2010.04.08. 237-oji kelionės diena.
Paskutinis susipakavimas. Pakeliui į Sidnėjų. Ieškome Tomo namo. Einame prasivaikščioti. Opera. Uosto tiltas. Saulėlydis. McDonalds. Namo.
Net nežinome, kiek iš viso kartų teko pakelti ir nuleisti Siuzės stogą, bet šįryt tai darėme paskutinį kartą. Net pusryčiavome kažkaip neskubėdami....
Iki Sidnėjaus bebuvo likę 120 km. Pirmoji dalis kelio ėjo per mažus miestuku. Gražūs jų tie miestukai. Jaukūs labai. Maži mediniai nameliukai. Tik gal kiek per tankokai susodinti :). Mums, lietuviams, reikia daugiau privatumo...
Švilpėme autostrada, kartais patampančia 10 juostų. Prie pat Sidnėjaus ji suskilo į dvi dalis ir mes pasukome į centrą. Mokamas kelias. Ot. Tenka susimokėti.
Ir štai išlendame iš tunelio ir jau matome priešais mus Sidnėjaus dangoraižius.
Iki Tomo namo buvo patogu privažiuoti tad už kelių minučių mes jau buvome ten.
Jie gyvena trise – Tomas, Karlas ir Kristi. Du australai ir amerikietė. Jie visi turi po kambariuką, o couchsurfintojams paliktos saliono dvi lovos. Vieną iš jų užgrobėme mes.
Dar truputį papliurpėme ir mes išėjome į miestą pasižvalgyti. Norėjome pažiūrėti į backpackerių automobilių aikštelę ir kas be ko nueiti prie Sidnėjaus operos.
Aikštelė, apie kurią buvome skaitę, mus nuvylė – vos keleta automobilių, nieko įdomaus. Ten esanti moteriškė mums pasakė, kad dabar viskas persikėlė į internetą. Teks užsukti į jų internetinį puslapį.
Ėjome toliau. Praėjome gražų Hyde parką. Neįtikėtina, kiek augmenijos pačiame miesto centre. Sidnėjus tikrai turi didelių žalių plotų.
Šalia Hyde parko šv. Marijos katedra. Labai graži. Reikės užsukti kažkurią dieną į vidų.
Ir štai mes jau prie Sidnėjaus operos. Tiek kartų matyta per televizorių, atvirutėse ji štai priešais mus. Nerealiai įspūdinga. Besileidžianti saulė dar suteikė papildomų atspalvių.
Ir kas be ko Sydney Harbour Bridge (Sidnėjaus uosto tiltas), kuris buvo pastatytas ekonominės depresijos metais 1932, kai Australijai reikėjo kurti darbo vietas ir plėsti infratruktūrą. To rezultatas – labai gražus tiltas.
Kartu su Sidnėjaus opera jie sudaro puikų derinį. Reikės kitą vakarą kitoje vietoje stebėti saulėlydį ir galėsime pamatyti juos abu viename kadre.
Buvome labai alkani ir neatsisakėme užsukti į McDonaldą. Niami niami.
Vidutės dėka turėjome lankstinuką, kuriame buvo pavaizduotas nemokamo autobuso kelias. Mum kaip tik pakeliui. Nutarėme nepirkti pravažiavimo bilieto ir šiek tiek supaupyti.
Nuo nemokamo autobuso stotelės iki mūsų namų vos kelios minutės kelio. Apskritai netgi pėstute einant nuo namų iki operos gal tik 40 min kelio. Visur pavaikščiosim pėsti :).
Namuose Tomas buvo kaip tik grįžęs su drauge, kuri buvo sumaniusi nuskirpti savo ilgus plaukus. Oho. Ne kiekvieną dieną pamatysi tokį reginį. Vieną minutę ji ilgais plaukais, o kitą – plika. Geras :).
Tą vakarą įkėlėme Siuzės skelbimą į dar vieną nemokamą puslapį. Reikia laukti kliovo..
2010.04.09. 238-oji kelionės diena.
Prancūzai. Skelbimai internete. Spausdiname skelbimą. Į trasą per backpackerius. The Gaff. Vakaras namuose.
Kitą rytą buvome nusprendę atsispausdinti krūvą skelbimų ir juos iškabinėti mieste esančiose backackerių nakvynės vietose.
Mums ruošiantis išeiti paskambino prancūzų porelė. Nori apžiūrėti mūsų Siuzę. OK. Kliovas!
Prancūzai gerokai vėlavo (nebūtų prancūzai), bet svarbiausia, kad atvažiavo. Palydėjome iki mašinos, aprodėme. Matėsi, jog nustebę, jog Siuzė tokia švari. Tai jau komplimentas, nes jie jau buvo apžiūrėję daugokai backpackerių mašinų. Didžioji jų matytų automobilių dalis – Viktorijos gatvėje. Reikės ir mums ten nueiti pasižvagyti. Su prancūzais atsisveikinome, jiems reikia laiko pagalvoti..
Prieš išeinant dar įdėjome Siuzės skelbimuką į vieną puslapį. Šįkart mokamą.. Reikės pažiūrėti, koks čia susidomėjimas bus..
Nuėję atsispausdinti skelbimuko nieko nepešėme. Jų kompiuteriai neskaito mūsų failo formato... Teko grįžti namo prie savo kompiuterio ir pakeisti formatą ir vėl eiti į spausdinimo vietą. Šiek tiek pasiderėję gavome neblogą puslapio spausdinimo kainą.
Turėjome žemėlapuką, kuriame buvo sužymėtos backpackerių nakvynės vietos ir tai buvo didelis palengvinimas. Tuo pačiu galėjome ir žvalgytis po miestą.
Parduodamų automobilių skelbimų lentose buvo tokia daugybė, kad pašiurpome. Vau. Reiks pasistengti norint parduoti...
Kol vaikščiojome priėjome Sidnėjaus chinatown‘ą. Pigių dalykiukų vieta. Nusipirkome keletą marškinėlių už labai gerą kainą. Liuks.
Bekabindami skelbimus lentose prisirinkome ir neblogų dalykiukų. Radome lankstinuką su nemokamu turu po miestą. Flyer‘iukai alui ir maistui tik už 6 dolerius. Pamanėme, kad tai visai neblogas dalykas po skelbimų kabinėjimų nueiti ir išgerti šiek tiek alaus ir gauti nebrangų patiekalą. Patiekalai laaabai liuks. Vidutė pasiėmė fish‘n‘chips, o Gintas vištienos šnicelį. Jėga.
Vakarui parsinešėme vyno visiems pavaišinti. Toks nerašytas couchsurfintojų principas – nemoki už nakvynę, bet pasistengi kažkaip kitaip iš dalies už tai atsilyginti. Visiems smagu.
Namie buvo dar viena couchsurfintoja graikė. Pirmą kartą šioje kelionėje sutinkame graikę.
Tą vakarą apsitarėme rytojui ruošti keletą patiekalų. Mes pasisiūlėme gaminti cepelinus, Kristi maltos mėsos kepsniukus, o adar į svečius ateisianti mergina Isy mums iškeps šokoladinių pyragėlių. Turėtų būti neblogai. Jau laukiame rytojau.
O vakare gavome pora užklausimų dėl Siuzės ir tai dar labiau pakėlė nuotaiką.
2010.04.10. 239-oji kelionės diena.
Graikė. Dar vienas backpackerių blokas. Vėl prancūzai. Cepelinai. Persivalgymo vakarėlis. Nuomininkai.
Ryte buvome susitarę susitikti su potencialia graike pirkėja (ir vėl graikė!). Susiskambinome pasitikslinti vietą. Nustebo išgirdusi mus sakant „labas“ graikiškai – mūsų kambariokė graikė primokino :).
Susitikome su gal kokių 50 metų moterimi, kuri ieškojo arba kemperiuko arba tuos pinigus skirs kelionei į Europą. Turėjome labai daug jos pasakojimų išklausyti. Labai kalbi asmenybė. Bet klientas visad teisus :).
Ji net nepaprašė užvesti automobilio. Viskas ką ji buvo padariusi – užėjo į vidų. Ką gi – pagalvos...
O mes pasiėmėme dar neišdalintų skelbimų krūvelę ir išėjome į kita backpackerių kvartaliuką. Tuo pačiu ten nuėjome pasidairyti po Viktorijos gatvę, kuri buvo patapusi neoficialus backpackerių automobilių turgus.
Oho kiek automobilių. Ne mažiau dvidešimties. Juose ir sėdi backpackeriai, laukia savo šanso...
Jeigu lauki savo šanso tai bent jau galėtum apsitvarkyti. Dauguma automobilių buvo purvini, prigrūsta visokio „chlamo“, apipaišyti. Dabar nesistebime, kad prancūzai buvo nustebę pamatę Siuzę.
Kaip tik tuos pačius prancūzus ir sutikome toje gatvėje. Jie vis dar dairėsi savojo automobilio... Paklausė, ar negalėtų pabandyti pavažiuoti su Siuze. Yes! Kimba . Susitarėme rytoj ryte susitikti ir pravažiuoti keletą ratų.
Mes jau turėjome eiti namo ruoštis cepelinams. Pakeliui nusipirkome dar keletą produktukų ir namie kibome į darbus.
Priskutome kalną bulvių. O jį dar reikia sutarkuoti su tarka! Jo, neblogai Gintas pamankštino rankelę. Dzyru dzyru.. Gal gerą valandą tarkavome tas bulves.
Bulvės buvo krakmolingos tad jau netrukus ant viryklės kunkuliavo trys puodai cepelinų.
Kristi šalia mūsų jau ruošė savo kepsniukus. Kaip viską suvalgysime?
Laisvai :). Visi sukirtome po cepeliną (mudu po du), Kristi kepsniukus tai pat greitai sukirtome. Laukėme deserto. Isy truputį užtruko, bet gal ir geriau. Šiek tiek padaugėjo vietos skrandžiuose. Niami kokie skanūs tie pyragiukai! Išsipūtėme kaip balionai.
Kol gaminomės valgyti į Tomo namus vis ėjo potencialūs nuomininkai. Jie norėjo rasti kažką vietoje Kristi, kuri išvyksta truputį pakeliauti po Australiją. Visokiausių tų nuomininkų prisižiūrėjome. Nuo mergikių trumpais sijonais iki pankiukų, gėjų, porelių... Visus nužvelginėjome ir po to pasakėme savo nuomonę. Dauguma mūsų nubalsavo už šveicarą.
Taip bebūnant ir naktis atėjo.
2010.04.11. 240-oji kelionės diena.
Prancūzai. Sandoris. Blogas. Saulėlydis. Paukštukas. Vynas.
Ryte susitikome su prancūzais. Laikome špygas. Dar šiek tiek pašnekėjome ir į trasą. Pirmiausia vairavo Gintas, o po to davė vyrukui prancūzui. Jis visai pasitikėdamas savimi vairavo neblogai ir matėsi, kad jam visai patinka.
Sėdome prie derybų stalo. Mes sutikome nuleisti kainą 200 dolerių, nes jau reikėjo pasikeisti tepalus ir stabdžių kaladėles. Jiems vistiek tai buvo per daug. Jų biudžetas buvo 5000, o mes nusileidome iki 6000... Ilgai galvoję ir dar kažką taręsi prancūziškai paklausė, ar neatiduotume už 5800? Sutarta! Valiooo!
Iš karto aplankė džiaugsmas, bet po kelių akimirkų ir liūdesys. Negi tai jau viskas? Negi dabar kažką kitą veš mūsų kemperiukas? ....
Greitai pasirašėme dokumentus ir įsiamžinę nuotraukoje patraukėme savais keliais...
Ate Siuze. Ačiū tau už tuos nepakartojamus 9000 kilometrų Australijoje.
Pajutome tikrą palengvėjimą. Kai pamatėme, kiek pardavime yra automobilių, buvome suabejoję, kad pavyks greitai parduoti...
Grįžę namo iškart nusipirkome bilietus į Naująją Zelandiją. Dabar beliko papildyti blogą ir atsisveikiti su Australija.
O prie blogo buvo ką veikti...
Vakarop patraukėme į ustą pažiūrėti dar vieno saulėlydžio tik kitoje vietoje.
Saulėlydžio taip ir nepamatėme. Mums einant vienu parku išgirdome kažką cypsint. Mažas, dar nepaskrendantis, paukštukas buvo iškritęs iš lizdo. Jo kojelė buvo susipynusi į ploną žvejybinį valą... Važinėdami matydavome telefonus, kuriais galima pranešti apie sužeistus gyvūnus, bet čia tų numerių niekur nematėme. Ir nebuvome pasiėmę telefonų. Kol susiorganizavome, kad kas paskambintų parko prižiūrėtojui ir kol jis atvažiavo praėjo gera valanda laiko. Bet negalėjome taip palikti paukštuko...
Saulė jau buvo nusileidusi. Bet tai nenumenkina operos ir uosto tilto grožio.
Sėdėjome ir galvojome, kokie esame laimingi. Esame Australijoje, priešais architektūrinį šedevrą, pardavėme kemperiuką... Gera diena.
Ta proga namo parsinešėme dar vyno ir tortuką. Už Siuzę!
Blogas…
2010.04.12. 241-oji kelionės diena.
Blogas blogas blogas.... Saulėlydis kitame krante. Blogas blogas blogas....
Nuo pat ryto kibome prie blogo. Rašėme, atrinkinėjome. Gerai, kad namuose buvo dar vienas kompiuteris. Taip sparčiau galėjome dirbti.
Ir taip visą dieną.
Tik vakare nusprendėme truputį atsipūsti ir išeiti prasivaikščioti. Norėjome nueiti tiltu į kitą uosto pusę ir iš tenais pastebėti saulėlydį.
Tuo pačiu sukirtome po kompleksiuką McDonalde ir pasivaikščiojome centre.
Einant tiltu dar labiau supratome, kad jis tikrai didelis. Atsiveria labai neblogas vaizdas į miestą.
Kitame krante įsitaisėme ant krantinės ir stebėjome kaip saulėlydis po truputį keičia spalvas. Pro šalį plaukė kruiziniai laivai, klykavo žuvėdros... Jėga...
Pradėjo temti ir mes patraukėme tiltu atgalios. Opera vėl kitaip atrodė. Kartais nesurasdavome, ar ji mums labiau primena bures, ar kriaukles...Nesvarbu, svarbu, kad kažką primena.
Visai neblogai prasivaikščiojome. Nuėjome gal kokį 10km. Ir vėl kibome į blogo darbus. Jėga. Vėl prisiminimai apie tai ką matėme iškilo prieš akis... Ir taip iki vėlios nakties.
2010.04.13. 242-oji kelionės diena.
Vėl blogas. Dar vienas saulėlydis. The Gaff. Blogas blogas....
Nepatikėsite – mes ir vėl rašėme blogą :). Dar labiau nepatikėsite – vėl visą dieną. Ir išvis nepatikėsite – nuėjome pažiūrėti dar vieno saulėlydžio prie operos. Dar kart1 pažiūrėti į opera, tiltą, dangoraižius. Mums taip buvo gražu, kad eitume ir eitume čia...
Prie operos atėjome su Kristi, su kuria aptarinėjome, ką galėsime pamatyti valstijose. Susidraugavom su šita amerikonka :).
Visi kartu nuėjome nebrangiai pavalgyti į The Gaff – vieta, kur už 6 dolerius ir privalgai ir gauni bokaliuką alaus. Prisikrovėme lėkštes su kaupu. Uch kaip skanu.
Ir vėl namučių. Jau atspėjote? Vėl dirbome prie blogo. Tai pasekmės to, kad bevei du mėnesiu buvome jo nepapildę... Neblogo skaitymo visiems bus :).
Rašėme iki išnaktų. Nakties pramoga – Tomas pamaitino namuose laikomą pitoną – Dog‘ą. Pitonas 1.70 m ilgio - beveik Gintą galėtų praryti, bet šįkart pasitenkino žiurke.
Po kokių dešimties minučių žiurkė jau buvo viduje... Fiu... Bet pažiūrėti įdomu.
Blogas blogas blogas...
2010.04.14. 243-oji kelionės diena.
Keliame blogą. Nemokamas turas. Kraunamės daiktus. Į oro uostą. Spėsim? Ate Australija.
Buvome užsistatę šiandienai žadintuvą, bet pramigome. Spėsime įkelti pasakojimus iki išvykstant? Kažin... O dar šiandien norime pagaliau nueiti į tą nemokamą turą po centrinį Sidnėjų...
Rytas su kava ir mūsų puslapiuko pildymu. Gerai, kad Tomas užleido savo kompiuterį tai galėjome dirbti šiek tiek greičiau. Bet kaip visada pritrūks vienos dienelės. Labai jau buvome užleidę savo puslapiuką, ane?
Turėjome bėgti į turą. Dar kai grįšime liks keletas valandų iki išvykimo tad dar galėsime padirbėti...
Visi susirinkome prie senojo muitinės pastato.
Turo organizatoriaus idėja buvo susirinkusiems per 3 val. aprodyti miesto pagrindinius objektus. Nemokamai? Galbūt.. Anot jo miesto gidams yra mokama 30 dolerių už pusantros valandos, tad... Spręsti reikia patiems, ar paliksime jam kiek nors ar ne. Patiks – gal duosim...
Truputis miesto istorijos... Džeimsas Kukas... pirmieji tremtinia... konfliktai su vietiniais...
Didžioji visos istorijos dalis vyko uoste. Čia pirmieji pastatai, pirmieji paminklai... Mus truputuką sujuokino seniausias Sidnėjaus pastatas. Jam buvo apie 200 metų :). Bet jie tuo labai didžiuojasi.
Perėjome prie nusikaltėlių. Pirmosios kartuvės, pirmieji kalėjimai. Ar žinojote, kad Australija keliasdešimt metų neturėjo savo pinigų? Atsiskaitymas vyko romo buteliais! Neblogai ane? Padirbi padirbi, pageri. Kai kam ir šiais laikais panašiai gaunasi :).
Išklausėme pasakojimo, kaip plėšikai iškasę tunelį apiplėšė banką, ir pavogė jo visus pakvitavimus. Viskas jiems būtų buvę gerai jeigu tas bankas po šio įvykio nebūtų bankrutavęs. Visa tai ką jie pavogė tapo beverčiais popierėliais :).
Turo gidas pats būdamas backpackeris pasidalino keletu gudrybių, kaip pigiau pamatyti Sidnėjų iš paukščio skrydžio, kur pigiausia pavalgyti ir pan. Turas naudingas ir tuo. Gaila, kad mes jau išvykstame ir nebeišeis tuo pasinaudoti..
Praėjome ir miesto du pagrindinius parkus – Hyde parką ir Karališkuosius sodus. Juos buvome matę anksčiau tad nelabai kažką pamatėme. Smagu buvo pamatyti šikšnosparnius, kuriuos tebuvome matę sutemus. Dabar jie kabojo parke ir laukė nakties, kad galėtų išskristi.
Parkas ir dieną buvo pilnas oposumų, jie laipiojo tiesiai virš mūsų galvų.
Pabaigoje visi prisėdome ant pievelės priešais operos rūmus. Dar keletas pasakojimų ir turėjome atsisveikinti.
Nusprendėme, kad turas mums patiko ir atitinkamai davėme 10 dolerių. Taip iš kiekvieno ir vaikinukas “pasidarė” sau gražaus pinigiuko.
Paskutinį kartą pamojavome operai. Galime pasakyti, kad ją pamatėme iš visų pusių, tik ne iš vidaus. Kitam kartui :).
Iškart po turo patraukėme namo. Dar turėjome suspėti pašte išsiųsti Siuzės dokumentus į Darwiną, turėjome atsispausdinti lėktuvo bilietus, susikrauti daiktus…
Kol Vidutė spausdino bilietus Gintas dar paklausė toje pačioje patalpoje įsikūrusių kelionės agentų, ar jie turi kemperiukų nuomos variantų Naujojoje Zelandijoje. Buvome nusižiūrėję vieną mažą kemperiuką, bet nuomai jis atsilaisvina tik po keturių dienų. Gal jie gali? Ir stebuklai stebuklai. Jiems tą patį kepmeriuką pasiūlė porytojasu dienai. Liuks. Imam.
Problemos su atsiskaitymu. Ginto kreditinę atmeta. Kas galėtų būti?... Negalėjome ilgai laukti, kol pradės veikti. Grynų turėjome tik Naujosios Zelandijos doleriais. Agentūros šeimininkas mums padarė išimtį ir sutiko priimti NZ dolerius. Vidutė su pinigais jau buvo išbėgusi į paštą tad su doleriukais teko dar kartą atlėkti atgal… Jo… Blogui jau nebeliko vietos. Keletą pasakojimų įkėlėme, bet ir tai tikriausiai su daugeliu klaidų :). Teks įkėlinėti rytoj Naujojoje Zelandijoje.
Mūsų laimei Tomas pasisiūlė mus nuvežti į oro uostą. Bent jau nepavėluosime.
Širdingai padėkojome Tomui už svetingumą, už pagalbą. Įdomus ir geras žmogus tas Tomas.
Oro uoste ne viskas taip lengvai. Prisiregistruojant skrydžiui mūsų paprašė atgalinių bilietų… O tai tau… Neturime. Visur turime tik į vieną pusę… Bet pati mergina paprašiusi pati pasiūlė išeitį. Nusipirkti gražinamą bilietą, kad NZ jį galėtume išsigryninti. Be abejo su šiokiomis tokiomis baudomis. Teko vėl išsikeisti Australijos dolerių ir nusipirkti. Bet svarbiausia, kad praleis…
Įeinant įlaisvąją zoną Vidutę pradėjo tikrinti , ar neturi ko blogo. Paklausė, kokia kalba kalbame. Lietuviškai. Ir ji mums sako “labas!“. Liuks. Ji čia jau 14 metų ir tai jaujautėsi iš akcento. Bet taip gera sutikti lietuvaitę. Įsišnekėjome ir net atitraukėme ją šiek tiek nuo darbo.. Sutarėme susitikti Lietuvoje kai atvyks. Taip ir padarysime.
Ir štai mes jau Duty Free. Paskutiniai pinigai bigmekinėje :) Vis stebėjome savo skrydį ekrane, kada pradės įleidinėti. Ir štai girdime “last call for Christchurch…”. To tik betrūko… Bėgte pirmy. Net kavos nespėjome išgerti… Bet spėjome. Fiu…
Antras skrydis šioje kelionėje. Ar ne per dažnai skraidome? :).
Po mumis suspidno Sidnėjaus žiburiai. Praskridome virš centrinės dalies. Štai Uosto tiltas, Opera… Ate Australija! Tu mums labai labai patikai. Pažadame pas tave sugrįžti. Čia dar tiek daug yra ką pamatyti...
Paskutinis susipakavimas. Pakeliui į Sidnėjų. Ieškome Tomo namo. Einame prasivaikščioti. Opera. Uosto tiltas. Saulėlydis. McDonalds. Namo.
Net nežinome, kiek iš viso kartų teko pakelti ir nuleisti Siuzės stogą, bet šįryt tai darėme paskutinį kartą. Net pusryčiavome kažkaip neskubėdami....
Iki Sidnėjaus bebuvo likę 120 km. Pirmoji dalis kelio ėjo per mažus miestuku. Gražūs jų tie miestukai. Jaukūs labai. Maži mediniai nameliukai. Tik gal kiek per tankokai susodinti :). Mums, lietuviams, reikia daugiau privatumo...
Švilpėme autostrada, kartais patampančia 10 juostų. Prie pat Sidnėjaus ji suskilo į dvi dalis ir mes pasukome į centrą. Mokamas kelias. Ot. Tenka susimokėti.
Ir štai išlendame iš tunelio ir jau matome priešais mus Sidnėjaus dangoraižius.
Iki Tomo namo buvo patogu privažiuoti tad už kelių minučių mes jau buvome ten.
Jie gyvena trise – Tomas, Karlas ir Kristi. Du australai ir amerikietė. Jie visi turi po kambariuką, o couchsurfintojams paliktos saliono dvi lovos. Vieną iš jų užgrobėme mes.
Dar truputį papliurpėme ir mes išėjome į miestą pasižvalgyti. Norėjome pažiūrėti į backpackerių automobilių aikštelę ir kas be ko nueiti prie Sidnėjaus operos.
Aikštelė, apie kurią buvome skaitę, mus nuvylė – vos keleta automobilių, nieko įdomaus. Ten esanti moteriškė mums pasakė, kad dabar viskas persikėlė į internetą. Teks užsukti į jų internetinį puslapį.
Ėjome toliau. Praėjome gražų Hyde parką. Neįtikėtina, kiek augmenijos pačiame miesto centre. Sidnėjus tikrai turi didelių žalių plotų.
Šalia Hyde parko šv. Marijos katedra. Labai graži. Reikės užsukti kažkurią dieną į vidų.
Ir štai mes jau prie Sidnėjaus operos. Tiek kartų matyta per televizorių, atvirutėse ji štai priešais mus. Nerealiai įspūdinga. Besileidžianti saulė dar suteikė papildomų atspalvių.
Ir kas be ko Sydney Harbour Bridge (Sidnėjaus uosto tiltas), kuris buvo pastatytas ekonominės depresijos metais 1932, kai Australijai reikėjo kurti darbo vietas ir plėsti infratruktūrą. To rezultatas – labai gražus tiltas.
Kartu su Sidnėjaus opera jie sudaro puikų derinį. Reikės kitą vakarą kitoje vietoje stebėti saulėlydį ir galėsime pamatyti juos abu viename kadre.
Buvome labai alkani ir neatsisakėme užsukti į McDonaldą. Niami niami.
Vidutės dėka turėjome lankstinuką, kuriame buvo pavaizduotas nemokamo autobuso kelias. Mum kaip tik pakeliui. Nutarėme nepirkti pravažiavimo bilieto ir šiek tiek supaupyti.
Nuo nemokamo autobuso stotelės iki mūsų namų vos kelios minutės kelio. Apskritai netgi pėstute einant nuo namų iki operos gal tik 40 min kelio. Visur pavaikščiosim pėsti :).
Namuose Tomas buvo kaip tik grįžęs su drauge, kuri buvo sumaniusi nuskirpti savo ilgus plaukus. Oho. Ne kiekvieną dieną pamatysi tokį reginį. Vieną minutę ji ilgais plaukais, o kitą – plika. Geras :).
Tą vakarą įkėlėme Siuzės skelbimą į dar vieną nemokamą puslapį. Reikia laukti kliovo..
2010.04.09. 238-oji kelionės diena.
Prancūzai. Skelbimai internete. Spausdiname skelbimą. Į trasą per backpackerius. The Gaff. Vakaras namuose.
Kitą rytą buvome nusprendę atsispausdinti krūvą skelbimų ir juos iškabinėti mieste esančiose backackerių nakvynės vietose.
Mums ruošiantis išeiti paskambino prancūzų porelė. Nori apžiūrėti mūsų Siuzę. OK. Kliovas!
Prancūzai gerokai vėlavo (nebūtų prancūzai), bet svarbiausia, kad atvažiavo. Palydėjome iki mašinos, aprodėme. Matėsi, jog nustebę, jog Siuzė tokia švari. Tai jau komplimentas, nes jie jau buvo apžiūrėję daugokai backpackerių mašinų. Didžioji jų matytų automobilių dalis – Viktorijos gatvėje. Reikės ir mums ten nueiti pasižvagyti. Su prancūzais atsisveikinome, jiems reikia laiko pagalvoti..
Prieš išeinant dar įdėjome Siuzės skelbimuką į vieną puslapį. Šįkart mokamą.. Reikės pažiūrėti, koks čia susidomėjimas bus..
Nuėję atsispausdinti skelbimuko nieko nepešėme. Jų kompiuteriai neskaito mūsų failo formato... Teko grįžti namo prie savo kompiuterio ir pakeisti formatą ir vėl eiti į spausdinimo vietą. Šiek tiek pasiderėję gavome neblogą puslapio spausdinimo kainą.
Turėjome žemėlapuką, kuriame buvo sužymėtos backpackerių nakvynės vietos ir tai buvo didelis palengvinimas. Tuo pačiu galėjome ir žvalgytis po miestą.
Parduodamų automobilių skelbimų lentose buvo tokia daugybė, kad pašiurpome. Vau. Reiks pasistengti norint parduoti...
Kol vaikščiojome priėjome Sidnėjaus chinatown‘ą. Pigių dalykiukų vieta. Nusipirkome keletą marškinėlių už labai gerą kainą. Liuks.
Bekabindami skelbimus lentose prisirinkome ir neblogų dalykiukų. Radome lankstinuką su nemokamu turu po miestą. Flyer‘iukai alui ir maistui tik už 6 dolerius. Pamanėme, kad tai visai neblogas dalykas po skelbimų kabinėjimų nueiti ir išgerti šiek tiek alaus ir gauti nebrangų patiekalą. Patiekalai laaabai liuks. Vidutė pasiėmė fish‘n‘chips, o Gintas vištienos šnicelį. Jėga.
Vakarui parsinešėme vyno visiems pavaišinti. Toks nerašytas couchsurfintojų principas – nemoki už nakvynę, bet pasistengi kažkaip kitaip iš dalies už tai atsilyginti. Visiems smagu.
Namie buvo dar viena couchsurfintoja graikė. Pirmą kartą šioje kelionėje sutinkame graikę.
Tą vakarą apsitarėme rytojui ruošti keletą patiekalų. Mes pasisiūlėme gaminti cepelinus, Kristi maltos mėsos kepsniukus, o adar į svečius ateisianti mergina Isy mums iškeps šokoladinių pyragėlių. Turėtų būti neblogai. Jau laukiame rytojau.
O vakare gavome pora užklausimų dėl Siuzės ir tai dar labiau pakėlė nuotaiką.
2010.04.10. 239-oji kelionės diena.
Graikė. Dar vienas backpackerių blokas. Vėl prancūzai. Cepelinai. Persivalgymo vakarėlis. Nuomininkai.
Ryte buvome susitarę susitikti su potencialia graike pirkėja (ir vėl graikė!). Susiskambinome pasitikslinti vietą. Nustebo išgirdusi mus sakant „labas“ graikiškai – mūsų kambariokė graikė primokino :).
Susitikome su gal kokių 50 metų moterimi, kuri ieškojo arba kemperiuko arba tuos pinigus skirs kelionei į Europą. Turėjome labai daug jos pasakojimų išklausyti. Labai kalbi asmenybė. Bet klientas visad teisus :).
Ji net nepaprašė užvesti automobilio. Viskas ką ji buvo padariusi – užėjo į vidų. Ką gi – pagalvos...
O mes pasiėmėme dar neišdalintų skelbimų krūvelę ir išėjome į kita backpackerių kvartaliuką. Tuo pačiu ten nuėjome pasidairyti po Viktorijos gatvę, kuri buvo patapusi neoficialus backpackerių automobilių turgus.
Oho kiek automobilių. Ne mažiau dvidešimties. Juose ir sėdi backpackeriai, laukia savo šanso...
Jeigu lauki savo šanso tai bent jau galėtum apsitvarkyti. Dauguma automobilių buvo purvini, prigrūsta visokio „chlamo“, apipaišyti. Dabar nesistebime, kad prancūzai buvo nustebę pamatę Siuzę.
Kaip tik tuos pačius prancūzus ir sutikome toje gatvėje. Jie vis dar dairėsi savojo automobilio... Paklausė, ar negalėtų pabandyti pavažiuoti su Siuze. Yes! Kimba . Susitarėme rytoj ryte susitikti ir pravažiuoti keletą ratų.
Mes jau turėjome eiti namo ruoštis cepelinams. Pakeliui nusipirkome dar keletą produktukų ir namie kibome į darbus.
Priskutome kalną bulvių. O jį dar reikia sutarkuoti su tarka! Jo, neblogai Gintas pamankštino rankelę. Dzyru dzyru.. Gal gerą valandą tarkavome tas bulves.
Bulvės buvo krakmolingos tad jau netrukus ant viryklės kunkuliavo trys puodai cepelinų.
Kristi šalia mūsų jau ruošė savo kepsniukus. Kaip viską suvalgysime?
Laisvai :). Visi sukirtome po cepeliną (mudu po du), Kristi kepsniukus tai pat greitai sukirtome. Laukėme deserto. Isy truputį užtruko, bet gal ir geriau. Šiek tiek padaugėjo vietos skrandžiuose. Niami kokie skanūs tie pyragiukai! Išsipūtėme kaip balionai.
Kol gaminomės valgyti į Tomo namus vis ėjo potencialūs nuomininkai. Jie norėjo rasti kažką vietoje Kristi, kuri išvyksta truputį pakeliauti po Australiją. Visokiausių tų nuomininkų prisižiūrėjome. Nuo mergikių trumpais sijonais iki pankiukų, gėjų, porelių... Visus nužvelginėjome ir po to pasakėme savo nuomonę. Dauguma mūsų nubalsavo už šveicarą.
Taip bebūnant ir naktis atėjo.
2010.04.11. 240-oji kelionės diena.
Prancūzai. Sandoris. Blogas. Saulėlydis. Paukštukas. Vynas.
Ryte susitikome su prancūzais. Laikome špygas. Dar šiek tiek pašnekėjome ir į trasą. Pirmiausia vairavo Gintas, o po to davė vyrukui prancūzui. Jis visai pasitikėdamas savimi vairavo neblogai ir matėsi, kad jam visai patinka.
Sėdome prie derybų stalo. Mes sutikome nuleisti kainą 200 dolerių, nes jau reikėjo pasikeisti tepalus ir stabdžių kaladėles. Jiems vistiek tai buvo per daug. Jų biudžetas buvo 5000, o mes nusileidome iki 6000... Ilgai galvoję ir dar kažką taręsi prancūziškai paklausė, ar neatiduotume už 5800? Sutarta! Valiooo!
Iš karto aplankė džiaugsmas, bet po kelių akimirkų ir liūdesys. Negi tai jau viskas? Negi dabar kažką kitą veš mūsų kemperiukas? ....
Greitai pasirašėme dokumentus ir įsiamžinę nuotraukoje patraukėme savais keliais...
Ate Siuze. Ačiū tau už tuos nepakartojamus 9000 kilometrų Australijoje.
Pajutome tikrą palengvėjimą. Kai pamatėme, kiek pardavime yra automobilių, buvome suabejoję, kad pavyks greitai parduoti...
Grįžę namo iškart nusipirkome bilietus į Naująją Zelandiją. Dabar beliko papildyti blogą ir atsisveikiti su Australija.
O prie blogo buvo ką veikti...
Vakarop patraukėme į ustą pažiūrėti dar vieno saulėlydžio tik kitoje vietoje.
Saulėlydžio taip ir nepamatėme. Mums einant vienu parku išgirdome kažką cypsint. Mažas, dar nepaskrendantis, paukštukas buvo iškritęs iš lizdo. Jo kojelė buvo susipynusi į ploną žvejybinį valą... Važinėdami matydavome telefonus, kuriais galima pranešti apie sužeistus gyvūnus, bet čia tų numerių niekur nematėme. Ir nebuvome pasiėmę telefonų. Kol susiorganizavome, kad kas paskambintų parko prižiūrėtojui ir kol jis atvažiavo praėjo gera valanda laiko. Bet negalėjome taip palikti paukštuko...
Saulė jau buvo nusileidusi. Bet tai nenumenkina operos ir uosto tilto grožio.
Sėdėjome ir galvojome, kokie esame laimingi. Esame Australijoje, priešais architektūrinį šedevrą, pardavėme kemperiuką... Gera diena.
Ta proga namo parsinešėme dar vyno ir tortuką. Už Siuzę!
Blogas…
2010.04.12. 241-oji kelionės diena.
Blogas blogas blogas.... Saulėlydis kitame krante. Blogas blogas blogas....
Nuo pat ryto kibome prie blogo. Rašėme, atrinkinėjome. Gerai, kad namuose buvo dar vienas kompiuteris. Taip sparčiau galėjome dirbti.
Ir taip visą dieną.
Tik vakare nusprendėme truputį atsipūsti ir išeiti prasivaikščioti. Norėjome nueiti tiltu į kitą uosto pusę ir iš tenais pastebėti saulėlydį.
Tuo pačiu sukirtome po kompleksiuką McDonalde ir pasivaikščiojome centre.
Einant tiltu dar labiau supratome, kad jis tikrai didelis. Atsiveria labai neblogas vaizdas į miestą.
Kitame krante įsitaisėme ant krantinės ir stebėjome kaip saulėlydis po truputį keičia spalvas. Pro šalį plaukė kruiziniai laivai, klykavo žuvėdros... Jėga...
Pradėjo temti ir mes patraukėme tiltu atgalios. Opera vėl kitaip atrodė. Kartais nesurasdavome, ar ji mums labiau primena bures, ar kriaukles...Nesvarbu, svarbu, kad kažką primena.
Visai neblogai prasivaikščiojome. Nuėjome gal kokį 10km. Ir vėl kibome į blogo darbus. Jėga. Vėl prisiminimai apie tai ką matėme iškilo prieš akis... Ir taip iki vėlios nakties.
2010.04.13. 242-oji kelionės diena.
Vėl blogas. Dar vienas saulėlydis. The Gaff. Blogas blogas....
Nepatikėsite – mes ir vėl rašėme blogą :). Dar labiau nepatikėsite – vėl visą dieną. Ir išvis nepatikėsite – nuėjome pažiūrėti dar vieno saulėlydžio prie operos. Dar kart1 pažiūrėti į opera, tiltą, dangoraižius. Mums taip buvo gražu, kad eitume ir eitume čia...
Prie operos atėjome su Kristi, su kuria aptarinėjome, ką galėsime pamatyti valstijose. Susidraugavom su šita amerikonka :).
Visi kartu nuėjome nebrangiai pavalgyti į The Gaff – vieta, kur už 6 dolerius ir privalgai ir gauni bokaliuką alaus. Prisikrovėme lėkštes su kaupu. Uch kaip skanu.
Ir vėl namučių. Jau atspėjote? Vėl dirbome prie blogo. Tai pasekmės to, kad bevei du mėnesiu buvome jo nepapildę... Neblogo skaitymo visiems bus :).
Rašėme iki išnaktų. Nakties pramoga – Tomas pamaitino namuose laikomą pitoną – Dog‘ą. Pitonas 1.70 m ilgio - beveik Gintą galėtų praryti, bet šįkart pasitenkino žiurke.
Po kokių dešimties minučių žiurkė jau buvo viduje... Fiu... Bet pažiūrėti įdomu.
Blogas blogas blogas...
2010.04.14. 243-oji kelionės diena.
Keliame blogą. Nemokamas turas. Kraunamės daiktus. Į oro uostą. Spėsim? Ate Australija.
Buvome užsistatę šiandienai žadintuvą, bet pramigome. Spėsime įkelti pasakojimus iki išvykstant? Kažin... O dar šiandien norime pagaliau nueiti į tą nemokamą turą po centrinį Sidnėjų...
Rytas su kava ir mūsų puslapiuko pildymu. Gerai, kad Tomas užleido savo kompiuterį tai galėjome dirbti šiek tiek greičiau. Bet kaip visada pritrūks vienos dienelės. Labai jau buvome užleidę savo puslapiuką, ane?
Turėjome bėgti į turą. Dar kai grįšime liks keletas valandų iki išvykimo tad dar galėsime padirbėti...
Visi susirinkome prie senojo muitinės pastato.
Turo organizatoriaus idėja buvo susirinkusiems per 3 val. aprodyti miesto pagrindinius objektus. Nemokamai? Galbūt.. Anot jo miesto gidams yra mokama 30 dolerių už pusantros valandos, tad... Spręsti reikia patiems, ar paliksime jam kiek nors ar ne. Patiks – gal duosim...
Truputis miesto istorijos... Džeimsas Kukas... pirmieji tremtinia... konfliktai su vietiniais...
Didžioji visos istorijos dalis vyko uoste. Čia pirmieji pastatai, pirmieji paminklai... Mus truputuką sujuokino seniausias Sidnėjaus pastatas. Jam buvo apie 200 metų :). Bet jie tuo labai didžiuojasi.
Perėjome prie nusikaltėlių. Pirmosios kartuvės, pirmieji kalėjimai. Ar žinojote, kad Australija keliasdešimt metų neturėjo savo pinigų? Atsiskaitymas vyko romo buteliais! Neblogai ane? Padirbi padirbi, pageri. Kai kam ir šiais laikais panašiai gaunasi :).
Išklausėme pasakojimo, kaip plėšikai iškasę tunelį apiplėšė banką, ir pavogė jo visus pakvitavimus. Viskas jiems būtų buvę gerai jeigu tas bankas po šio įvykio nebūtų bankrutavęs. Visa tai ką jie pavogė tapo beverčiais popierėliais :).
Turo gidas pats būdamas backpackeris pasidalino keletu gudrybių, kaip pigiau pamatyti Sidnėjų iš paukščio skrydžio, kur pigiausia pavalgyti ir pan. Turas naudingas ir tuo. Gaila, kad mes jau išvykstame ir nebeišeis tuo pasinaudoti..
Praėjome ir miesto du pagrindinius parkus – Hyde parką ir Karališkuosius sodus. Juos buvome matę anksčiau tad nelabai kažką pamatėme. Smagu buvo pamatyti šikšnosparnius, kuriuos tebuvome matę sutemus. Dabar jie kabojo parke ir laukė nakties, kad galėtų išskristi.
Parkas ir dieną buvo pilnas oposumų, jie laipiojo tiesiai virš mūsų galvų.
Pabaigoje visi prisėdome ant pievelės priešais operos rūmus. Dar keletas pasakojimų ir turėjome atsisveikinti.
Nusprendėme, kad turas mums patiko ir atitinkamai davėme 10 dolerių. Taip iš kiekvieno ir vaikinukas “pasidarė” sau gražaus pinigiuko.
Paskutinį kartą pamojavome operai. Galime pasakyti, kad ją pamatėme iš visų pusių, tik ne iš vidaus. Kitam kartui :).
Iškart po turo patraukėme namo. Dar turėjome suspėti pašte išsiųsti Siuzės dokumentus į Darwiną, turėjome atsispausdinti lėktuvo bilietus, susikrauti daiktus…
Kol Vidutė spausdino bilietus Gintas dar paklausė toje pačioje patalpoje įsikūrusių kelionės agentų, ar jie turi kemperiukų nuomos variantų Naujojoje Zelandijoje. Buvome nusižiūrėję vieną mažą kemperiuką, bet nuomai jis atsilaisvina tik po keturių dienų. Gal jie gali? Ir stebuklai stebuklai. Jiems tą patį kepmeriuką pasiūlė porytojasu dienai. Liuks. Imam.
Problemos su atsiskaitymu. Ginto kreditinę atmeta. Kas galėtų būti?... Negalėjome ilgai laukti, kol pradės veikti. Grynų turėjome tik Naujosios Zelandijos doleriais. Agentūros šeimininkas mums padarė išimtį ir sutiko priimti NZ dolerius. Vidutė su pinigais jau buvo išbėgusi į paštą tad su doleriukais teko dar kartą atlėkti atgal… Jo… Blogui jau nebeliko vietos. Keletą pasakojimų įkėlėme, bet ir tai tikriausiai su daugeliu klaidų :). Teks įkėlinėti rytoj Naujojoje Zelandijoje.
Mūsų laimei Tomas pasisiūlė mus nuvežti į oro uostą. Bent jau nepavėluosime.
Širdingai padėkojome Tomui už svetingumą, už pagalbą. Įdomus ir geras žmogus tas Tomas.
Oro uoste ne viskas taip lengvai. Prisiregistruojant skrydžiui mūsų paprašė atgalinių bilietų… O tai tau… Neturime. Visur turime tik į vieną pusę… Bet pati mergina paprašiusi pati pasiūlė išeitį. Nusipirkti gražinamą bilietą, kad NZ jį galėtume išsigryninti. Be abejo su šiokiomis tokiomis baudomis. Teko vėl išsikeisti Australijos dolerių ir nusipirkti. Bet svarbiausia, kad praleis…
Įeinant įlaisvąją zoną Vidutę pradėjo tikrinti , ar neturi ko blogo. Paklausė, kokia kalba kalbame. Lietuviškai. Ir ji mums sako “labas!“. Liuks. Ji čia jau 14 metų ir tai jaujautėsi iš akcento. Bet taip gera sutikti lietuvaitę. Įsišnekėjome ir net atitraukėme ją šiek tiek nuo darbo.. Sutarėme susitikti Lietuvoje kai atvyks. Taip ir padarysime.
Ir štai mes jau Duty Free. Paskutiniai pinigai bigmekinėje :) Vis stebėjome savo skrydį ekrane, kada pradės įleidinėti. Ir štai girdime “last call for Christchurch…”. To tik betrūko… Bėgte pirmy. Net kavos nespėjome išgerti… Bet spėjome. Fiu…
Antras skrydis šioje kelionėje. Ar ne per dažnai skraidome? :).
Po mumis suspidno Sidnėjaus žiburiai. Praskridome virš centrinės dalies. Štai Uosto tiltas, Opera… Ate Australija! Tu mums labai labai patikai. Pažadame pas tave sugrįžti. Čia dar tiek daug yra ką pamatyti...
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą