Ankstus rytas. Pirmosios regyklos. Grand Canyon NP. Įvažiavimas. Niekas nedirba. Desert view drive. Sabonis. Muziejus. Shuttle bus. Reindžerio talk'as. Indėnų šokiai. Astronomai. Apžvalgos aikštelė. Pokaitukas.
Hermit road. Saulėlydis. Astronomų prezentacija. Teleskopai. Route 66.
Nutuokėme, kad šiandien bus ilga diena tad pasistengėme atsikelti anksčiau. Tai mūsų 300-oji kelionės diena. Pastebėjome, kad šimtasis skaičius mums laimingas. Pirmąjį šimtą dienų sutikome Vietname, Hoi An'e, kuris mums labai patiko, antrąjį šimtą dienų sutikome prie Uluru uolos Australijoje, o trečiasis šimtas dienų sutinkamas prie Grand Canyon. Jau žinome, kad ketvirtojo šimto nebus bet tikėtina, kad ta diena taip pat nebus prastesnė.
Patraukėme link Didžiojo kanjono kai saulė dar visai nesenai buvo patekėjus. Dar neprivažiavus nacionalinio parko mes jau galėjome sustoti keletoje regyklų ir pamatyti pirmuosius kolorado upės vingius link Didžiojo kanjono. Įžanga tikrai nebloga. Pilni vaizdai dar tik laukia mūsų.
Privažiavome įvažiavimą į parką. Niekas mūsų nepasitiko. Ar tai reiškia, kad anksčiau atvažiavus galima įvažiuoti į parką nemokamai? Vartai buvo atviri, kas norėjo tas galėjo važiuoti. Mums rūpėjo ne tiek mokestis (mes turėjome metinius leidimus), bet žemėlapukai bei pirminė informacija. Norėjome susiplanuoti savo dieną. Hmmm...
Ką gi, važiuojame toliau. Sustojome pirmojoje regykloje, kurioje pamatėme atsidariusią kavinukę. Ir tik ten supratome, kad mes nepasukome laikrodžių. Čia viskas vyko valanda ankščiau. Nieko tokio. Pasižvalgykime čia. Regykla vadinosi Desert view. Labai liuks, bet vis dar tikimės kažko daugiau. Gal jau esame pamatę pakankamai kanjonų, kad Didysis nebebūtų toks įspūdingas? kolkas jis tikrai mus stebina savo dydžiu, bet... Na, dar palaukime.
Pasižvalgę pirmojoje iš daugybės regyklų patraukėme prie parko vartų. Vistik norėjome savo žemėlapukų. Reindžeris jau laukė mūsų. Sužinojęs, kad esame iš Lietuvos jis iškart pasakė, kad žavisi Saboniu, Marčiulioniu, Songaila. Vau. Dar kartą pasitvirtina nuomonė, kad mūsų sportininkai geriausi mūsų ambasadoriai. Reindžeris su plačia šypsena mus įleido į parką.
Patraukėme Desert View road, kuris vedė iki Grand Canyon village, kuriame įsikūrę lankytojų centrai ir už kurio turėjo būti dar keletas įspūdingų regyklų.
Be keletos regyklų į Grand Canyon užsukome ir į muziejuką apie vietinius gyventojus. Šalia muziejaus dar buvo eksponuojama keletas archeologinių gyvenviečių radinių. Labai panašu, ką matėme Mesa Verdėje. Muziejus panašus į tai ką matėme Monument Valley. Gerai, atsiminimai liks gilesni.
Tęsėme kelionę toliau. Stabtelėjome dar keletoje regyklų. Jos buvo vis įspūdingesnės. Atsargiai buvo galima prieiti prie pat kanjono krašto. Buvo galima stebėti skraidančius vanagaus, kurie tikriausiai sava tvarka medžiojo mažesniuosius savo draugus. Tokiose vietose galima pasilikti ir ilgesnį laiką, nes besisukant saulė kanjoną pateikia vis kitokį. Toje pačioje vietoje skirtingu paros metu darytos nuotraukos gali būti visiškai skirtingos.
Turėjome vieną diena kanjono pamatymui tad nenorėjome pasilikti viename taške. Važiavome toliau. Grand Canyon kaime pirmiausia pasistatėme mašiniuką stovėjimo aikštelėje ir toliau patraukėme su shuttle bus, kuris buvo nemokamas parko lankytojams. Patraukėme į kaimo pakraštyje esančias keletą regyklų. Tuo pačiu norėjome paklausyti reindžerio pasakojimų. Šį reikalą labai retai išnaudojame, bet jis tikrai naudingas. Kiekvienas parkas kiekvieną dieną turi pasivaikščiojimus su reindžeriu arba vadinamus talk'us (pakalbėjimus) viena ar kita tema. Šįkart jau buvome pavėlavę į mums patinkantį pasivaiščiojimą, bet pamatėme, kad galime spėti į vieną iš pakalbįjimų tad ten ir patraukėme.
Įdomu ne tiek pats pasakojimas kiek pats reindžeris. Jis pasakoja su dideliu užsidegimu ir energija. Matosi, jo amerikietiška retorikos mokykla veikia labai gerai.
Paklausę reindžerio vėl patraukėme link kanjono pakraščio. Bet išgirdome mušant būgnus ir susidomėję patraukėme ten. Indėnai rodė keletą tautinių šokių. Gan keistoki šokiai, bet įdomūs. Arba keistas strakaliojimas į taktą arba sukimasis ratu. Vienas iš indėnų parodė šokį su lankais. Esame pafilmavę šiek tiek tai jeigu nepatingėsite pažiūrėkite mūsų video skyrelyje.
Dar pasivaikščioję prie kanjono ir pagaudę gyvūniukus (šįkart fotoaparatu :)) mes patraukėme prie observatorijos. Prie jos esančioje parkavimo aikštelėje mūsų nuostabai aplink teleskopą sėdėjo būrelis žmonių. Ką jie gali stebėti vidury dienos? Pamatę mūsų klausiamus žvilgsnius jie pakvietė pas save. Prisistatė, kaip jaunieji astronomai ir teleskopu parodė Venerą, nors plika akimi šiuo metu jos danguje nesimatė. Neblogai. Kas dar? Pakvietė į šį vakare būsiantį jaunųjų atsronomų renginį. Jie yra paruošę prezentaciją apie dangaus kūnus bei jų visas būrelis yra atsivežęs apie 40 teleskopų, kurie sutemus bus skirti visiems norintiems pastebėti dangaus kūnus. Jie tai daro kasmet tuo metu kai naktį nebūna mėnulio ir didžiausia tikimybė giedram orui. Vau. Liuks. Mes būtinai ateisime.
O tam kartui nuėjome į observatoriją, kuri buvo ne kas kita kaip įstiklinta stebėjimo aikštelė su nuorodomis į priešais esančius objektus, kuriuos dar galima buvo stebėti per padėtus žiūronus. Norintiems pasidomėti geologija buvo paruoštos keletas ekspozicijų. Grand Canyon'as stebina savo amžiumi. Apatiniam akiai matomam sluoksniui, esančiam jau prie pat Kolorado upės yra beveik 2 milijardai metų. Neprastai.
Jau buvo po pusiaudienio ir buvome šiek tiek išalkę. Grįžome prie savo mašiniuko ir pervažiavome arčiau observatorijos, prie kurios bus sutemus išstatyti teleskopai. Tuo pačiu pasidarėme valgyti. Kaip dažnai būna anksti kilus ir per pietus sočiai pavalgius - ateina miegas. Išsitiesėme savo lovikę ir saldžiai sumigome. Pokaitukas.
Numigę gerą valandikę išsiruošėme pažiūrėti regyklų kitoje Grand Canyon village pusėje. Kaip minėjome ten vežė nemokamas autobusas. Šokome į jį ir po vieno persėdimo jau buvome vėl prie kanjono krašto. Lankytojų centre buvome pasiklausę, kuriose regyklose geriau išlipti. Pradėjome nuo Hopi point. Pykšt pykšt.
Bėgame toliau. Iki kitos regyklos buvo visai netoli pėstute. Tuo pačiu galėjome pasivaikščioti kanjono pakraščiu. Įspūdingas dydis, įspūdingas amžius, įspūdingas vaizdas. Negalime pasakyti, kad tai mus labiausiai sužavėjęs kanjonas, bet jo dydis ir amžius tikrai kelia susižavėjimą, o kartais ir šiurpuliukus. Vistik daugiau nei vienos mylios gylis (1,83 km). Palyginus su Juozapine vistik yra aukščio skirtumas...
Sustojome dar keletoje regyklų Mohave, Pima, Hermits rest. Visur gražu. Nuotraukose galbūt atrodo vienoda, bet kai tai matai prieš savo akis skirtumas tikrai yra. Esame padarę panoraminių nuotraukų, kurias tikriausiai patalpinsime kelionės pabaigoje atskirame folderiuke. Ten galbūt skirtumai bus ryškesni.
Laikas labai greitai bėgo. Prisėsdavome tai ten tai šen ir štai jau žiūrime saulė leidžiasi. Patraukėme atgal į kaimą. Ten spėjome kaip tik ant saulėlydžio. Kanjono kraštas buvo nusėstas romantikų bestebinčių besileidžiančią saulę, fotografų, gaudančių jos paskutinius spindulius ar šiaip žioplių, nežinančių ką čia veikia :).
Laikas buvo prezentacijai. Prezentaciją vedė astronomas - menininkas, kuris rodė savo piešinius su dangaus kūnais ar dangaus reiškiniais. Jie nebuvo paremti vien fantazija, būdamas astronomas jis kai kuriuos faktus tiesiog truputį praplėsdavo :).
Labai atvėso. Tikriausiai kai kurie nebepakeldami šalčio, o galbūt greičiau norėdami žvilgtelti pro teleskopus, kai kurie žiūrovai pradėjo skirstytis nesulaukę prezentacijos pabaigos. Mes pabaigos sulaukėme, padėkojome ir nuėjome pažiūrėti teleskopų. Jų buvo pilna parkavimo aikštelė. Vieni astronomai objektyvus buvo nukreipę į Saturną, kiti į artimiausias galaktikas, kiti keletos spalvų žvaigždes. Tekdavo luktelti prie eilutės norint pažiūrėti. Taip praėję gal pustuzinį teleskopų buvome tikrai sužavėti. Labai ryškiai pamatėme Saturną su žiedais, galaktikas ir kitus įdomius objektus. Gaila, kad negalima fotografuoti. Būtų įdomu parodyti šią minią, žiūrinčią į dangų pro įvairiausių dydžių teleskopus. Šitą reikalą užskaitom stipriai.
Pasidarė šalta ir mums. Patraukėme į savo mašiniuką. Su didžiausiu malonumu įjungėme šildymą (šaldymo malonumo nepajuntame, nes kondicionierius neveikia :)).
važiavome naktiniu keliu. Nelabai mėgstame vairuoti naktį. Tiek dėl žvėrių tiek ir dėl to, kad nieko aplink neina matyti. Karts nuo karto pakelyje apšviesdavome tai elnią tai stirną. Ačiū dievui į kelią jie nebėgo...
Pavažiavome iki greitkelio ir pradėjome dairytis nakvynės. Buvome Williams miestelyje, pro kurį ėjo istorinis Route 66. Vienoje iš aikštelių pamatėme jau nakvojančius keliautojus su dideliu kemperiu tai mes nieko nelaukę prie jų ir prisijungėme.
Hermit road. Saulėlydis. Astronomų prezentacija. Teleskopai. Route 66.
Nutuokėme, kad šiandien bus ilga diena tad pasistengėme atsikelti anksčiau. Tai mūsų 300-oji kelionės diena. Pastebėjome, kad šimtasis skaičius mums laimingas. Pirmąjį šimtą dienų sutikome Vietname, Hoi An'e, kuris mums labai patiko, antrąjį šimtą dienų sutikome prie Uluru uolos Australijoje, o trečiasis šimtas dienų sutinkamas prie Grand Canyon. Jau žinome, kad ketvirtojo šimto nebus bet tikėtina, kad ta diena taip pat nebus prastesnė.
Patraukėme link Didžiojo kanjono kai saulė dar visai nesenai buvo patekėjus. Dar neprivažiavus nacionalinio parko mes jau galėjome sustoti keletoje regyklų ir pamatyti pirmuosius kolorado upės vingius link Didžiojo kanjono. Įžanga tikrai nebloga. Pilni vaizdai dar tik laukia mūsų.
Privažiavome įvažiavimą į parką. Niekas mūsų nepasitiko. Ar tai reiškia, kad anksčiau atvažiavus galima įvažiuoti į parką nemokamai? Vartai buvo atviri, kas norėjo tas galėjo važiuoti. Mums rūpėjo ne tiek mokestis (mes turėjome metinius leidimus), bet žemėlapukai bei pirminė informacija. Norėjome susiplanuoti savo dieną. Hmmm...
Ką gi, važiuojame toliau. Sustojome pirmojoje regykloje, kurioje pamatėme atsidariusią kavinukę. Ir tik ten supratome, kad mes nepasukome laikrodžių. Čia viskas vyko valanda ankščiau. Nieko tokio. Pasižvalgykime čia. Regykla vadinosi Desert view. Labai liuks, bet vis dar tikimės kažko daugiau. Gal jau esame pamatę pakankamai kanjonų, kad Didysis nebebūtų toks įspūdingas? kolkas jis tikrai mus stebina savo dydžiu, bet... Na, dar palaukime.
Pasižvalgę pirmojoje iš daugybės regyklų patraukėme prie parko vartų. Vistik norėjome savo žemėlapukų. Reindžeris jau laukė mūsų. Sužinojęs, kad esame iš Lietuvos jis iškart pasakė, kad žavisi Saboniu, Marčiulioniu, Songaila. Vau. Dar kartą pasitvirtina nuomonė, kad mūsų sportininkai geriausi mūsų ambasadoriai. Reindžeris su plačia šypsena mus įleido į parką.
Patraukėme Desert View road, kuris vedė iki Grand Canyon village, kuriame įsikūrę lankytojų centrai ir už kurio turėjo būti dar keletas įspūdingų regyklų.
Be keletos regyklų į Grand Canyon užsukome ir į muziejuką apie vietinius gyventojus. Šalia muziejaus dar buvo eksponuojama keletas archeologinių gyvenviečių radinių. Labai panašu, ką matėme Mesa Verdėje. Muziejus panašus į tai ką matėme Monument Valley. Gerai, atsiminimai liks gilesni.
Tęsėme kelionę toliau. Stabtelėjome dar keletoje regyklų. Jos buvo vis įspūdingesnės. Atsargiai buvo galima prieiti prie pat kanjono krašto. Buvo galima stebėti skraidančius vanagaus, kurie tikriausiai sava tvarka medžiojo mažesniuosius savo draugus. Tokiose vietose galima pasilikti ir ilgesnį laiką, nes besisukant saulė kanjoną pateikia vis kitokį. Toje pačioje vietoje skirtingu paros metu darytos nuotraukos gali būti visiškai skirtingos.
Turėjome vieną diena kanjono pamatymui tad nenorėjome pasilikti viename taške. Važiavome toliau. Grand Canyon kaime pirmiausia pasistatėme mašiniuką stovėjimo aikštelėje ir toliau patraukėme su shuttle bus, kuris buvo nemokamas parko lankytojams. Patraukėme į kaimo pakraštyje esančias keletą regyklų. Tuo pačiu norėjome paklausyti reindžerio pasakojimų. Šį reikalą labai retai išnaudojame, bet jis tikrai naudingas. Kiekvienas parkas kiekvieną dieną turi pasivaikščiojimus su reindžeriu arba vadinamus talk'us (pakalbėjimus) viena ar kita tema. Šįkart jau buvome pavėlavę į mums patinkantį pasivaiščiojimą, bet pamatėme, kad galime spėti į vieną iš pakalbįjimų tad ten ir patraukėme.
Įdomu ne tiek pats pasakojimas kiek pats reindžeris. Jis pasakoja su dideliu užsidegimu ir energija. Matosi, jo amerikietiška retorikos mokykla veikia labai gerai.
Paklausę reindžerio vėl patraukėme link kanjono pakraščio. Bet išgirdome mušant būgnus ir susidomėję patraukėme ten. Indėnai rodė keletą tautinių šokių. Gan keistoki šokiai, bet įdomūs. Arba keistas strakaliojimas į taktą arba sukimasis ratu. Vienas iš indėnų parodė šokį su lankais. Esame pafilmavę šiek tiek tai jeigu nepatingėsite pažiūrėkite mūsų video skyrelyje.
Dar pasivaikščioję prie kanjono ir pagaudę gyvūniukus (šįkart fotoaparatu :)) mes patraukėme prie observatorijos. Prie jos esančioje parkavimo aikštelėje mūsų nuostabai aplink teleskopą sėdėjo būrelis žmonių. Ką jie gali stebėti vidury dienos? Pamatę mūsų klausiamus žvilgsnius jie pakvietė pas save. Prisistatė, kaip jaunieji astronomai ir teleskopu parodė Venerą, nors plika akimi šiuo metu jos danguje nesimatė. Neblogai. Kas dar? Pakvietė į šį vakare būsiantį jaunųjų atsronomų renginį. Jie yra paruošę prezentaciją apie dangaus kūnus bei jų visas būrelis yra atsivežęs apie 40 teleskopų, kurie sutemus bus skirti visiems norintiems pastebėti dangaus kūnus. Jie tai daro kasmet tuo metu kai naktį nebūna mėnulio ir didžiausia tikimybė giedram orui. Vau. Liuks. Mes būtinai ateisime.
O tam kartui nuėjome į observatoriją, kuri buvo ne kas kita kaip įstiklinta stebėjimo aikštelė su nuorodomis į priešais esančius objektus, kuriuos dar galima buvo stebėti per padėtus žiūronus. Norintiems pasidomėti geologija buvo paruoštos keletas ekspozicijų. Grand Canyon'as stebina savo amžiumi. Apatiniam akiai matomam sluoksniui, esančiam jau prie pat Kolorado upės yra beveik 2 milijardai metų. Neprastai.
Jau buvo po pusiaudienio ir buvome šiek tiek išalkę. Grįžome prie savo mašiniuko ir pervažiavome arčiau observatorijos, prie kurios bus sutemus išstatyti teleskopai. Tuo pačiu pasidarėme valgyti. Kaip dažnai būna anksti kilus ir per pietus sočiai pavalgius - ateina miegas. Išsitiesėme savo lovikę ir saldžiai sumigome. Pokaitukas.
Numigę gerą valandikę išsiruošėme pažiūrėti regyklų kitoje Grand Canyon village pusėje. Kaip minėjome ten vežė nemokamas autobusas. Šokome į jį ir po vieno persėdimo jau buvome vėl prie kanjono krašto. Lankytojų centre buvome pasiklausę, kuriose regyklose geriau išlipti. Pradėjome nuo Hopi point. Pykšt pykšt.
Bėgame toliau. Iki kitos regyklos buvo visai netoli pėstute. Tuo pačiu galėjome pasivaikščioti kanjono pakraščiu. Įspūdingas dydis, įspūdingas amžius, įspūdingas vaizdas. Negalime pasakyti, kad tai mus labiausiai sužavėjęs kanjonas, bet jo dydis ir amžius tikrai kelia susižavėjimą, o kartais ir šiurpuliukus. Vistik daugiau nei vienos mylios gylis (1,83 km). Palyginus su Juozapine vistik yra aukščio skirtumas...
Sustojome dar keletoje regyklų Mohave, Pima, Hermits rest. Visur gražu. Nuotraukose galbūt atrodo vienoda, bet kai tai matai prieš savo akis skirtumas tikrai yra. Esame padarę panoraminių nuotraukų, kurias tikriausiai patalpinsime kelionės pabaigoje atskirame folderiuke. Ten galbūt skirtumai bus ryškesni.
Laikas labai greitai bėgo. Prisėsdavome tai ten tai šen ir štai jau žiūrime saulė leidžiasi. Patraukėme atgal į kaimą. Ten spėjome kaip tik ant saulėlydžio. Kanjono kraštas buvo nusėstas romantikų bestebinčių besileidžiančią saulę, fotografų, gaudančių jos paskutinius spindulius ar šiaip žioplių, nežinančių ką čia veikia :).
Laikas buvo prezentacijai. Prezentaciją vedė astronomas - menininkas, kuris rodė savo piešinius su dangaus kūnais ar dangaus reiškiniais. Jie nebuvo paremti vien fantazija, būdamas astronomas jis kai kuriuos faktus tiesiog truputį praplėsdavo :).
Labai atvėso. Tikriausiai kai kurie nebepakeldami šalčio, o galbūt greičiau norėdami žvilgtelti pro teleskopus, kai kurie žiūrovai pradėjo skirstytis nesulaukę prezentacijos pabaigos. Mes pabaigos sulaukėme, padėkojome ir nuėjome pažiūrėti teleskopų. Jų buvo pilna parkavimo aikštelė. Vieni astronomai objektyvus buvo nukreipę į Saturną, kiti į artimiausias galaktikas, kiti keletos spalvų žvaigždes. Tekdavo luktelti prie eilutės norint pažiūrėti. Taip praėję gal pustuzinį teleskopų buvome tikrai sužavėti. Labai ryškiai pamatėme Saturną su žiedais, galaktikas ir kitus įdomius objektus. Gaila, kad negalima fotografuoti. Būtų įdomu parodyti šią minią, žiūrinčią į dangų pro įvairiausių dydžių teleskopus. Šitą reikalą užskaitom stipriai.
Pasidarė šalta ir mums. Patraukėme į savo mašiniuką. Su didžiausiu malonumu įjungėme šildymą (šaldymo malonumo nepajuntame, nes kondicionierius neveikia :)).
važiavome naktiniu keliu. Nelabai mėgstame vairuoti naktį. Tiek dėl žvėrių tiek ir dėl to, kad nieko aplink neina matyti. Karts nuo karto pakelyje apšviesdavome tai elnią tai stirną. Ačiū dievui į kelią jie nebėgo...
Pavažiavome iki greitkelio ir pradėjome dairytis nakvynės. Buvome Williams miestelyje, pro kurį ėjo istorinis Route 66. Vienoje iš aikštelių pamatėme jau nakvojančius keliautojus su dideliu kemperiu tai mes nieko nelaukę prie jų ir prisijungėme.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą