2010.07.16. 336-oji kelionės diena.
Bilietai. Everglades NP. Krokodilai. Tamiami trail. Sugendam. Vaisių pardavėjai. Kubietis mechanikas. Kubietiškas svetingumas. Nakvynė kažkur...
Ryte susiradome McDonaldą, kad galėtume prisijungti prie interneto ir jau užsisakyti bilietus į Europą. Data mums jau buvo aiški tad galime sakytis. Jau netgi buvome prieš tai apsižiūrėję kaip geriausia skristi.
Dar užvakar mūsų norimi bilietai buvo, bet šiandien pasirodo tokių jau nėra... Bl...Pradedame ieškotis kitų. Radome taip pat neblogus, bet nepriima lietuviškos kreditinės kortelės. Ką daryti? Reikia pagalvoti. Nesinori pirkti brangių... O dar internetas streikuoja. Et, nesigadinkime sau šiandien nuotaikos. Šiandien diena skirta Everglades nacionaliniam parkui. Parkas, iš kurio tikimės daug egzotikos ir gražių vaizdų.
Bet pirmiausia reikia susirasti lankytojų centrą ir apsitarti, ką čia galime pamatyti. Centre mums pasakė, kad keliukas, kuriuo mes norėjome pravažiuoti uždarytas dėl remonto, bet parodė vietas, kur galime pamatyti krokodilų ir kitokių vietinių gyvių. Važiuojam ten.
Šiuo metu lietingasis sezonas ir vanduo visur pakilęs todėl sunku pasakyti, kur bus krokodilai. Jie gali plaukti bet kur, ropoti per kelią, ateiti į srovyklą ir pan. Mums parodė kanaliuką, kuriame dažnai galima pamatyti net ne vieną krokodilą. Ir pamatėme. Iškišę galvas jie tysojo kaip kuolai. Gal nebuvo tokie dideli kaip Australijoje, bet vistiek krokodilai.
Važiavome toliau palei kanalą. Kartais galėjome sustoti prie pat kanalo ir visai visai iš arti matyti krokodilus.
Jau važiuodami atgal sustojome pasivaikščiojimo takuose. Tai virš vandens įrengti mediniai takai, kuriais galima nueiti beveik kilometrą priekin besidairant įdomesnių egzempliorių.
Ėjome ir mes. Buvome praktiškai vieni. Apsemtuose brūzgynuose dairėmės aligatorių, vėžlių ar šiaip stebėjome įdomiai suaugusias mangroves - augalų sistemos jūros pakrantėse. Pasijusdavome kaip filmuose. Galime tik įsivaizduoti kaip prieš šimtą, porą šimtų metų per tokias pelkes bėgusius vergus, kurie dėl savo laisvės darydavo neįtikėniausius žygdarbius... Nelabai norėtume atsidurti tokiose pelkėse, ypač naktį.
Užtikome pasislėpusį vėžlį. Tokio dar nebuvome matę. Kažkoks apsišarvavęs su spygliuotomis kojomis ir galva. Tikriausiai tik taip eina nuo aligatorių apsisaugoti :).
Susitikome vokiečių porelę, kuriai parodėme, kur pamatyti vėžlį, o jie mums parodė aligatorių, besislapstantį tarp medžių. Nedidukas, bet vistiek įdomu.
Eidami toliau klausėmės įvairiausių garsų, kuriuos leido tiek vabzdžiai, tiek varlės, paukščiai... Vienu žodžiu visas orkestras.
Važiuojame toliau. Norime pasiekti kitą parko įvažiavimą ir ten pačioje parko pradžioje esame nusižiūrėję kempingą, kuris lietinguoju sezonu nemokamas.
Jau buvome ne per toliausiai nuo kelio link parko kai mūsų mašiniukas užgęso. Iš inercijos dar nuvingiavome į vaisių pardavėjų aikštelę ir sustojome. Nei iš vietos... Šaltas prakaitas čia nepadės. Palaukiame, gal praeis... Bet ir palaukus niekas nepasikeitė. Tada mus užmatė vienas fermeris brazilietis netoliese laistęs savo reklamines palmes. Prišoko padėti. Jis įtarė kuro pompą. Sako reikia serviso. Ar turime pinigų? Mes beveik nieko neturime, reikia nuimti iš kortelės. Mums reikia banko. Šiandien penktadienis ir reikia spėti iki jiems užsidarant. Įsisodino jis Gintą ir jie nuvažiavo į banką. Spėjo paskutinę minutę ir grįžo nusipirkė kažkokių purškeklių. Ale karbiuratoriui pravalyti ir užvesti mašinai. Gintas veda, brazilas purškia. Kol purškia tol veikia, nebepurškia – užgęstam...
Brazilietis susiskambino su kažkokiu meistru ir pakvietė jį iki mūsų. Neužilgo atvažiavo kubietis vyrukas, kuris mums savo veiksmais neatrodė geras mechanikas. Pradėjo tikrinti saugiklius... Ok... Tada perėjo prie kuro pompos, kuri pasirodo bako viduje ir jis mums nieko negali padėti... Reikia serviso. Bet vaisių aikštelės prižiūrėtojas mums pasakė, kad jis ras rytoj mums mechanikus, kurie atvažiuos ir vietoje viską pakeis...
Kubietis mechanikas pasikvietė pas save vakarienei. Važiuojam ir viskas. Važiuojam. Tuo pačiu pasiūlė ir apsiprausti po dušu. Tuo geriau mums.
Kubiečių šeimynos namukas buvo mažutis, šalia arklidžių, kur jie ir prižiūrėjo amerikonų arklius.
Apsiprausę sėdome vakarienės. Jie visai visai nekalbėjo angliškai. Žinojo gal kokius penkis žodžius. Keista, o gyvena čia jau daugiau nei tris metus.. Bet kai nori tai susišneki ir be žodžių. Svarbu norėti.
Nuotykis mums patinka. Ne taip ir liūdėjome dėl mašinos. Viskas šaunu. Susipažinome su labai gerais žmonėmis ir tai yra daug geriau nei bet kokios mašinos detalės...
Po vakarienės ir keletos stikliukų Sobieski (!) degtinės šeimininkas mus parvežė prie mūsų mašiniuko. Vaisių pardavėjai mums leido nakvoti jų parkavimo aikštelėje, davė savo telefono numerį, jeigu sustotų policija ir klaustų ką čia darome...
Karšta kaip pekloje...Uodų daug tad prasiverti galime tik mažus langiukus su užuolaidėlėmis...
2010.07.17. 337-oji kelionės diena.
Laukiam mechanikų. Kubiečiai mechanikai. Šmugelninkas. Taisom. Valio! Į Walmartą.
Naktį mūsų niekas nežadino ir mes labai ramiai išsimiegojome. Aišku neskaitant visą laiką žliaugiančio prakaito...
Atsibudome ryte kuo anskčiau, kad nepražiopsotume savo mechanikų. Atvažiavo parduotuvėlės šeimininkas, kuris ir buvo mums žadėjęs surasti mechanikus. Pasilabinom ir jis gestų kalba (pats irgi buvo kubietis) paaiškino, kad reikia palaukti.
Taip laukėme beveik iki pietų. Galop pasirodo du žmogeliai, taip pat nieko nekalbantys angliškai. Vėl viską reikėjo parodyti iš naujo. Tada jie sako savo kainą. 170 dolerių. Nemažai. O dar pompa kainuos apie šimtą... Skambiname mūsų pirmajam pagalbininkui brazilui ir klausiame jo, ar čia gera kaina. Buvo šeštadienis ir dauguma servisų buvo uždaryti, o dar iki jų reiktėtų nutemti automobilį. Sako, gera kaina. Tad sukirtom rankom ir vyrai ėmėsi darbo. Atsivežė savo keltuvą, Gintas su jų ale vadybininku nuvažiavo nupirkti pompą. Kol jie važiavo pompos vyrukai išleido benziną, išėmė baką ir galop pačia pompą. Ir dėl tokio šūduko mes turime pakloti tiek pinigų...
Kol vyko darbai Gintas sukinėjosi apie meistriukus ir žiūrėjo, kad nepridirbtų kokio nors š... . Nes iš pažiūros jie neatrodė labai rimtai. Kaip Ginto tėtukas pasakytų "peckeliai" :).
Vida tuo metu bendravo su vaisių krautuvėlės pardavėja ir jos dukrele. Teisingiau pasakius kovojo su ja. Vis bandė atimti Vidutės knygą. Vaikas nepratusi, kad kažko negalima...
Bilietai. Everglades NP. Krokodilai. Tamiami trail. Sugendam. Vaisių pardavėjai. Kubietis mechanikas. Kubietiškas svetingumas. Nakvynė kažkur...
Ryte susiradome McDonaldą, kad galėtume prisijungti prie interneto ir jau užsisakyti bilietus į Europą. Data mums jau buvo aiški tad galime sakytis. Jau netgi buvome prieš tai apsižiūrėję kaip geriausia skristi.
Dar užvakar mūsų norimi bilietai buvo, bet šiandien pasirodo tokių jau nėra... Bl...Pradedame ieškotis kitų. Radome taip pat neblogus, bet nepriima lietuviškos kreditinės kortelės. Ką daryti? Reikia pagalvoti. Nesinori pirkti brangių... O dar internetas streikuoja. Et, nesigadinkime sau šiandien nuotaikos. Šiandien diena skirta Everglades nacionaliniam parkui. Parkas, iš kurio tikimės daug egzotikos ir gražių vaizdų.
Bet pirmiausia reikia susirasti lankytojų centrą ir apsitarti, ką čia galime pamatyti. Centre mums pasakė, kad keliukas, kuriuo mes norėjome pravažiuoti uždarytas dėl remonto, bet parodė vietas, kur galime pamatyti krokodilų ir kitokių vietinių gyvių. Važiuojam ten.
Šiuo metu lietingasis sezonas ir vanduo visur pakilęs todėl sunku pasakyti, kur bus krokodilai. Jie gali plaukti bet kur, ropoti per kelią, ateiti į srovyklą ir pan. Mums parodė kanaliuką, kuriame dažnai galima pamatyti net ne vieną krokodilą. Ir pamatėme. Iškišę galvas jie tysojo kaip kuolai. Gal nebuvo tokie dideli kaip Australijoje, bet vistiek krokodilai.
Važiavome toliau palei kanalą. Kartais galėjome sustoti prie pat kanalo ir visai visai iš arti matyti krokodilus.
Dar pavažinėję palei kanalą prisižiūrėjome ir vėžlių, žuvų, panašių į lydekas. Važiavome toliau. Keliu palei visą Everglades. Šiandien norime pasiekti kitą parko įvažiavimą.
Pakeliui dar sustojome Big Cypress nacionalinio rezervato lankytojų centre papildyti vandens atsargas. Tuo pačiu pažiūrėjome filmuką apie parką.Jau važiuodami atgal sustojome pasivaikščiojimo takuose. Tai virš vandens įrengti mediniai takai, kuriais galima nueiti beveik kilometrą priekin besidairant įdomesnių egzempliorių.
Ėjome ir mes. Buvome praktiškai vieni. Apsemtuose brūzgynuose dairėmės aligatorių, vėžlių ar šiaip stebėjome įdomiai suaugusias mangroves - augalų sistemos jūros pakrantėse. Pasijusdavome kaip filmuose. Galime tik įsivaizduoti kaip prieš šimtą, porą šimtų metų per tokias pelkes bėgusius vergus, kurie dėl savo laisvės darydavo neįtikėniausius žygdarbius... Nelabai norėtume atsidurti tokiose pelkėse, ypač naktį.
Užtikome pasislėpusį vėžlį. Tokio dar nebuvome matę. Kažkoks apsišarvavęs su spygliuotomis kojomis ir galva. Tikriausiai tik taip eina nuo aligatorių apsisaugoti :).
Susitikome vokiečių porelę, kuriai parodėme, kur pamatyti vėžlį, o jie mums parodė aligatorių, besislapstantį tarp medžių. Nedidukas, bet vistiek įdomu.
Eidami toliau klausėmės įvairiausių garsų, kuriuos leido tiek vabzdžiai, tiek varlės, paukščiai... Vienu žodžiu visas orkestras.
Važiuojame toliau. Norime pasiekti kitą parko įvažiavimą ir ten pačioje parko pradžioje esame nusižiūrėję kempingą, kuris lietinguoju sezonu nemokamas.
Jau buvome ne per toliausiai nuo kelio link parko kai mūsų mašiniukas užgęso. Iš inercijos dar nuvingiavome į vaisių pardavėjų aikštelę ir sustojome. Nei iš vietos... Šaltas prakaitas čia nepadės. Palaukiame, gal praeis... Bet ir palaukus niekas nepasikeitė. Tada mus užmatė vienas fermeris brazilietis netoliese laistęs savo reklamines palmes. Prišoko padėti. Jis įtarė kuro pompą. Sako reikia serviso. Ar turime pinigų? Mes beveik nieko neturime, reikia nuimti iš kortelės. Mums reikia banko. Šiandien penktadienis ir reikia spėti iki jiems užsidarant. Įsisodino jis Gintą ir jie nuvažiavo į banką. Spėjo paskutinę minutę ir grįžo nusipirkė kažkokių purškeklių. Ale karbiuratoriui pravalyti ir užvesti mašinai. Gintas veda, brazilas purškia. Kol purškia tol veikia, nebepurškia – užgęstam...
Brazilietis susiskambino su kažkokiu meistru ir pakvietė jį iki mūsų. Neužilgo atvažiavo kubietis vyrukas, kuris mums savo veiksmais neatrodė geras mechanikas. Pradėjo tikrinti saugiklius... Ok... Tada perėjo prie kuro pompos, kuri pasirodo bako viduje ir jis mums nieko negali padėti... Reikia serviso. Bet vaisių aikštelės prižiūrėtojas mums pasakė, kad jis ras rytoj mums mechanikus, kurie atvažiuos ir vietoje viską pakeis...
Kubietis mechanikas pasikvietė pas save vakarienei. Važiuojam ir viskas. Važiuojam. Tuo pačiu pasiūlė ir apsiprausti po dušu. Tuo geriau mums.
Kubiečių šeimynos namukas buvo mažutis, šalia arklidžių, kur jie ir prižiūrėjo amerikonų arklius.
Apsiprausę sėdome vakarienės. Jie visai visai nekalbėjo angliškai. Žinojo gal kokius penkis žodžius. Keista, o gyvena čia jau daugiau nei tris metus.. Bet kai nori tai susišneki ir be žodžių. Svarbu norėti.
Nuotykis mums patinka. Ne taip ir liūdėjome dėl mašinos. Viskas šaunu. Susipažinome su labai gerais žmonėmis ir tai yra daug geriau nei bet kokios mašinos detalės...
Po vakarienės ir keletos stikliukų Sobieski (!) degtinės šeimininkas mus parvežė prie mūsų mašiniuko. Vaisių pardavėjai mums leido nakvoti jų parkavimo aikštelėje, davė savo telefono numerį, jeigu sustotų policija ir klaustų ką čia darome...
Karšta kaip pekloje...Uodų daug tad prasiverti galime tik mažus langiukus su užuolaidėlėmis...
2010.07.17. 337-oji kelionės diena.
Laukiam mechanikų. Kubiečiai mechanikai. Šmugelninkas. Taisom. Valio! Į Walmartą.
Naktį mūsų niekas nežadino ir mes labai ramiai išsimiegojome. Aišku neskaitant visą laiką žliaugiančio prakaito...
Atsibudome ryte kuo anskčiau, kad nepražiopsotume savo mechanikų. Atvažiavo parduotuvėlės šeimininkas, kuris ir buvo mums žadėjęs surasti mechanikus. Pasilabinom ir jis gestų kalba (pats irgi buvo kubietis) paaiškino, kad reikia palaukti.
Taip laukėme beveik iki pietų. Galop pasirodo du žmogeliai, taip pat nieko nekalbantys angliškai. Vėl viską reikėjo parodyti iš naujo. Tada jie sako savo kainą. 170 dolerių. Nemažai. O dar pompa kainuos apie šimtą... Skambiname mūsų pirmajam pagalbininkui brazilui ir klausiame jo, ar čia gera kaina. Buvo šeštadienis ir dauguma servisų buvo uždaryti, o dar iki jų reiktėtų nutemti automobilį. Sako, gera kaina. Tad sukirtom rankom ir vyrai ėmėsi darbo. Atsivežė savo keltuvą, Gintas su jų ale vadybininku nuvažiavo nupirkti pompą. Kol jie važiavo pompos vyrukai išleido benziną, išėmė baką ir galop pačia pompą. Ir dėl tokio šūduko mes turime pakloti tiek pinigų...
Kol vyko darbai Gintas sukinėjosi apie meistriukus ir žiūrėjo, kad nepridirbtų kokio nors š... . Nes iš pažiūros jie neatrodė labai rimtai. Kaip Ginto tėtukas pasakytų "peckeliai" :).
Vida tuo metu bendravo su vaisių krautuvėlės pardavėja ir jos dukrele. Teisingiau pasakius kovojo su ja. Vis bandė atimti Vidutės knygą. Vaikas nepratusi, kad kažko negalima...
Atėjo metas ir pabandyti užvesti Gardenikę. Veikia! Valio! Atsiskaitėme su meistriukais, padėkojome vaisių parduotuvėlei ir patraukėme savo keliais. Buvo jau šešta valanda tad mes nusprendėme nuvažiuoti iki Walmarto ir ramiai pasiruošti rytojui. Tuo pačiu reikėjo sukontaktuoti su Vidutės tėčiu, kad galėtume pasinaudoti jo angliška kreditine kortele, nes kitaip mūsų pigesni bilietai nuplauks... Susiskambinome ir nudžiugome, kad tėtis mums galės padėti. Beieškant internetinio ryšio aptikome meksikietišką restoraniuką, kuriame davė labai skanios sriubos. Niami niami. Gera dienos pabaiga.
Walmartas šįkart pasitaikė labai keistas. Tik tam tikrose vietose buvo parašyta, jog treileriams negalima nakvoti, o kitose vietose lyg ir galima. Apsauga važinėja tad jeigu ką pasakys išvažiuoti. Sumigome...
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą