Atlanta. Link Floridos. Alabama. Meksikos įlanka. Niceville. Laris. Destin.
Papusryčiavę iškart patraukėme Atlantos link. Nebuvome planavę į ją važiuoti, bet kadangi jau pakeliui tai visai neblogai pamatyti keletą objektų. Juk tai 1996 metų vasaros olimpinių žaidynių sostinė.
Juk tai ir Coca Colos miestas. Tam netgi yra padarytas atskiras atrakcionų parkas. Aišku reikia mokėti. Galėtų mus, lojalius klientus, ir nemokamai įleisti :).
Be keletos dangoraižių pravažiavome ir CNN būstinę.
Tiek to važiavimo. Mūsų draugiukas Ilja galėtų daug daugiau papasakoti apie šį miestą, kuriame praleido daugokai laiko ir tikriausiai žino visokiausių įdomių kampelių.
Ieškant išvažiavimo iš mieso truputį nuklajojom. Nežinome, ar pietiniai Atlantos rajonai skiriasi nuo kitų, bet pasijutome vien tarp juodukų. Nieko tame baisaus, netgi namai, kuriuose jie gyveno buvo gražios architektūros. Pasinaudojome proga prasukti keletą ratų šiuose rajonuose.
Radę kelią iš miesto patraukėme link pietų. Šiandien norime pasiekti Floridos Panhandle (vakarinę valstijos dalį), kur mūsų laukia Laris, su kuriuo susipažinome keliaudami Laose.
Nors ir nelabai mėgstame autostradų, bet šįkart keliavome būtent jomis. Bet savu greičiu. Net vairo praktiškai nereikėdavo laikyti.
Gaila, kad nepasinaudojome proga užsipilti pigaus kuro Alabamoje, kuria pravažiavome kokį šimtą kilometrų. Čia buvo pigiausias mūsų matytas kuras JAV. Skaičiuojant pagal dolerio kursą 2,8 lt už JAV dolerį gautume, jog litras benzino čia kainuoja 1,77 lt. Geras ane?
Štai jau ir Florida. Iškart pradėjo keistis gamta ir oras. Pasidarė drėgniau ir žalia spalva panašėjo į tai ką matydavome Pietryčių Azijoje.
Štai ir Meksikos įlanka. Kur ta nafta? Iki čia tikriausiai dar neatėjo, nes prieš mus buvo švarus vanduo. Šiek tiek pasivaikščiojome pakrante, pakvėpavome sūriu jūros oru.
Vos už keliasdešimt mylių buvo ir Lario namai. Labai gera apkabinti kelionės draugą.
Nieko daug nelaukęs Laris mus susikrovė į mašiną ir nusivežė į Destin, kuris buvo gražus kurortinis lagūnos miestelis. Laris mums aprodė, kur laiką leidžia turtuoliai amerikonai. Pats atkreipė dėmesį į automobilių dydį, prabangą. Miestukas buvo pilnas viešbučių, vilų, kavinių. Viskas ok, bet tokia kamšalienė...
Vėl buvome lepinami. Laris pavaišino sriuba ir alumi, kuriuos gardžiai ir suvartojome.
Grįžę namo radome ir gįžusią Lario šeimyną. Žmona ir dvi dukros. Susipažinome ir iškart pasinaudojome jų dušais, kad neskleisti pašalinių kvapų.
Namuose visur buvo oro kondicionieriai tad jokio lauko karščio, kuris drėgnas tikrai buvo ne itin mielas...
Papusryčiavę iškart patraukėme Atlantos link. Nebuvome planavę į ją važiuoti, bet kadangi jau pakeliui tai visai neblogai pamatyti keletą objektų. Juk tai 1996 metų vasaros olimpinių žaidynių sostinė.
Juk tai ir Coca Colos miestas. Tam netgi yra padarytas atskiras atrakcionų parkas. Aišku reikia mokėti. Galėtų mus, lojalius klientus, ir nemokamai įleisti :).
Be keletos dangoraižių pravažiavome ir CNN būstinę.
Tiek to važiavimo. Mūsų draugiukas Ilja galėtų daug daugiau papasakoti apie šį miestą, kuriame praleido daugokai laiko ir tikriausiai žino visokiausių įdomių kampelių.
Ieškant išvažiavimo iš mieso truputį nuklajojom. Nežinome, ar pietiniai Atlantos rajonai skiriasi nuo kitų, bet pasijutome vien tarp juodukų. Nieko tame baisaus, netgi namai, kuriuose jie gyveno buvo gražios architektūros. Pasinaudojome proga prasukti keletą ratų šiuose rajonuose.
Radę kelią iš miesto patraukėme link pietų. Šiandien norime pasiekti Floridos Panhandle (vakarinę valstijos dalį), kur mūsų laukia Laris, su kuriuo susipažinome keliaudami Laose.
Nors ir nelabai mėgstame autostradų, bet šįkart keliavome būtent jomis. Bet savu greičiu. Net vairo praktiškai nereikėdavo laikyti.
Gaila, kad nepasinaudojome proga užsipilti pigaus kuro Alabamoje, kuria pravažiavome kokį šimtą kilometrų. Čia buvo pigiausias mūsų matytas kuras JAV. Skaičiuojant pagal dolerio kursą 2,8 lt už JAV dolerį gautume, jog litras benzino čia kainuoja 1,77 lt. Geras ane?
Štai jau ir Florida. Iškart pradėjo keistis gamta ir oras. Pasidarė drėgniau ir žalia spalva panašėjo į tai ką matydavome Pietryčių Azijoje.
Štai ir Meksikos įlanka. Kur ta nafta? Iki čia tikriausiai dar neatėjo, nes prieš mus buvo švarus vanduo. Šiek tiek pasivaikščiojome pakrante, pakvėpavome sūriu jūros oru.
Vos už keliasdešimt mylių buvo ir Lario namai. Labai gera apkabinti kelionės draugą.
Nieko daug nelaukęs Laris mus susikrovė į mašiną ir nusivežė į Destin, kuris buvo gražus kurortinis lagūnos miestelis. Laris mums aprodė, kur laiką leidžia turtuoliai amerikonai. Pats atkreipė dėmesį į automobilių dydį, prabangą. Miestukas buvo pilnas viešbučių, vilų, kavinių. Viskas ok, bet tokia kamšalienė...
Vėl buvome lepinami. Laris pavaišino sriuba ir alumi, kuriuos gardžiai ir suvartojome.
Grįžę namo radome ir gįžusią Lario šeimyną. Žmona ir dvi dukros. Susipažinome ir iškart pasinaudojome jų dušais, kad neskleisti pašalinių kvapų.
Namuose visur buvo oro kondicionieriai tad jokio lauko karščio, kuris drėgnas tikrai buvo ne itin mielas...
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą