labai kietai arba Danutė su Juozu buvo labai tylūs. Atsikėlę gerokai anksčiau už mus jie mūsų ne tik nežadino, bet dar ir tyliai būdami leido mums toliau tinginiauti. Bet netrukus pakilome ir mes. Nevalia pasirodyti tinginiais :).
Danutė jau buvo paruošusi mums pusryčius. Jie abu maitinasi labai sveikai ir netgi gavome keletą patarimų ką ir kaip daryti norint pagerinti sveikatą. Mums, McDonaldo vaikams, viskas ką jie sakė buvo nauja :).
Po pusryčių Danutė ir Juozas mus kaip ponus nuvežė iki Čikagos centro. Pakeliui šiek tiek papasakojo apie pravažiuojamus rajonus, apie mafijos laikus... Mums viskas įdomu.
Čikagoje turime vieną dieną, o gal netgi teisingiau likusį pusdienį, tad reikia negaišti laiko ir bent šiek tiek pasižvalgyti.
Mus paleido prie Willis Tower, anksčiau vadinto Sears Tower, aukščiausio pastato JAV, iki 1999 metų buvusio aukščiausiu pastatu pasaulyje. Užvertėme galvas. Įspūdinga. Net nepasakysi, kad jis beveik pusės kilometro aukščio.
Ir toliau vaiščiojome tarp dangoraižių, kurie mums, žemės kirminams, iš apačios atrodė vienodai aukšti. Gatvės kaip ir visoje JAV yra tvarkingai statmenos, su tvarkinga numeracija. Tikriausiai turėtumėte atsiminti U2 dainą "Where the streets have no name".... Visoje JAV jos numeruojamos ir tik keletui jų duodami vardai.
Besivaikščiodami priėjome liepto galą, tiksliau pasakius ROUTE 66 pabaigą, o dar tiksliau pasakius - šio kelio pradžią. Tai mums čia jo pabaiga. Buvę jo pabaigoje (mums pradžioje) Santa Monikoje (Los andžele) dabar esame jo pradžioje.
Čikaga turi keletą gerų muziejų, bet neturime tiek laiko, kad leistume sau už juos mokėti po 15 dolerių. Kelioms minutėms tikrai neverta ten eiti.
Trumpam užsukę į informacijos centrą sužinojome, kad netoliese yra nemokamas Zoologojos sodas. Išsiaiškinome kaip iki jo nuvykti. Užsuksim būtinai. Mišką mieste norime pamatyti...
Dar turėdami laiko pasukome pasivaikščioti upės pakrante (Riverwalk). Ačiū tau, Vytuk, už patarimus mums, kurių deja tik maža dalimi išėjo pasinaudoti. Bet River walk būtinai praeisime.
Ir nepasigailėjome. Tikrai graži vieta. Įrengti takeliai, medžių alėjos, tiltai. Gal geriau būtų tai pamatyti laivuku, kurių besisiūlančių buvo pilnos pakrantės, bet mums užteks ir nuo savų kojų viską išvysti.
Is vienos pusės žaluma iš kitos pusės dangoraižiai. Kontrastas, kuris visai gerai žiūrisi. Jokio smogo danguje, tikriausiai dėl Mičigano ežero, kurio vėjas viską nupučia tolyn. Kolkas Čikaga mums pasirodė gan tvarkingas ir žalias miestas. Kiek tai gali būti pasakyta apie miestą.
Buvo laikas zoologijos sodui. Nuvažiavome į jį autobusu. Turėjome gerą valandą laiko tad reikia suspėti pamatyti, kas įdomiausia. Kaip nemokamas sodas turime pasakyti jis tikrai mus nustebino. Buvo visko - nuo tigrų iki baltųjų meškų. Netgi kengūros ir tos čia buvo. Ėjome ratukais ir smalsiai žiūrėjome. Netgi pamiršome, kad mieste esame.
Vėl su autobuso, vėliau su metro ir vėl autobuso pagalba po geros valandos buvome namuose. Šeimyna jau buvo susirinkusi ir netgi jau pavalgiusi. Buvo atvykusios Juozo dukterys su šeimomis. Deja jos abi jau nekalba lietuviškai. Anūkės tikriausiai nebemoka nei vieno žodžio. Bendravome angliškai.
Valgėme ne tik barbekiu, bet ir Danutės parūpinto kugelio. Nu ir skanumėlis. Galėjome pirštus nusigraužti. Vėl persivalgėme. Tas besotiškumas šiomis dienomis užvaldė mus...
Amerikoje šeimos susiėjimai greitai baigiasi. Visi užvalgė, dar kiek pakalbėjo ir pradėjo skirstytis. Pas mus juk būtų atidarytas baltos buteliukas ar bent jau alutis ir pokalbiai tęstūsi iki vėlumos. Bet gal taip ir geriau?
Likę vieni padėjome susitvarkyti ir išsiruošėme atgal į miestą. Šiandien buvo Liepos 4-oji ir norėjome pažiūrėti fejerverkus. Juozas mums sužinojo, kur reikia važiuoti ir netgi nuvežė iki metro stotelės. Kai parvažiuosime metro reikia duoti žinią ir jie atvyks mūsų pasiimti. Oj lepūnėliai esame :).
Kol dar buvo šviesu nuėjome pasivaikščioti į Millennium parką. Labai liuksiškas tik labai daug žmonių. Gal dėl to, kad šiandien šventė, o gal šiaip dėl didelio miesto.
Ėjome takeliais ir stebėjome kaip renkasi vis daugiau ir daugiau žmonių. Laikas eiti užsiimti vietas prie Navy prieplaukos. Įsitaisėme ir laukėme. Fejerverkai prasidėjo numatytu laiku. Iš pradžių galvojome, kodėl čia taip skystokai, bet po kurio laiko supratome, kad viskas labai gražiai suderinta ir toliau buvo visko - ir kulminacijų ir pauzių ir vėl kulminacijų.
Viskas tęsėsi apie 20 minučių. Bet tikrai nespėjo atsibosti. Užskaitome šituos fejerverkus.
O dabar su minia atgal. Nebūtų tai Čikaga - kartais išgirsdavome kalbant lietuviškai. Kalbinti nekalbinome, bet savus išgirsti visada smagu.
Su metro grįžome atgal, Danutė su Juozu mus pasitiko prie metro ir visi kartu grįžome namo. Atsigėrėme alaus, smagiai paplepėjome ir išsiskirstėme po lovas pailsėti. Rytoj vėl į kelionę.
2010.07.05. 325-oji kelionės diena.
Sveiki pusryčiai tęsiasi. Ekskursija po rajoną. Lietuvių kavinukė. Užsiblokuoja Gardena. Policija. Indiana. Rūta! Lafaaa...
Jeigu dar ilgiau čia pagyventume sveikais žmonėmis pataptume. Su Danute pradėtume vakarais bėgioti krosiukus, valgytume sveikesnį maistą, gal net geresniais žmonėmis taptume.
Vėl turėjome sveikus pusryčius. Labai skanius pusryčius.
Po pusryčių Juozas su Danute mums surengė ekskursiją po jų rajoną. Sėdome visi į automobilį ir išvažiavome pažiūrėti, kokioje aplinkoje jie gyvena. Labai gražus rajonas. Ramus. Didesni ar mažesni namukai, bet svarbiausia tvarkingi. Danutė su Juozu galėdavo netgi pasakyti kai kurių namų istoriją. Tas ir tas gyveno ir pan.
Nuvažiavome trumpam ir į parką, kuriame Juozas savo vardu, kaip karo veteranas, turi išsipirkęs plytą. Gan įdomi tradicija čia vakaruose. Tuo pačiu pasivaiščiojome parku. Gera pabūti tokioje aplinkoje su giminaičiais, kalbėtis lietuviškai.
Po ekskursijos buvome nuvežti į lietuvišką restoranėlį. Valgyti nenorėjome, bet buvo smagu matyti lietuvišką meniu, švyturio alų, lietuviškai kalbančius barmenus. Kunigaikščio užeiga.
Greta buvo ir lietuviška parduotuvėlė. Čia tai jau susigundėme pasipirkti. Dešrų neprisipirksi, bet alaus tai negalime atsisakyti. Pasiėmėme keletą buteliukų pas Rūtą į svečius, o Juozas dar nuo savęs pridėjo paką alaus, kad dar ir patys turėtume. Vėl neteko mums mokėti... Ačiū Juozai!
Gavome lauknešėlio ne tik alaus, bet dar ir M&M saldainių pakelį. Ir ne bet kokį - 1200 gramų pakelį! Jeigu Gintas būtų tuo metu išsižiojęs jo seilės būtų iki žemės ištysę :). Susilaikė.
Laikas buvo vykti. Metas bendrai fotografijai.
Užkūrėme Gardenikę ir kol ji šilo nuėjome atsisveikinti. Ir še tau. Gardenos durys užsitrenkusios. Centrinis užraktas automatiškai užrakina duris joms užsidarius.... Kukuojame. Ką dabar daryti? Po neilgų svarstymų Juozas paskambino į policiją ir iškvietė ekipažą. Jie turi pakankamai įranių, kad įeitų pro bet kurias duris.
Atvažiavę pareigūnai truko gal penkias minutes ir durys buvo atidarytos. Dar kartą ačiū Juozai už pagalbą!
Ačiū Jums abiems už šiltą priėmimą ir šiltus namus!
O dabar jau metas važiuoti pas Rūtą, buvusią Ginto kolegę Finastoje, į Indianapolį. Svečiavimosi metas tęsiasi. Kada pradėsime keliauti? :).
Juozo nupasakotu keliu patraukėme į Indianą. Iki Indianapolio tebuvo koks 200 mylių tad teturėjome sugaišti apie 3-4 valandas. Užtrukome šiek tiek ilgiau. Tikriausiai karštis kaltas, o gal Danutės įdėtas valgis, kurio pakeliui paskanavome, bet abu patraukė link miego. Sustojome nusnausti. Kol sustojome Ginto miegai išsiblaškė ir Vidukė užsnūdo viena. Gintas po truputį dėliojosi maršrutą į JAV apačią, link Floridos.
Pailsėję važiavome toliau. Automobilių pilnas greitkelis. Bet netrukus jau pasukome link Rūtos namų ir greitkelio triukšmas nutolo už nugarų. Rūta gyvena Indianapolio pakraštyje ir mes labai tuo apidžiaugėme - bus ramiau.
Jos namus radome lengvai ir štai jau Rūta mus pasitinka erdviuose namuose. Buvusi ir taip mažutė ji visai sumažėjo :). Kas iš tavęs, Rūtele, po kelių metų liks ? :)
Džėjus, Rūtos vyras, su kuriuo Gintas jau yra Lietuvoje atlikęs keletą tekilos žygių, parodė kur mums prisiparkuoti ir iškart pavaišino alumi. Mes išsitraukėme savo lietuvišką alų.... Nenuobodžiausime :).
Mus pavalgydino barščiais, įkurdino atskirame kambaryje, prie kurio turėjome ir savo vonią ir tualetą. Vau. Taip dar nesame gyvenę. Nei Lietuvoj nei juolabiau kelionėje. Kurortas čia mums. Dar Rūta duos savo leidimą į greta esantį baseiną. Eina sau kaip gerai. Čia jau net ne lepinimas, o mūsų gėlių vaikų sielų gadinimas :).
Pasivaikščiojome iki baseino, pasėdėjome terasoje, paplepėjome apie senus laikus, pasidalinome naujienomis apie draugus. Rūta daugiau apie Lietuvą žinojo nei mudu. Reiks vytis su naujienomis :).
Šiai dienai gana. Rūtai rytoj į darbą.
Arba mes miegojome labai kietai arba Danutė su Juozu buvo labai tylūs. Atsikėlę gerokai anksčiau už mus jie mūsų ne tik nežadino, bet dar ir tyliai būdami leido mums toliau tinginiauti. Bet netrukus pakilome ir mes. Nevalia pasirodyti tinginiais :).
Danutė jau buvo paruošusi mums pusryčius. Jie abu maitinasi labai sveikai ir netgi gavome keletą patarimų ką ir kaip daryti norint pagerinti sveikatą. Mums, McDonaldo vaikams, viskas ką jie sakė buvo nauja :).
Po pusryčių Danutė ir Juozas mus kaip ponus nuvežė iki Čikagos centro. Pakeliui šiek tiek papasakojo apie pravažiuojamus rajonus, apie mafijos laikus... Mums viskas įdomu.
Čikagoje turime vieną dieną, o gal netgi teisingiau likusį pusdienį, tad reikia negaišti laiko ir bent šiek tiek pasižvalgyti.
Mus paleido prie Willis Tower, anksčiau vadinto Sears Tower, aukščiausio pastato JAV, iki 1999 metų buvusio aukščiausiu pastatu pasaulyje. Užvertėme galvas. Įspūdinga. Net nepasakysi, kad jis beveik pusės kilometro aukščio.
Ir toliau vaiščiojome tarp dangoraižių, kurie mums, žemės kirminams, iš apačios atrodė vienodai aukšti. Gatvės kaip ir visoje JAV yra tvarkingai statmenos, su tvarkinga numeracija. Tikriausiai turėtumėte atsiminti U2 dainą "Where the streets have no name".... Visoje JAV jos numeruojamos ir tik keletui jų duodami vardai.
Besivaikščiodami priėjome liepto galą, tiksliau pasakius ROUTE 66 pabaigą, o dar tiksliau pasakius - šio kelio pradžią. Tai mums čia jo pabaiga. Buvę jo pabaigoje (mums pradžioje) Santa Monikoje (Los andžele) dabar esame jo pradžioje.
Čikaga turi keletą gerų muziejų, bet neturime tiek laiko, kad leistume sau už juos mokėti po 15 dolerių. Kelioms minutėms tikrai neverta ten eiti.
Trumpam užsukę į informacijos centrą sužinojome, kad netoliese yra nemokamas Zoologojos sodas. Išsiaiškinome kaip iki jo nuvykti. Užsuksim būtinai. Mišką mieste norime pamatyti...
Dar turėdami laiko pasukome pasivaikščioti upės pakrante (Riverwalk). Ačiū tau, Vytuk, už patarimus mums, kurių deja tik maža dalimi išėjo pasinaudoti. Bet River walk būtinai praeisime.
Ir nepasigailėjome. Tikrai graži vieta. Įrengti takeliai, medžių alėjos, tiltai. Gal geriau būtų tai pamatyti laivuku, kurių besisiūlančių buvo pilnos pakrantės, bet mums užteks ir nuo savų kojų viską išvysti.
Is vienos pusės žaluma iš kitos pusės dangoraižiai. Kontrastas, kuris visai gerai žiūrisi. Jokio smogo danguje, tikriausiai dėl Mičigano ežero, kurio vėjas viską nupučia tolyn. Kolkas Čikaga mums pasirodė gan tvarkingas ir žalias miestas. Kiek tai gali būti pasakyta apie miestą.
Buvo laikas zoologijos sodui. Nuvažiavome į jį autobusu. Turėjome gerą valandą laiko tad reikia suspėti pamatyti, kas įdomiausia. Kaip nemokamas sodas turime pasakyti jis tikrai mus nustebino. Buvo visko - nuo tigrų iki baltųjų meškų. Netgi kengūros ir tos čia buvo. Ėjome ratukais ir smalsiai žiūrėjome. Netgi pamiršome, kad mieste esame.
Greitai užsimirštame tarp gyvūnų ir žiūrime, kad jau vėluojame. Buvome žadėję Danutei ir Juozui būti po pietų, kad spėtume į jų šeimos barbekiu. Teko paskambinti ir pasakyti, kad vėluosime.
Valgėme ne tik barbekiu, bet ir Danutės parūpinto kugelio. Nu ir skanumėlis. Galėjome pirštus nusigraužti. Vėl persivalgėme. Tas besotiškumas šiomis dienomis užvaldė mus...
Amerikoje šeimos susiėjimai greitai baigiasi. Visi užvalgė, dar kiek pakalbėjo ir pradėjo skirstytis. Pas mus juk būtų atidarytas baltos buteliukas ar bent jau alutis ir pokalbiai tęstūsi iki vėlumos. Bet gal taip ir geriau?
Likę vieni padėjome susitvarkyti ir išsiruošėme atgal į miestą. Šiandien buvo Liepos 4-oji ir norėjome pažiūrėti fejerverkus. Juozas mums sužinojo, kur reikia važiuoti ir netgi nuvežė iki metro stotelės. Kai parvažiuosime metro reikia duoti žinią ir jie atvyks mūsų pasiimti. Oj lepūnėliai esame :).
Kol dar buvo šviesu nuėjome pasivaikščioti į Millennium parką. Labai liuksiškas tik labai daug žmonių. Gal dėl to, kad šiandien šventė, o gal šiaip dėl didelio miesto.
Ėjome takeliais ir stebėjome kaip renkasi vis daugiau ir daugiau žmonių. Laikas eiti užsiimti vietas prie Navy prieplaukos. Įsitaisėme ir laukėme. Fejerverkai prasidėjo numatytu laiku. Iš pradžių galvojome, kodėl čia taip skystokai, bet po kurio laiko supratome, kad viskas labai gražiai suderinta ir toliau buvo visko - ir kulminacijų ir pauzių ir vėl kulminacijų.
Viskas tęsėsi apie 20 minučių. Bet tikrai nespėjo atsibosti. Užskaitome šituos fejerverkus.
O dabar su minia atgal. Nebūtų tai Čikaga - kartais išgirsdavome kalbant lietuviškai. Kalbinti nekalbinome, bet savus išgirsti visada smagu.
Su metro grįžome atgal, Danutė su Juozu mus pasitiko prie metro ir visi kartu grįžome namo. Atsigėrėme alaus, smagiai paplepėjome ir išsiskirstėme po lovas pailsėti. Rytoj vėl į kelionę.
2010.07.05. 325-oji kelionės diena.
Sveiki pusryčiai tęsiasi. Ekskursija po rajoną. Lietuvių kavinukė. Užsiblokuoja Gardena. Policija. Indiana. Rūta! Lafaaa...
Jeigu dar ilgiau čia pagyventume sveikais žmonėmis pataptume. Su Danute pradėtume vakarais bėgioti krosiukus, valgytume sveikesnį maistą, gal net geresniais žmonėmis taptume.
Vėl turėjome sveikus pusryčius. Labai skanius pusryčius.
Po pusryčių Juozas su Danute mums surengė ekskursiją po jų rajoną. Sėdome visi į automobilį ir išvažiavome pažiūrėti, kokioje aplinkoje jie gyvena. Labai gražus rajonas. Ramus. Didesni ar mažesni namukai, bet svarbiausia tvarkingi. Danutė su Juozu galėdavo netgi pasakyti kai kurių namų istoriją. Tas ir tas gyveno ir pan.
Nuvažiavome trumpam ir į parką, kuriame Juozas savo vardu, kaip karo veteranas, turi išsipirkęs plytą. Gan įdomi tradicija čia vakaruose. Tuo pačiu pasivaiščiojome parku. Gera pabūti tokioje aplinkoje su giminaičiais, kalbėtis lietuviškai.
Po ekskursijos buvome nuvežti į lietuvišką restoranėlį. Valgyti nenorėjome, bet buvo smagu matyti lietuvišką meniu, švyturio alų, lietuviškai kalbančius barmenus. Kunigaikščio užeiga.
Greta buvo ir lietuviška parduotuvėlė. Čia tai jau susigundėme pasipirkti. Dešrų neprisipirksi, bet alaus tai negalime atsisakyti. Pasiėmėme keletą buteliukų pas Rūtą į svečius, o Juozas dar nuo savęs pridėjo paką alaus, kad dar ir patys turėtume. Vėl neteko mums mokėti... Ačiū Juozai!
Gavome lauknešėlio ne tik alaus, bet dar ir M&M saldainių pakelį. Ir ne bet kokį - 1200 gramų pakelį! Jeigu Gintas būtų tuo metu išsižiojęs jo seilės būtų iki žemės ištysę :). Susilaikė.
Laikas buvo vykti. Metas bendrai fotografijai.
Užkūrėme Gardenikę ir kol ji šilo nuėjome atsisveikinti. Ir še tau. Gardenos durys užsitrenkusios. Centrinis užraktas automatiškai užrakina duris joms užsidarius.... Kukuojame. Ką dabar daryti? Po neilgų svarstymų Juozas paskambino į policiją ir iškvietė ekipažą. Jie turi pakankamai įranių, kad įeitų pro bet kurias duris.
Atvažiavę pareigūnai truko gal penkias minutes ir durys buvo atidarytos. Dar kartą ačiū Juozai už pagalbą!
Ačiū Jums abiems už šiltą priėmimą ir šiltus namus!
O dabar jau metas važiuoti pas Rūtą, buvusią Ginto kolegę Finastoje, į Indianapolį. Svečiavimosi metas tęsiasi. Kada pradėsime keliauti? :).
Juozo nupasakotu keliu patraukėme į Indianą. Iki Indianapolio tebuvo koks 200 mylių tad teturėjome sugaišti apie 3-4 valandas. Užtrukome šiek tiek ilgiau. Tikriausiai karštis kaltas, o gal Danutės įdėtas valgis, kurio pakeliui paskanavome, bet abu patraukė link miego. Sustojome nusnausti. Kol sustojome Ginto miegai išsiblaškė ir Vidukė užsnūdo viena. Gintas po truputį dėliojosi maršrutą į JAV apačią, link Floridos.
Pailsėję važiavome toliau. Automobilių pilnas greitkelis. Bet netrukus jau pasukome link Rūtos namų ir greitkelio triukšmas nutolo už nugarų. Rūta gyvena Indianapolio pakraštyje ir mes labai tuo apidžiaugėme - bus ramiau.
Jos namus radome lengvai ir štai jau Rūta mus pasitinka erdviuose namuose. Buvusi ir taip mažutė ji visai sumažėjo :). Kas iš tavęs, Rūtele, po kelių metų liks ? :)
Džėjus, Rūtos vyras, su kuriuo Gintas jau yra Lietuvoje atlikęs keletą tekilos žygių, parodė kur mums prisiparkuoti ir iškart pavaišino alumi. Mes išsitraukėme savo lietuvišką alų.... Nenuobodžiausime :).
Mus pavalgydino barščiais, įkurdino atskirame kambaryje, prie kurio turėjome ir savo vonią ir tualetą. Vau. Taip dar nesame gyvenę. Nei Lietuvoj nei juolabiau kelionėje. Kurortas čia mums. Dar Rūta duos savo leidimą į greta esantį baseiną. Eina sau kaip gerai. Čia jau net ne lepinimas, o mūsų gėlių vaikų sielų gadinimas :).
Pasivaikščiojome iki baseino, pasėdėjome terasoje, paplepėjome apie senus laikus, pasidalinome naujienomis apie draugus. Rūta daugiau apie Lietuvą žinojo nei mudu. Reiks vytis su naujienomis :).
Šiai dienai gana. Rūtai rytoj į darbą.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą