Gyvenimas garaže, Australija

2010.02.18. 188-oji kelionės diena.

Toliau dailinam Siuzę. Parvažiuoja stogas. Problema... Vakaras su backpackeriais. Dalyvaujam. Nori apgauti?
Jau tapo beveik įprasta dienotvarkė. Atsikeliam, atsigeriam skanios kavos, padirbam prie Siuzės, pavalgom, pageriam kavos, dar padirbam prie Siuzės, atsigeriam alučio su kolektyvu, einam pavakrieniauti, padalyvaujam žaidimuose ir grįžtam miegoti į vėsųjį konteinerį.
Kažkaip net smagu įgauti tokį reguliarumą. Juolab, kad su garažo vyrukais labai gerai sutarėme ir diena labai greitai prabėgdavo. Pasidarbuodami pajuokaudami smagiai leidom laiką :).

Darwin - atsisveikinimas su garazo chebra (4 photo)

Darbai su Siuzės viduriais jau baigėsi ir ji buvo pilna energijos, kad ir dabar leisti į kelionę. Truputį sustabdėme jos arklius ir laukėme parvažiuojant pakeliamo stogo, kuris vis dar buvo pas siuvėją. Kaip dažniausiai būna žadėta data truputį nusikelia. Stogas turėjo būti vakar, o sulaukėme tik šiandien. Bet tai dar ne problema. Stogas buvo pasiūtas per mažas. Johnas už mus visus riebiai nusikeikė. Gerai, kad šalia nebuvo to siuvėjo...
Stogas ryte bus gražintas siuvėjui, o mes turime kantriai palaukti. Gaila, kad diena susigadino, nes galėjome darytis kitus darbus... Nieko, laiko turime daug :).
Nėra stogo – ne bėda. Gintas pasiėmė poliruoklį ir kibo į darbus. Po kelių minučių pats buvo baisus kaip velnias. Viskas aplink buvo nutaškyta poliruokliu, bet svarbiausia, kad Siuzė blizgėjo.

Darwinas - atsisveikinimas su garazo chebra (4 photo)

Vakare nuėjome į savo pamėgtą klubuką. Pavakarieniavom ir aišku sudalyvavom keletoje žaidimų. Šįkart prie staliuko buvome su mūsų draugu suomiu Markku ir dviem olandų keliautojais.
Sekėsi mums šįkart neblogai. Netrukus jau turėjome išlošę 5 ąsočius alaus. Gintas netgi viename konkurse laimėjo dar vieną pakvietimą į krokodilų šou. Išsišiepęs iki dantų mielai jį padovanojo olandei. Kvailelis. Juk galėjome Johnui jį padoavoti. Ot trumpas protelis. Ne tik kietas kaip dešra, bet dar ir tvotas kaip dešra. Juokaujame biskutį :).
Bebaliavodami labai nustebome, kai priėję prie baro pasiimti savo sekančių ąsočių sužinojome, kad tai mūsų paskutiniai, o mes puikiai žinojome, kad mes dar turime nepanaudotus 2 ąsočius. Bandėme aiškinti, bet barmenas sapaliojo nesąmones, neva mes buvome jau atėję ir išsinešę likusius du... Ot banditai. Vakaro vedantysis matydamas, kad bręsta konfliktas „pastatė“ mums dar vieną ąsotį. Bet ne tiek gaila tų ąsočių (kurie vienaip ar kitaip buvo laimėti) kiek nesmagu būti apgaudinėjamam. Ir dar Australijoje...
Išnaudoję savo laimėtus prizus atsisveikinome su Markku, kuris rytoj išvyksta į 10 dienų kelionę po šiaurinę ir centrinę Australiją.
O mes grįžome į savo jaukų vėsų konteineriuką :).

2010.02.19. 189-oji kelionės diena.
Siuzė Siuzė. Rašom blogą. Priregistruojam Siuzę. Nepasiseka apklijuoti. Vėliavų parduotuvėlė. Darkart parvažiuoja Siuzės stogas. Liuks. Pavakarieniaujam. Pokalbiai su Pavelu.
Kitos dienos pradžia tokia pati. Skirtumas tik toks, kad turėdami laisvą minutę įkėlėme savo rašliavas į blogą, sukėlėme nuotraukas, įdėjome video.
Nors Siuzė dar buvo be stogo, bet mes jau galėjome ją priregistruoti. Taip ir padarėme. Australijoje ši procedūra labai paprasta. Atsineši pirkimo pardavimo sutartį, atneši techninės apžiūros dokumentą (Johnas ryte jį jau buvo paruošęs) ir gauni naujus dokumentus. Labai apsidžiaugėme, kad gavome tokius pačius skaičius kaip mūsų pirmosios mašinos Lietuvoje – 963. Geras ženklas tikriausiai :).
Per pietus nuvažiavome į dirbtuvėles, kuriose galvojome pasidaryti šiek tiek padailinimų Siuzei. Lyg ir neblogai apsitarėme, bet mums pasakė, kad jokiu būsu šiandien nespės (šiandien penktadienis) ir geriausiu atveju pirmadienį. Na, jeigu taip tai gal mes patys kažką sugalvosim...
Beliko tik atsiskaityti su pardavėjais. Nuvažiavome iki banko (Gintas jau po truputį praktikuojasi prie Australiško eismo) ir pasiėmėme paskutiniąją sumą. Grįštant pamatėme vėliavų parduotuvę ir pagalvojome, jog joje galėtų būti didelių lipdukų, kuriais galėtume pagražinti mūsų draugę. Parduotuvės senučiukas šeimininkas iškart sužinojęs iš kur esam išpyškino mūsų trispalvės spalvas ir netgi nusivedęs prie kompiuterio mus supažindino su kitomis Lietuvos vėliavomis (kariuomenės, prezidento ir pan.). Taigi gavome pamokų. Lipdukų negavome, bet atsisveikinant su senuku buvome apdovanoti Autralijos vėliava ir visų pasaulio valstybių vėliavų žemėlapiu. Ačiū tau mielasis senučiuk!
O grįžę sumokėjom sutartą sumą ir galutinai sukirtom rankomis. Siuzė mūsų!
Vakarop darkart parvažiavo Siuzės stogas. Šįkart viskas atitiko tad su malonumu žiūrjome, kaip jį pritvirtina. Vaizdas iškart pasikeičia. Šaunu. Jau dabar jaučiame, kad bus sunku išsiskirti su naująja drauge...
Beliko sutvarkyti Siuzės virtuvę ir būsime pasiryžę su ja gyventi kiek likimas leis :).

2010.02.20. 190-oji kelionės diena.
Siuzės virtuvė. Beveik pabaiga. Valomės. Vaučerių medžioklė. Laukiam Pavelo malonės...
Nuo pat ryto pradėjome įrenginėti Siuzės virtuvę. Sutaisėme kriauklę, įstatėme netgi elektrinę pompą, kad nereikėtų vandens pumpuoti. Toliau laukė šaldytuvas. Šaldytuvas veikė tik reikėjo dar jį prijungti prie dujų baliono ir įmontuoti į miniatiūrinę virtuvę. Pjaustėm, sukom, gręžėm ir visai neblogai gavosi :). Galutinį variantą parodysime ir jums. O dabar galite pažiūrėti Vidutės filmuką apie mūsų darbus (mūsų video skiltyje).
Beliko tik, kad Pavelas pakeistų Siuzės signalą. O tai gali užtrukti... Tikimės iki ryto pataisys, nes ryt jau norime išvažiuoti į pirmąją bandomąją kelionę – vos už 140 km esantį nacionalinį Litchfield parką. Jau norime pamatyti kaip atrodo ta tikroji Australija ir tuo pačiu norime išbandyti, ar viskas tvarkoje su aušinimo sistema, variklio darbu ir pan. Vakare grįšime atgal į Darwiną, kad Johnas dar kartelį ir jau tikėkimės paskutinį apžiūrėtų mūsų Siuzę.
Siuzė po visų mūsų laipiojimų po ją atrodė baisokai tad mes ją iš naujo išvalėme. Juk turime švarūs pasirodyti gatvėse, kad neapjuodintume Lietuvos :).
Vakarop jau buvome išalkę kaip vilkai, bet mūsų flajeriukai skaniajam maistui jau buvo baigęsi (o juos gauni gyvendamas mūsų pirmajame hosteliuke Cavenagh. Nutaisėme rimtus veidus, kad čia gyvenome ir registratūroje paprašėme daugiau flajeriukų. Galbūt, kad buvome matyti, o gal, kad buvme rimti, mes juos gavome ir iškart nulėkėme pavalgyti. Įprastu pramintu taku tarp nukarusių medžių. Jie nerealūs.

Darwinas - atsisveikinimas su garazo chebra (4 photo)

Ten vėl susitikome su olandais, na ir kiti veidai jau daugmaž buvo pažįstami (visgi čia jau einame visą savaitę). Sudalyvavome viename žaidime, bet nieko nepešę išėjome namo. Norėjome pailsėti prieš rytojaus kelionę.

Darwin, AUSTRALIJA

2010.02.12. 182-oji kelionės diena.

Oro uostas. Skrendam. Greičiausia atkarpa mūsų kelionėje. Darwinas. Pokalbiai. Cavenah. Automobilio paieškos. Maisto paieškos. Pamiršk Gintuti alų!
Anksti ryte laukėme taksi, su kuriuo buvome susitarę 6h. Nieko. Tad sėdome į pirmą pasitaikiusį taksi ir nuvykome į oro uostą. Oro uostas mažutis, kolkas aptarnaujantis tik du skrydžius (į Darwiną Australijoje ir Balį Indonezijoje). Jau po mėnesio turėtų pasirodyti skrydžiai į Singapūrą. Po truputį pradės rinktis turistai, verslininkai… Skubėkite kol dar galite pamatyti Rytų Timorą tokį koks jis susikūrė.
Pridavę lagaminus dar turėjome sumokėti išvykimo mokestį. Dažniausiai tie mokesčiai būna įskaičiuoti į bilieto kainą, bet šįkart kitaip. Nors ir taip už bilietus sumokėjome gan brangiai…
Ir štai mes ore. Ate Pietryčių Azija! Ir sveikas dangau. Lėkėme mums neįtikėtinu greičiu :). Nuo Dili iki Darwino tik apie 700 km, o šią atkarpą įveiksime per 1h! Dažniausiai tokius atstumus įveikdavome per 1-2 dienas :).
Netrukus tolumoje jau išvydome Australiją. Vau! Bėgiojo šiurpuliukai. Norisi vis naujų įspūdžių, o čia jų tikrai rasime. Kiek gąsdino Australijos kainos, bet jau buvome nusprendę, kad Autralijoje pirksim mašiniuką ir su juo keliausim per kempingus. Taip bus ir patogiau, ir greičiau.
Jau lėktuvui leidžiantis galėjome matyti, kad čia švaru, tvarkinga. Jau buvome to pasiilgę.
Oro uosto migracijos pareigūnai išvydę iš kur mes esame pasivedė nuošaliau ir dar uždavė papildomų klausimų. Nieko ypatingo, standartiniai: kur važiuosite, kuriam laikui, kiek turite pinigų, ką veikėte savo šalyje ir pan. Visus klausimus atsakę teisingai :) buvome praleisti toliau. Dabar laukė muitinė. Ir vėl tie patys klausimai :). Keista. Bet pareigūnai teigiami ir netrukus mus praleido į Australiją. Uhu!!! Mes jau čia! Valio!
Visi iškart bandėme nusiimti pinigų iš bankomatų. Deja, mums ir suomiui Marrku neleido. Supratome, kad čia kažkas susiję su Europos – Australijos bankininkyste. Reiks spręsti.. Be pinigėlio bus sunkiai pragyventi :).
Visi sėdome į taksi ir buvome nuvežti į Darwino centre esantį hosteliuką. Jį išrinko Ryanas, kuris čia jau yra buvęs. Hosteliukas pigiausias mieste (bet ne toks jau ir pigus – beveik 2/3 mūsų dienos biudžeto), bet turi savo baseiną. Valio.

Darwin (24 photo)

Mudu nieko nelaukę, pasidėję daiktus, iškart pasileidome į automobilio paieškas.
Pirmiausia praėjome pro hostelukuose esančius skelbimus, susirašėme kainas. Pirktis automobilius keliavimui tikrai populiaru. Gerai, bus didesnis pasirinkimas ir geresnės galimybės parduoti automobilį.
Populiariausi variantai – Ford Falcon. Jis patogus miegoti, jo detalės pigesnės nei kitų ir jis rekomenduojamas LP gido. Hmmm.... Kažkaip mums Fordas nebuvo prie širdies...
Tada praėjome pro aikšteles. Užėję į pirmąją susipažinome su jos savininku Johnu. Jis turėjo ir savo servisiuką šalia. Sprendžiant iš aprašinėtos sienos jis buvo labai mėgiamas backpackerių tarpe. Tai geras ženklas.
Kitos aikštelės nebuvo tokios įdomios. Vienoje vyrukas iškart stengėsi įbrukti autobusiuką, į kurį truputį ilgiau pažiūrėjome. Iškart norisi eiti toliau...
Viena iš aikštelių sutikome pliurpalą vyruką, kuris vis dejuodamas, kad jį atleistų bosas už tai kaip jis pardavinėja, mums parodė keletą automobilių (Falconų), bet labiausiai lenkė link nuomos. Buvo galimybė išsinuomoti ir jie įsipareigoja atpirkti iš tavęs už 40% kainos. No way. Mes juk maksimalistai. Mes norime parduoti už tiek kiek pirkome :).
Ėjome toliau. Vienoje iš aikštelių įsišnekėjome su ten buvusiu senuku. Jis, kaip ir pridera jo amžiui, mus pirmiausia įspėjo apie pavojus kelionėje. Naudingiausia buvo tai, kad jis turėjo savo nuomonę apie visus mieste esančius aikštelių pardavėjus. „Tas sukčius, tas nepatikimas, tas nieko...“ ir pan. Gerai buvo tai, kad jis buvo geros nuomonės apie Johną, mūsų pirmajį sutiktą pardavėją. Būtent ten ir buvo tie keletas variantų, kurie krito į akį.
Tad po dienos paieškų turėjome du variantus:
Ford Falcon. 1995 m., 280t. km., su kempinimo įranga. 2700 AUD.
Ford Escape. 2001 m., 120t.km., keturi varomi ratai, automatas. 6500 AUD.
Toyota Hiace kemperis. 1981 m. 250t. km. tinkamiausias keliavimui. 5500 AUD.
Pirmojo Fordo nelabai norėjome dėl jo populiarumo ir mūsų požiūrio į Fordus. Ir jame miegojimas būtų ne pats patogiausias, reikėtų kaskart statytis palapines arba miegoti automobilio gale.
Antrasis Fordas atrodė neblogai. Gan naujas. Ir keturi varomi ratai. Labai svarbu Australijoje jeigu nori šiek tiek nusukti nuo pramintų takų.. Bet kaina buvo mums kiek didoka. Ir jis jau buvo pilnas elektronikos, kuriai sugedus tektų brangiai mokėti tiek už nutempimą (automatas) tiek ir už darbus.
Trečiasis variantas buvo tinkamiausias. Bet jūs tik pažiūrėkite į jos metus! Ji tik keliais mėnesiais jaunesnė už Gintą. Jeigu Gintas jau vos bepajuda girgždančiais sąnariais tai ką kalbėti apie kemperį :). Juokaujame. Kemperiukas buvo senas, bet kilometražas buvo neblogas, dyzelinis variklis, nesutvarkytas, bet tai mes galime pataisyti. Ir Johnas pažadėjo pakeisti vandens pompą, dirželius, radiatoriaus šlangutes. Pauošti iškeliavimui :).
Reikia laukti rytojaus kada pasirodys laikraštis su skelbimais ir pažiūrėti ten esančius variantus.
Valgėme šįkart namuose, šį bei tą pasiruošę iš nusipirktų produktų. Hosteliukas turėjo savo virtuvę. Bet didelė problema su alumi. Maža skardinė alaus parduotuvėje kainavo 6lt, didelių net nebuvo. Jop, Gintui reiks prisukti savo kraniuką :).

2010.02.13. 183-oji kelionės diena.
Perkam laikraštį. Pokalbiai su Johnu. Abejonės. Susipažinkite – Siuzi! Prekinamės. Krokodiliena. Backpackerių klubas. Vakaro prizai. Su Valentino diena!
Iš pat ryto nusipirkome laikraštį ir peržiūrėjome skelbimus. Labai atraktyvaus kažko nepamatėme. Daug Falconų ir Toyotų Camry (bet jos brangesnės ir mažesnės). Nutarėme eiti patarimo pas Johną.
Johnas taip pat jau turėjo tą patį laikraštį. Tai jo duona. Perka automobilius, taiso, parduoda. Jis taip pat atkreipė dėmesį į tuos pačius skelbimus. Bet jie nebuvo pakankamai patrauklūs, kad skambintume.
Ką gi tenka galvoti apie turimus variantus.
Sėdėjome ir galvojome. Juk norime mėgautis keliavimu – pliusas kemperiukui, nemėgstame Fordų – minusas Falconui ir Escape, parduoti didesnė tikimybė – pliusas Toyotai (tokių kemperiukų nėra daug), norint dar daugiau pamatyti – pliusas Ford Escape (keturi varomi). Vistik atrodo, kad jau patys pradėjome ieškoti pliusų Toyotos variante.
Bet kaip Ginto tėtukas sakė – „nesu matęs tokių metų ir dar važiuojančios“ :).
Grįžome darkart pas Johną. Jis pasakė savo galutinę kainą ir pasiūlė, kad tas kelias dienas kol tvarkys kemperiuką pagyventume čia pat, servise.
Sukirtome rankomis. Šiandien šeštadienis, darbus pradedame pirmadienį.
Tad visų pršome susipažinti su mūsų nauja bendrakeleive! Ji vardu Siuzi.

Darwin (24 photo)

Sutarę labai džiaugėmės. Jautėme, kad tikrai norime pagyventi šiame kemperiuke keletą mėnesių. Valio.
Kaip įprasta dieną nueiname į prekybos centrą nusipirkti konors pavalgyti pusryčiams ir pietums.
Tos dienos kulminacija buvo krokodilienos kepsnys. Nors ir brangus, bet nusprendėme paragauti. Ir ne prastai. Kaip dažniausiai sakoma – panašus į vištieną :).

Darwin (24 photo)

Šiandien buvo šeštadienis ir tai buvo Valentino dienos išvakarės ir viename iš klubų, į kurį gavome pakvietimus, nusimatė neblogas baliukas.
Visi keturi nuėjome tenai. Merginoms buvo pažadėta nemokamo šampano. Liuksas. Šampano teko palaukti (tik nuo tam tikros valandos), o tuo tarpu gurkšnojom alutį. Brangus tas skanumėlis. Po poros bokalų pasakėme sau stop. Bet tada į pagalbą atėjo panelė Sėkmė. Vakaro vedantysis pasiūlė keletą žaidimų, kurių metu buvo galima laimėti alaus ir kitų prizų. Tinka. Dalyvaujam. Pirmame, kuriame reikėjo kuo toliau nuskraidinti savo išlankstytą lėktuvėlį, laimė nusisuko – Ginto lėktuvėlis atsitrenkė į balioną ir liko trečias. Bet vedėjas pasiūlė alaus asmeniui daugiausiai atnešiančiam lėktuvėlių. Ryanas, mūsų vikruolis, apsisuko kaip vijurkas ir štai mes jau turim ąsotį alaus ant stalo.
Tiek neužtenka, dalyvaujam toliau. Vedėjas sako, ką atnešti iš salės ir atnešęs vėliausiai iškrenta.

Darwin (24 photo)

Sekėsi neblogai, bet Gintas vėl liko trečias. Ar tik nebus Ščiogolevaitės sindromas? :).
Nepasiduodam ir dalyvaujam dar viename žaidime. Laimėjusiam atitenka pakvietimas į šokinėjančių krokodilų šou ir 100 AUD sąskaita. Verta pasistengti. Reikėjo su dantimis, grindų neliečiant rankomis, pakelti vis mažėjančią dėžutę nuo grindų. Visi trys vyrukai bandė savo laimę. Konkurentai po truputį byrėjo... Ir visi trys vyrukai papuolė į TOP 3.

Darwin (24 photo)

Prizas jau mūsų, bet konkursas tęsiasi toliau. Gintas, susirgęs minėtu sindromu, iškrinta. Ir finale abu mūsų vyrukai, kuriems abiems netoli 60m! Nugali Ryan’as, kuris šiek tiek užsiminėja joga (taip rašome, kad Gintas geriau pasijaustų :)).
Dabar jau turėjome alaus užtenkamai. Alaus ąsočiai ėjo vienas po kito.

Darwin (24 photo)

Taip sau nejučia ir įsilinksmonome. Pradėjo groti grupė. Šokiai tęsėsi iki vėlumos.

Darwin (24 photo)

Po visų ąsočių, iš akių matėsi, kad vyrukams jau laikas namo. Negalvojome, kad taip galėsime pasilinksminti Autralijoje. Svarbiausia reikia dalyvauti.
Jau buvo ankstyvas Valentino dienos rytas ir visi romantiškai nuėjome miegoti į savo 12 lovų kambarį :).

2010.02.14. 184-oji kelionės diena.
Hangover.. Taisom sveikatas baseine. Ilsimės. Prekinamės. Backpackerių vakarienė. Nauji prizai.
Kita diena buvo reabilitacijos diena. Po tokio kiekio alaus reikėjo pataisyti sveikatas. Niekur nebėjome, tik murksojome baseine. Liuksas.
Bet vakarop sužinojome, kad tame pačiame klube ankstyvais vakarais galima gauti patiekalą nemokamai jeigu užsisakai betkokį gėrimą. Tinka. Ir sveikatą pataisysim ir nemokamai pavalgysim.
Maistas buvo labai skanus. Ir dar alaus. Ir tai tik už 10 lt. Australijoje!
Bet štai vėl prasidėjo žaidimai. Dabar jau mūsų diena išaušo. Pirmiausia Vidutė laimėjo golfo turnyrą. Štai jau vienas ąsotis ant stalo. Tada Vidutė laimėjo ąsočių metimo konkursą. Štai jau antras ąsotis ant stalo. Kai juos baigėme paskelbė lėktuvėlių mėtymo konkursą. Gintas išlankstė Vidutei, Ryanui ir sau. Juk jis kietas kaip dešra inžinierius :). Vidutės lėktuvėlis lyderiavo, tada ją pralenkė Ryanas, o visų toliausiai nulėkė kieto kaip dešra lėktuvas. Valio! Ir vėl mūsų visos TOP3 vietos! Laimėjom ir du ąsočius alaus ir dar vieną pakvietimą pažiūrėti krokodilų. Vakarykštį taip pat gavome mes, nes Ryanas tuos krokodilus jau buvo matęs. Liuksas.
Dar viename žaidime laimė nuo mūsų nusisuko (gal gerai – vėl galėjome laimėti 100 AUD sąskaitą). Truputį pasilinksminę grįžome į savo namukus. Antrą dieną iš eilės nebrangiai baliavojam :). Tik reikia dalyvauti :).

2010.02.15. 185-oji kelionės diena.
Pas Siuzę. Plušam. Išlydim Rayaną. Plušam toliau. Dar viena backpackerių vakarienė. Kur prizai? Pavelas. Nakvynė konteineryje :).
Ryte pusryčiaujant kažkaip liūdna pasidarė. Ryanas šiandien turėjo išskristi į Perthą ir kažkaip nesinorėjo atsisveikinti. Labai susidraugavom su juo. Na ir kas, kad mes jį aplankysime Naujojoje Zelandijoje, bet kiekvienas išsiskyrimas liūdnas...
Pasiūlėme savo draugams kartu nueiti aplankyti mūsų Siuzę. Jie mielai sutiko.
Išsiregistravome iš savo viešbutuko ir kartu nuėjome į mūsų naujuosius namus. Jie apžiūrėjo, įvertino ir kartu su mumis pasidžiaugė mūsų Siuze. Kuriam laikui atsisveikinome – prižadėjome ateiti išlydėti Ryano.
Draugams išėjus griebėme savo Siuzę valyti. Čia dar jos keletas fotografijų iki patvarkymų.

Darwin (24 photo)

Nuvilkome lovos ir sėdynių apmušalus, nuėmėmė užuolaidas. Viską apmerkėme, ištrynėme, išskalavome, kad visas garažas pakvipo. Išvalėme visus kampelius. Triūsėme nuo peties :).
Tuo tarpu pakeliamas Siuzės stogas jau buvo nevežtas į dirbtuves kapitaliniam remontui (šio dalyko ir teks ilgiausiai laukti – minimaliai tris dienas), o naują vandens pompą ir dirželius turėjo pristatyti rytoj, tad variklio darbai turėjo prasidėti rytoj.
Šiek tiek išsivalę nuėjome išlydėti Ryano. Viskas greit įvyko, net nepajutome. Paskutinės foto kartu.

Darwin (24 photo)

Grįžę dar išsiskalbėme kartelį ir pradėjome ruoštis nakvynei. Johnas mielai vietoje nakvynės pas Siuzę (nebuvo stogo – daug uodų) pasiūlė nakvoti jo svainio konteineryje. Ne, ne šiukšlių :). Tai ale statybininkų namelis, kuriame buvo netgi kondicionierius. Nerealu. Ir visa tai nemokamai.
Vakare vėl nuėjome pigiai pavalgyti ir galbūt keletos prizų laimėti. Susitikome su Marrku. Pavalgyti pavalgėme, o prizų nelaimėjome. Teko kitiems juos perleisti :). Nieko, dar ateisime.
Grįžę į servisą (garažą, kaip mes vadinome) susipažinome su nauju nubudusiu garažo gyventoju. Jis Pavelas iš Slovakijos. Kaip Johnas sakė jis miega dieną, pabunda naktį. Ir taip jau keletas mėnesių. Karts nuo karto šiek tiek Johnui padeda su elektros darbais. Bet labai retai... Mes netgi dieną kuisdamiesi tarp daiktų radome jo pasą, kuris tiesiog buvo nudrėbtas tarp meškerių, varžtelių, indų.. Tikrai suabejojome, kad jis žinojo, kur jis yra. Bet jis mus nuramino „no problems, yes it‘s mine“. Oho. Keistas požiūris. Jis susikelia sau kojas ant kėdės ir rymo taip porą valandų.. Nei tai hipis nei tai biesas žino kas... Gal dar artimiau susipažinsime.
Sumišę nuėjome į savo konteinerį miegoti.

2010.02.16. 186-oji kelionės diena.
Lietuva, Tėvyne mūsų! Siuzės reabilitacija. Tinginiaujam. Blogas blogas blogas. Žvejų krantinė. Vakarienė. Dar viena naktis konteineryje.
Valio! Šiandien Vasario 16 – oji! Visus su tuo sveikiname (kiek pavėluotai ane?). O mes pusryčiaudami tik himną galėjome sudainuoti. O jūs dar ir laisvą dieną gavote :).
Konteineryje išsimiegojome gerai. Kur gi ne. Kai miegi su kondicionieriumi tai visada gerai. Sunkoka atminti tas naktis kai prakaitas varva per visur. Greit prie gero priprantama :).
Šiandien nieko nebeveikėme. Mūsų Siuzę pakabino prie lubų ir pradėjo tvarkyti jai vidurius.

Darwin (24 photo)

Tą dieną didžiąja dalimi skyrėme blogo rašymui. Daug reikėjo pasivyti, parašyti, nuotraukų atrinkti. Bet tai netgi viena smagesnių akimirkų – vėl prieš akis matyti vaizdai, patirti nuotykiai. Aišku galėtume dažniau įkėlinėti savo rašliavas, bet taip mums netgi labiau patinka... Juk tingesni už tinginius esame :).
Vakarop nuėjome pasivaikščioti krantine. Gintas labai norėjo pažiūrėti, kaip ten žvejai žvejoja. Nekaip jie ten žvejoja. Tįsalioja valą su užmesta krevete... Be jokios sistemos. Taip ir nesupratome kaip ir ką jie ten žvejoja. Pakalbinome vieną žveją. Jis šiek tiek papasakojo. Daugiausia žvejoja dugninėmis.

Darwin (24 photo)

Masalas kalmaras, krevetės arba žuvies gabaliukai. Galima pagauti lašišų, rajų, barakudų, ryklių ir pan. Be abejo ir krokodilų, kurie čia, pakrantėje nėra retenybė.
Gintui be abejo knietėjo ir pačiam laimę išbandyti. Reiks paprašyti rytoj Johno, kad paskolintų porą meškerių žvejybai ir pamokintų kaip tai daryti.
Nuo krantinės patraukėme tiesiai į mūsų įprastą vakarienės vietą. Šįkart buvo merginų vakaras ir žaidimai mūsų nelabai viliojo, tad iškart pavalgę patraukėme namo.
Atgal į savo konteinerį :).

2010.02.17. 187-oji kelionės diena.
Ilsimės toliau. Siuzė atsigauna. Ieškome piešinių. Šaldytuvas. Nebeišeina žuvauti. Įprasta vakarienė. Įprastas konteineris.
Kadangi dabar Siuzė buvo ne mūsų rankose tad ne kažin ką tegalėjome padėti. Slankiojome aplink ir stebėjome. Džiaugėmės tuo, kad Siuzė taisėsi. Naujos detalės ją tikriausiai džiugino. Buvome labai patenkinti Johnu, kuris darė viską, kad turėtume gerus „ratus“.

Darwin (24 photo)

Me stuo tarpu ėjome ieškoti vietos, kur galėtume šiek tiek padailinti Siuzę. Galbūt kažkokių didelių lipdukų ar piešinių. Suradome vietą, kur sutiko tai padaryti, bet reikia atvažiuoti su Siuze ir tada galėsime pamodeliuoti. Ką gi. Reikia palaukti.
Grįžę paklausėme Pavelo (stebėtina – jis buvo atsikėlęs) gal jis norėtų su mumis nueti pažvejoti (matėme pas jį meškerę). Lyg ir sutiko iš pradžių, bet vėliau susirangė ant kėdės ir neatrodė, kad kažką norėtų daryti. Netgi Johno prašomas pažiūrėti mums skirtą šaldytuvą, jis pasakė, kad vėliau. Matai jam karšta :).
Patys nuėjome, išsimontavome ir persinešėme šaldytuvą. Tiesa, su tuo mūsų žinios baigėsi. Reikėjo Pavelo. Kadangi šaldytuvą jam pristatėme prie kojų tai jis sutiko jį apžiūrėti. Pasirodo visai neblogas šaldytuvas. Veikia netgi ant dujų. Rytoj jį turėtume įmontuoti į mūsų Siuzės virtuvę :).
Vakarieniavome vėl savo įprastoje vietoje. Sutikome Marrku. Smagiai pasišnekučiavome. Laimė visai nusigręžė nuo mūsų konkursuose. Netgi Ginto lėktuvai padaryti mums visiems trims nulėkė kažkur į šonus...
Tad netrukus vėl grįžome į savo nameliuką rašyti blogo Jums mieli draugai! O gal sau? Visiems visiems. Džiaugiamės, kad jums patinka skaityti mūsų nuobodžias dieneles, žiūrėti monotoniškas nuotraukas :).

Dili, East Timor

2010.02.10. 180-oji kelionės diena.
Autobusiuku link Dilio. Gražuolis Timoras. Atokus pasienis. Mielas ir gražus Rytų Timoras. Dilis. Brangu. Ilsimės.
Vėl išsimiegoję viename kambariuke anksti ryte (jau baigiame priprasti prie ankstyvų kėlimųsi) sėdome į autobusiuką ir pajudėjome link Rytų Timoro. Kelionė su pasienio procedūromis turėjo trukti 12h. Niekis :).
Vienas vokietis su mumis keliaujančiam Ryanaui yra pasakęs: „Timor is nothing to see. Flat and no flora and no fauna“. Tikriausiai turėjo miegoti važiuodamas per šią gražią salą. Vėl nepakartojamas maršutas. Tiesa gamta jau šiek tiek keitėsi. Jautėsi sausesnis klimatas ir tuo pačiu kitokia gamta. Kažkas panašaus į Tailando šiaurę ir Laosą. Mums labai patiko. Netgi vietinių gyventojų archotektūra dar visiškai natūrali – bambukiniai namukai su kukurūziniais stogais.

Dili (30 photo)

Labai daug kukurūzų laukų. Ten kur žemiau ten ryžiai. Sukasi kaip išmano.
Pasienį pasiekėme šiek tiek po vidurdienio. Saulė kaitino kaip pašėlusi. Paskutinė kelio atkarpa iki pasienio buvo taip mažai naudojami, kad kartais važiavome vos matomu keliu.
Pasienio postas labai paparastukas. Vienoje pusėje esančiuose kioskiukuose gavome išvykimo antspaudus, o kitoje naujas vizas. Dar vienas antspaudas į pasą. Kažin ar užteksim lapų iki kelionės pabaigos? Reiks pasimokinti įklijuoti :).
Smagu buvo matyti jauniausios pasaulyje valstybės vėliavą.

Dili (30 photo)

Rytų Timoro valstybei tik 8 metai. Apie ją dažniausiai buvome girdėję tik iš šiurpių karinių reportažų. O štai dabar esam čia, besikuriančios, jaunutės valstybės pasienyje.
Dažnai būna, kad įvažiuoji į šalį ir nežinia kodėl apima geras jausmas. Sunku tai paaiškinti. Taip atsitiko ir šįkart. Čia jautėmės labai gerai. Abu. Liuksas.
Ir kuo toliau tuo geriau jautėmės. Šalis daug rečiau apgyvendinta nei kaimyninė Indonezija (be abejo tai ir dėl represijų ir kruvinų išsilaisvinimo kovų...), kaimo namukai buvo visiškai susiliejantys su gamta. Kur ne kur kyšojo bažnytėlės. O pati gražiausia kelio atkarpa driekėsi pajūriu. Neįtikėtinai gražus. Visi aikčiojome iš susižavėjimo. Gaila, kad visas grožis buvo ne mūsų pusėje tad pavyko padaryti tik keletą ne visai gerai reprezentuojančių fotografijų.

Dili (30 photo)

Taip vingiavome apie porą valandų ir pasiekėme sostinę Dili. Tai net 200t gyventojų neturintis miestas, atsikuriantis po kruvinų išpuolių. Visas miestas pilnas Jungtinių Tautų personalo, ištisai patruliuoja JT policija. Ir iškart pajutome to įtaką – miestas buvo švarus! Neįtikėtinai po to ką matėme Indonezijoje.
Nakvynė jau žinojome, kad nebus pigi. Turistų čia dar mažai, viešbutukų taip pat, tad dauguma nakvynių vietų skirtos JT personalui, kuris suformavo atitinkamas kainas.
Kadangi jau buvo vėloka tad neiko per daug nebenuveikėme. Pavalgėme ir nėrėme į svo kambarius.
Mes žiūrėjome televizorių. Pasiilgome :).

2010.02.11. 181-oji kelionės diena.
Dilis. Apsukam porą ratų. Siesta. Dar pora ratų. Pavalgom. Pagurkšnojam.
Gerai išsimiegoję išėjome dviese pasivaikščoti po Dilį. Karštis ohoho. Tespėjome nueiti iki vyriausybės rūmų.

Dili (30 photo)

Prasivaikščiojome pakrante, kuri buvo nusodinta dideliais medžiais (gerai – pavėsis).

Dili (30 photo)

Dar užėjome į fotografijų, apie išsivadavimo kovas, galeriją. Kraupu, ką teko patirti vietiniams gyventojams. Kaip ir mes, lietuviai, už laisvę jie turėjo sumokėti didelę kainą. Bet tai netrukdo jiems toliau šypsotis :). Ir nebaisios jiems pasaulinės krizės. Jie žiūri kaip išgyventi šiandien. Ir panašu, kad su JT pagalba jiems tai sekasi visai neblogai. Tikėkimės, kad taip bus ir kai JT išvyks..
Nusipirkę maisto pačius karščius prabūti grįžome į viešbutuką. Vėl pažiūrėjome telikiuką :).
Vakare nusprendėme nueiti į vietinę katedrą, kurią 1989 metais pašventino popiežius Jonas Paulius II.

Dili (30 photo)

Rašoma, kad tada jo vizitas pritraukė 250t žmonių. Tai ketvirtadalis Rytų Timoro gyventojų. Jie labai religingi. Tai galima matyti visur: kryželiai automobiliuose, naujos statomos bažnyčios, šventųjų atvaizdai namuose...
Gaila, kad nepavyko patekti į vidų. Tikriausiai atidaroma tik mišioms.
Dar kiek pavaikščiojome mieste, žiūrėjome ką veikia žmonės, kaip įsikūrinėja verslas, kaip viskas bunda naujam gyvenimui.
Vakare susiradome ramią vietelę pavalgyti. Pelė vitrinose šiek tiek sugadino švaraus miesto reputaciją, bet tik labai nedaug :). Valgis buvo skanus. Tik ne sriuba. Čia jie tikrai nemoka gaminti geros Tom Yam sriubos...
Alaus geriau nusipirkti parduotuvėje, bet ir tai ne pigu – 2.5 USD (JAV doleris oficiali Rytų Timoro valiuta). Bet labai norėjosi pakelti bokalą paskutinį vakarą Pietryčių Azijoje. Už tas visas nepakartojamas akimirkas, už tuos visus nuotykius, kuriuos patyrėme... Liuksas iš didžiosios raidės :).

Kupangas, Indonezija

2010.02.08. 178-oji kelionės diena.
Keltas. Šiukšlynai. Privati kabina. Delfinai. Miegam. Kupangas. Apsinakvojam.
Ryte jau buvome užsiprašę pusryčių anksčiau. Vistik buvo 5h ryto (Lietuvoje tuo metu dar buvo 23h praėjusios dienos). Viešbučio šeimininkai mums suorganizavo transportą iki uosto, iš kurio turėjome išvykti. Be abejo už atitinkamą kainą.
Prie kelto buvome nusprendę nuvykti dvi valandas prieš išvykstant. Norėjome apsidrausti nuo tikėtinų netikėtumų :).
Bet laivas išvyko laiku ir mes pajudėjome Kupango link (Vakarų Timoras).
Jau esame pripratę prie šiukšlynų, bet pamatę naujas šiukšlių krūvas vis negalime nenusistebėti.

Kupangas (20 photo)

Ideali vieta tarakonams ir žiurkėms. Kelios žiurkės tiesiog pradėjo bėgioti denyje. Lyg niekur nieko. Vienai deja nepasisekė. Tikriausiai buvo tiek priėdusi, kad nebetilpo įlisti atgal į savo urvą. Užpakalis spurdėjo, bet neįlindo. Vietiniai vaikinukai ją greitai čiupo už visų kojų ir uodego ir švystelėjo į jūrą. Drastiškas būdas... Tiek nešiukšlintų tai gal nereikėtų nieko ir mėtyti per bortą.
Kurį laiką pabuvę bendrame denyje laivo pirmgalyje aptikome salytę su minkštomis kėdėmis, televizoriumi ir vaizdu per laivo priekį. Liuks. Greit susinešėme savo mantą tenais ir turėjome beveik privačią kabiną. Nežinome, ar ji buvo skirta visiems, bet vietiniai į ją eiti nedrįso. Juk ten baltieji :).
Pirmą kartą buvome tokiame tolyje nuo kranto. Į kurią pusę bepažiūrėsi ten vanduo. Įdomus jausmas. Tada nejučia prisimeni visus reportažus apie Indonezijoje skendusius keltus... Nuvejame tas minti ir stebime jūros platybes. Ilgai laukę vistik sulaukėme ir delfinų. Aptikę žuvų būrį jie kaip pašėlę šokinėja iš vandens. Taip tikriausiai arba daužydami žuvis arba iškart jas rydami :).

Kupangas (20 photo)

Kaip greitai jie pasirodo taip greitai ir pranyksta. Ir tada laukiame kitų pasirodymų.
Buvo pietų metas tad sudėjome visi viską ką turėjome, nes vietinis „bufetukas“ neveikė. Pasisotinę žiūrėjome filmus. Vos ne vip‘ai :).

Kupangas (20 photo)

Vakarop priešais laivą pamatėme juoduojantį dangų. O ou... Nieko gero tas nežadėjo. Debesys po truputį artėjo. Laukėme, kada bangos pasišiauš ir pradės mėtyti mūsų laivuką. Bet bangos nebuvo tokios baisios, kokių laukėme ir netgi lietus nebuvo toks stiprus kaip buvo nupiešusios mūsų pasąmonės.
Vos valandikę palijęs netrukus lietus nuslinko tolyn. Lengviau atsikvėpėme. Galėjome ramiai grožėtis saulėlydžiu. Vėl pasirodę delfinai buvo kaip tik laiku.

Kupangas (20 photo)

Dar kurį laiką saulei nusileidus žiūrėjome flmus, bet visų akys jau merkėsi tad kas kaip išmanė įsitaisė miegoti. Ir visai saldus tas miegutis buvo. Tik neilgas. Kadangi jūra buvo rami tad keltas atplaukė net trimis valandomis anksčiau. Dar buvo tik trys valandos ryto.
Po trumpų derybų krante įsėdome į vietinę „maršrutkę“, kurią jie vadina bemo ir kartu su aplink kudakuojančiomis vištomis nuvažiavome į Kupango centrą.
Paklaidžioję tarp viešbutukų išsirinkome paprasčiausią, bet švariausią. Savininkas žinojo, ko keliautojams reikia tad greitai įsikūrėme. Visi viename kambaryje. Buvo dvi lovos ir du papildomi čiužiniai. Kaip tik tai ko mums reikia. Užknarkėme. Teambildingas :).

2010.02.09. 179-oji kelionės diena.
Mothers fathers... Transporto paieškos. Prekybos centras. Viena idėja miršta... Pašto paieškos. Lenkų porelė.
Gerai išsimiegoję patraukėme vis kartu į pusryčių paieškas. Hosteliukas, kuriame apsistojome turėjo ir savo bariuką pakrantėje. Bet kainos mums ten pasirodė per daug turistiškos...

Kupangas (20 photo)

Ėjome toliau. Papusryčiavome vietinėje gatvės valgyklėlėje taip labai nudžiugindami valgyklėlės šeimininką. Kaina mums tikrai gera. Prajuokino valgyklėlės „gaspadinė“. Pamačiusi mus ji išvardino visus tris žodžius, kuriuos žinojo: „Hello mother father“. Nusijuokėme. Ir tik vėliau pagalvojome, kad galėjo būti prasmė šiame žodžių kratinyje. Laba jau panašiai skambėjo kaip vulgari anlgliška frazė „Hello you mother fu....“. Nebegalėjome paleisti to naujadaro ir naudojome kiekviename žingsnyje juokdamiesi iki ašarų...
Pavalgę šiaip ne taip susiradome autobusų kompanijos, kuri veža iki Rytų Timoro sostinės Dilio, ofisiuką. Nusipirkome bilietus rytojaus rytui.
Dar norėjome nusipirkti šiokių tokių daiktų prieš įvažiuojant į Australiją tai nuvažiavome į vietinį prekybos centrą. Nusipirkome keletą drabužėlių ir kitų niekniekių. Už juos Autralijoje mokėtume daug daugiau...
Popietę visi praleidome mūsų viešbutuko kavinukėje. Iš jos atsivėrė gražus vaizdas į visą įlanką.

Kupangas (20 photo)

Alus buvo brangus tad mes pasiūlėme šeimininkui mainyti vieną bokalą į mūsų LP Pietryčių Azijos gidą. Turėjome ne originalą tad nebuvo labai gaila. Buvome galvoję jį kam nors padovanoti. Mums jau nebeprireiks. Jau po kelių dienų turėtume būti Australijoje.
Su hosteliuko – kavinukės šeimininku mes jau kurį laiką palaikėme ryšį, nes jis karts nuo karto padėdavo keliautojams susiorganizuoti jachtas į Australiją. Jis dar kartą patikslino, kad laivai mūsų tikrai neims, o jachtų kolkas nenusimato. Ciklonų sezonas šiuo metu tad būtų labai pavojinga leistis į tokią kelionę... Iškart prisiminėme mūsų kelionę laivuku į Labuanbajo. Padėjome tašką šioje vietoje. Reikia lėktuvo... Ryanas ir Marrku ir taip būtų skridę lėktuvu iš Dili į Darwiną tad mes vėl tapsime bendrakeleiviais.
Toliau skubėjome ieškoti pašto. Deja, jis jau buvo užsidaręs ir vietinių rekomendacijomis važinėjome iš vieno miesto galo į kitą. Pagaliau su gan gerai angliškai kalbančio indoneziečio Nimrot pagalba suradome keletą atviručių. Ačiū tau Nimrot!
Grįžę į kavinukę susipažinome su lenkų porele, taip pat keliaujančia aplink pasaulį. Tiesa su rezervuotais skrydžiais. Pasipasakojome kas ką matę ir ką dar ketiname pamatyti. Nevisada mums patinka kalbėtis su panašiais į mus keliautojais. Kartais tiesiog jaučiasi kaip norima pasakojimais ką jie matė, o ko mes nematėme, pasipuikuoti ar tapti išskirtiniais. Ok, tai tada ir būkit tokie sau :). Lenkai nebuvo visiškai tokie, bet ...
Vakare galutinai palaidojom savo idėją apkeliauti pasaulį be lėktuvo skrydžio. Užsisakėme lėktuvo bilietus iš Dili (Rytų Timoras) į Darwiną, artimiausią miestą Autralijoje. Truputį negeras jausmas buvo krūtinėje. Nelengva atsisakyti idėjos...

Flores sala. Kelimutu ugnikalnis. Ende. Indonezija

2010.02.04. 174-oji kelionės diena.
Vistik išvykstam. Nereali Flores sala. Nereali Flores sala! Nereaaaliii! Mes jum sakom – tikrai nereali! Sugendam. Naktinė kelionė. Mėlynų akmenų paplūdimys.
Ryte dar gerokai prieš sutartą laiką mes jau buvome ant kojų ir pasiruošę išvykti. Vis kamavo abejonės, ar nepaves vakarykščiai baliavotojai.
Visgi vyrukai kaip agurkiukai buvo pasiruošę vykti. Jų buvo trys – vienas vairuotojas, kitas automobilio savininkas, o trečiam Flores salos rytuose esančiame mieste Maumere reikėjo pasidaryti pasą. Na ir mes, lietuviukai ir estas Tomas.
Tik pradėjus važiuoti buvome nustebinti salos grožio. Kelias driekėsi tai į kalną tai į pakalnę vingiuodamas tarp tropinės gamtos. Tikriausiai ir kitos salos tokios pačios gražios tik per tankiai apgyvendintos ir per namukus neidavo nieko matyti. O čia aikčiojome iš nuostabos. Ryžių laukai, kurie tarp kalnų buvo išsidėstę kaip voratinkliai. Turistams taip ir pristatinėjami – Spider-web rice fields.

Flores sala (56 photo)

Gamta buvo žalia žalia. Juk buvo lietaus sezonas. Nerealu. Šitą kelią rašome į gražiausių pravažiuotų kelių trejetuką :). Būtinai čia reikės grįžti palaipioti po žalius kalnus, pavaikščioti po vietinius kaimukus. Gaila, kad važiavome ne su trijų dienų kelione...
Indoneziečių vyrukų kompaniją pasitaikė labai linksma. Žvygavom visą kelią. Jie gerai kalbėjo angliškai ir laidė nerealius juokelius. Fone visada grojo Bob Marley arba virtinė grupė Nanaku. Pastarosios grupės dainas greitai pradėjome ir mes dainuoti :). Pagaliau galėsime į savo dainų skiltį įdėti mus lydėjusią dainą. Paklausykite (kai įdėsime, nes daug jau esame pažadėję įdėti, bet nepavyksta :)).
Pakeliui dar užsukome į vieno iš vaikinukų tėviškę. Kaimukas buvo įsikūręs didelio kalno papėdėje, labai gražioje vietoje.

Flores sala (56 photo)

Kaimukui tai buvo didelė atrakcija pamatyti mus. Buvome pavaišinti kava, pasiūlyto kramtomo tabako atsisakėme. Nuo to kramtomo tabako (tai net ne tabakas, o kažkokio medžio lapai) visų moterų dantys buvo raudoni. Žiaurokas vaizdelis.
Smagu buvo pamatyti, kad pas juos sodybos jau nebe tokios apverstos. Netgi panašiai į lietuvių senovines sodybas priešais namukus visi turėjo įrengtus darželius. Ne rūtos ten augo, bet vistiek gražu.

Flores sala (56 photo)

Taip sau linksmai važiavome toliau ir vakarop įvažiavom į neblogą lietų. Pylė kaip iš kibiro. Ir kaip tyčia sugedome. Nukrito generatoriaus dirželis. Pralaukėme geras porą valandų. Iš pradžių vyrukai bandė gauti naują dirželį, o po to dėti senąjį ir sutempti. Pavyko. Šiaip ne taip išvažiavome. Ir kaip visada su indoneziečiais – kas tris valandas stojome valgyti. Kur jiems telpa?
Stabtelėjome mėlynų akmenų paplūdimyje. Nors ir buvo tamsu, bet buvo galima matyti mėnesienoje mėlynuojančius akmenukus. Įdomu. Atrakcija. Važiavome toliau.
Nepavydim vairuotojui. Tuo tarpu kai mes knarkėme jis turėjo vairuoti. Karts nuo karto sustodavome išgerti kavos (kartu ir vėl pavalgyti..).

2010.02.05. 175-oji kelionės diena.
Moni miestelis. Kelimutu ugnikalnis. Trijų spalvų ežerai. Papusryčiaujam. Atsisveikinam. Autobusu į Ende. Nakvynės paieškos. Kaip nusigauti iki Timoro? Naujazelandietis. Leidimai į Australiją. Pokalbiai prie alaus.
Bet viskas liuks ir apie 4h ryto sėkmingai pasiekėme Moni, miestelį, kuris visiškai šalia Kelimutu ugnikalnio. Kelimutu tai vulkaninis plotas, kuriame tyvuliuoja trys skirtingų spalvų ežerai. Ir jie kas kažkurį laiką pakeičia spalvas.
Mes į ugniklanį buvome užvešti kito vairuotojo, nes mūsiškis jau nepajėgė vairuoti. Viršūnėje be mūsų dar buvo gal penki žmonės. Čia lietingojo sezono privalumas. Bet netgi ir sausuoju sezonu čia neprisirenka armijos turisų. Flores sala yra mažiau turistų lankoma (ir teršiama).
Mums lankantis du ežerai buvo mėlyni (galbūt vienas turkio spalvos, kitas šiek tiek šviesesnis) ir vienas tamsiai rudas. Tekant saulei šios spalvos atrodė dar ryškesnės. Liuks.

Kelimutu (56 photo)

Nuo apžvalgos aikštelės buvo galima matyti visus tris ežerus ir dar jūrą tolumoje.

Kelimutu (56 photo)

Pakankamai paganę akis grįžome iki savo vairuotojo, su kuriuo grįžome į Moni miestelį.
Čia turėjome išsiskirti su Tomu. Jis toliau važiavo į Maumere miestuką, o mes truputuką turėjome grįžti atgal į Ende miestuką.
Kol laukėme savo autobuso dar subalgėme po blynelį su bananu. Tai jau tapo įprastas maistas pusryčiams.
Svečių namų šeimininkas ne iš kelmo spirtas. Pamatęs, kad mes laukiame autobuso į Ende, jis pasiūlė sumokėti jam ir jis tada sumokės vairuotojui. Neva taip bus pigiau. Lyg ir turėtume juo tikėti, juk jis draugas mus atvežusių vyrukų. Bet jau buvome pakankamai perpratę indoneziečius tad pinigų jam nedavėme.
Kai susistabdėme autobusą mus vešiantį į Ende, prišokęs vyrukas iš svečių namų kažką pro duris šuktelėjo vairuotojui. Supratome, kad sukčiaujama. Tik įlipę neskubėjome mokėti, o vietinių keleivių gestais paklausėme kainos. Supratome, kad vietoje mums siūlytų mokėti 50t rupijų tereikia mokėti 30t. Va čia tai Indonezija. Net ir pažįstami žmonės nori tave apgauti.
Iki Ende tebuvo 55km. bet juos įveikėme tik per 2h. Kelias ėjo stačiai į kalnus ir vėl į pakalnę... Nerealiai gražu. Žali kanjonai. Iš skardžių trykštantys kriokliai. Gaila, kad nepavyko nufotografuoti, autobusiukas visas drebėjo ir maži langiukai nebuvo tinkamiausi paveikslavimui. Tiesiog grožėjomės. Topų topas.
Ende miestukas kaip ir visi Indonezijos miestai nėra švaros įsikūnijimai. Nors turime pastebėti, kad Flores saloje miestukai šiek tiek švarsni, mažiau plastiko, mažiau maišelių... Ir tai pirmoji krikščioniška sala. Nieko tuo nenorime pasakyti, bet gal...
Netrukome susirasti nakvynę ir išėjome į kitą didelį žygį – susirasti kelto į Timoro salą. Pakeliui teko išgirsti net penkias versijas apie išvykimo laikus tad reikėjo įsitikinti kas ir kaip.
Turistų informacijos centre niekas nekalbėjo angliškai. Vienintelis kalbantis angliškai buvo išėjęs į mečetę pasimelsti (penktadienis šventa diena musulmonams..). OK. Einam į Pelni kompanijos (didžiausia laivybos kompanija Indonezijoje) ofisą paklausti informacijos. Užrakinta. Nepasiduodam ir įeinam per galines duris. Nieko mums negali padėti tik davė telefono numerį, kuriuo reikia skambinti į keltų kompaniją. Tai buvo tas pats numeris, kuriuo mes jau buvome skambinę (gavome iš LP gido). Balsas kitame laido gale (jeigu mobiliakai dar turi laidus...) sakė, kad keltas išvyksta pirmadienį (šiandien penktadienis). Na bent jau išvyksta. Bet nebuvome tikri dėl balso anglų kalbos žinių tad nusprendėme į ofisą grįžti rytoj ir dar kartą tuo įsitikinti.
O tuo tarpu nuėjome pasėdėti prie interneto, kurį iškar praminėme ponu Vėžliu... Interneto kavinukėje dirbęs vaikinukas pasakė, kad keltas visgi sekmadienį ir tuo keltu vyksta jo tėvas. Štai dar viena versija. Bet patikrinsim rytoj.
Nepraleidome progos užsukti į bažnyčią. Kaip minėjome čia krikščioniška sala ir bažnyčių jau matėme ne vieną. Nustebome pamatę pilną bažnyčią vaikų. Tikriausiai buvo atėjusi visa mokykla. Nežinome, ar tai buvo privaloma ar savu noru, bet atrodė įspūdingai. Visi bažnyčioje esantys vaikai pilnais balsais giedojo giesmes. Pas mus taip nesame matę. Liuksas.
Mūsų džiaugsmui grįžę į viešbutuką sutikome Ryaną, keliautoją iš Naujosios Zelandijos. Smagiai šnekučiuodamiesi pavakarieniavome, pagurkšnojome alutį. Dar net nenutuokėme, kiek laiko teks mums kartu praleisti su misteriu Ryanu :).

2010.02.06. 176-oji kelionės diena.
Kelto paieškos. Valio! Apsinakvojam ilgiau. Įsikuriam. Suomis Markuu. Pasivaikštom pakrante.
Taigi anksti ryte nieko nelaukę Gintas ir Ryanas patraukė į kelto paieškas. Reikėjo patikrinti, ar vaikinuko iš interneto kavinukės informacija teisinga.
Pelni ofise esanti mergina mokėjo tik vieną atsakymą – NO. Ko mes beklaustume – ar turite laivų plaukiančių į Timorą? No. Ar yra šį savaitgalį laivų plaukiančių į Timorą? No. Ar yra kitą savaitę plaukiančių laivų į Timorą? No. Ar žinote kitų laivybos kompanijų, galinčių plaukti į Timorą? No. Greitai supratome, kad net į klausimą – ar turi kiek proto? – ji atsakytų taip pat... Nenorime nieko žeminti, bet kartais sunku suvokti kai kurių žmonių nelankstumą, abejingumą...
Taigi grįžome iki interneto kavinukės pas tą patį vaikinuką. Jis paskambino savo tėvui ir sužinojo, kad keltas nukeltas iš sekmadienio į pirmadienį. Viltis vėl sužibo. Bet reikia važiuoti į kitame Ende gale esantį uostą ir ten tiksliai susižinoti. OK. Taip ir darom. Susistabdome du vaikinukus su motoroleriais ir lekiam.
Ne taip paprasta. Pasirodo keltų kompanija ne tame uoste ir reikia važiuoti apie 15 km kita kryptimi. Tie patys mus atvežę vaikinukai užsiprašė nerealios kainos tad tik paprašėm, kad pargabentų atgal į miestą. Ten netrukome pagauti kitus du motorolerininkus ir nulėkėme į kitą vilties uostą.
Valio! Ten įsikūrusi keltų kompanija patvirtino, kad keltas yra pirmadienį. Bilietų nebūtina pirkti dabar, galėsime atvykę. Ką gi. Turime dar dvi dienas.
Po pietų į mūsų viešbutuką atvyko suomis Marrku. Ryanas su juo susipažino dar Labuanbajo. Jis taip pat kaip ir mes, ir kaip Ryanas, keliavo į Australiją. Liuks. Jau nebloga kompanija.
Kadangi turėjome sočiai laiko tai pasidarėme skalbimo dieną. Reikia viską išsiplauti iki brangiosios Australijos.
Vakarop nuėjome pasivaikščioti pakrante. O siaube. Šiukšlynas. Juodas smėlis dar sustiprina netvarkos vaizdą.

Ende (25 photo)

Nieko gero nepamatę pasukome atgal. Užėjome į kieniečių restoraną, kuriame mums padavė angliškus meniu. Iškart galėjome atsistoti ir išeiti. Turistinis meniu turistinės ir kainos. Grįžome į savo viešbutuką ir ten pavalgėme labai labai pigiai ir skaniai. Šįkart jau šnekučiavomės visa nauja kompanija.

2010.02.07. 177-oji kelionės diena.
Polution beach. Apsiperkam. Paskutiniai skalbimai.
Turėjome visą dieną laisvą. Tad nusprendėme kartu su Ryanu eiti į paplūdimį pasimaudyti. Viešbučio šeimininko paklausėme, kuriame paplūdimyje galime išsimaudyti ir nuėjome jo nurodyta kryptimi. Buvo karšta kaip pekloje. Laukėme kada galėsime pasinerti į vandenį, nors jis tikriausiai ir nebūtų toks vėsus kaip norėtųsi.
Pirmieji vaizdai šokiravo. Ar tikrai mums čia patarė išsimaudyti? Vaikai plukdė laivelius šiukšliname vandenyje, pakrantė buvo nusėta plastiku.

Ende (25 photo)

Siaubas. Tokiais tempais mes greitai visai nebeturėsime kur maudytis. Jokios atsakomybės. Kur ši… ten paliko… Uch. Ne kartą buvome klausę vietinių, kodėl taip vyksta. Jų atsakymas, kad tai trūkumas švietimo. Bet juk viskas prasideda dar šeimoje! Ką mamos galvoja mėtydamos šiukšles per vaikų galvas? Jau nekalbame apie tėvus, kurie vaikams jau nuo mažų dienų pučia cigarečių dūmus į veidą... Viena labiausiai rūkančių tautų pasaulyje...
Nusprendėme bent jau pasivaikščioti pakrante. Šiukšlių kiek apmažėjo, bet į vandenį lįsti jau nebesinorėjo. Stebėjome kaip žvejai traukia kalmarus į krantą.

Ende (25 photo)

Pasitaikydavo tikrai neblogų egzempliorių. Po to juos neša priduoti į vietinius restoranus. Smagu, kad bent jau nesėdi bambas išvertę.
Vieni traukia žuvis su harpūnais kiti su tinklais. Atrodo, kad sėkmė labiau pirmųjų pusėje. Vyrukai su tinklais dažniau painiodavo tinklus ant kranto nei su jais žvejodavo :).

Ende (25 photo)

Užtektinai prisižiūrėję tiek ir įdomių, tiek ir kraupių vaizdelių patraukėme namo. Saulė deginte degino. Užsukome į vietinį supermarketą nusipirkti ko nors šalto. Visi stebėjo kiekvieną mūsų žingsnį. Supratome, kad ne tiek jau ir daug čia atvyksta turistautojų. Sukeldavome audrą juoko kai konors paklausdavome angliškai. Juokiasi ir juokiasi. Bent jau tai gerai. Užkrečia gera nuotaika.
Tą vakarą dar pasiskalbėme prieš iškeliaudami ir visi nuėjome anksčiau pamiegoti.

Labuan Bajo, Indonezija

2010.02.02. 172-oji kelionės diena.
Labuanbajo. Nakvynės ir transporto paieškos. Vokiečiai ir naujazelandietis.
Labuanbajo yra pirmasis Flores salos miestelis. Tai populiari stotelė tarpe nardytojų, bei keliautojų, norinčių pamatyti Komodo drakonus.
Mums tai buvo stotelė norint susiorganizuoti tolesnį transportą keliauti toliau į rytus. Buvome skaitę, kad keliavimas per Flores salą nėra pats lengviausias ir greičiausias tad pasilikome sau vieną dienelę žvalgybai.
Estas Tomas norėjo pamatyti Komodo drakonus. Mes juos matėme prieš dvejus metus tad šįkart taupant lėšas šią pramogą praleidome.
Išlipę iš laivuko iškart ir patraukėme į paieškas – vieni kelionės į Komodo salą, kiti į Flores rytus. Tuo pačiu ieškojome nakvynės. Beieškant nakvynės stebėjomės esančiu grožiu danguje...VAU!

Labuanbajo (24 photo)

Miestelis buvo netvarkingas kaip ir dauguma Indonezijos gyvenamų vietų. Jau turėjome priprasti prie to vaizdo, bet ar tai įmanoma? Matant kalnus šiukšlių pakrantėse, kuro „vitražus“ ant vandens. Ir tai vienoje gražiausių Indonezijos vietų. Tiek nardytojams tiek ir vaizdų medžiotojams.

Labuanbajo (24 photo)

Ar kai sekantį kartą čia atvyksime ar apskritai matysis pakrantės per šiukšles? Ar vandenyse bus likusi bent žuvelė? O gal jos jau bus digimonizavusios į japiniškų animacinių filmų herojus?... Et... Net ašarą išsispaudžia matant tokią neteisybę..
Kol ieškojome nakvynės susipažinome su vokiečių porele, kuri buvo atvykusi panardyti į šias salas ir toliau taip pat ketino vykti į Flores rytus. Nutarėme pažiūrėti kelionės kartu. Tuo pačiu sutikome naujazelandietį Rayaną, kuris patarė dėl nakvynės ir mes nieko nelaukę ten ir patraukėme. Iš vakaro transporto nepavyko susirasti. Gal ir gerai. Būtų gerai turėti laisvą dieną tarp ilgesnių kelionių. Buvo variantas, kad keliauti vietiniu transportu iškart rytoj ryte ir taip per dvi dienas pasiekti mūsų norimą Kelimutu ugnikalnį. Taip nenorėjome. Geriau įdėti šiek tiek darbo ir paorganizuoti kitus keliautojus ir turėti už tą pačią kainą geresnę kelionę.
Nakvojome visiškai paprastukuose nakvynės namuose. Kambariukai iš lentų suręsti, dušas užsipilant kaušu vandenį ant savęs. Pigu. Liuks. Mums patinka :).
Vakare sužinojome, kad vokiečiai su mumis nevyks. Teks pasiieškoti kitų bendrakeleivių.

2010.02.03. 173-oji kelionės diena.
Transporto paieškos. Miestelis be elektros. Apibarami už estą :). Pasirenkam transportą. O gal?...
Kitą dieną atsikėlėme nuo vis kaistančio oro. Ilgai neina miegoti jeigu saulė šviečia į tavo kambario pusę.
Gal taip ir geriau. Reikia kibti į darbus. Papusryčiavome ir patraukėm į transporto bei bendrakeleivių paieškas.
Sekėsi visai neblogai. Transporto pasiūlymų gavome daug, tad greitai įžiebėme konkurencinę kovą ir turėjome labai neblogą pasiūlymą trims dienoms kelionei per Flores salą sustojant keletoje vietų pasigrožėti vietinėmis įžymybėmis su galutine stotele aplankant Kelimutu ugnikalnį.
Alternatyviai turėjome pasiūlymą iki Kelimutu ugnikalnio nuvykti per vieną dieną ir aušrą pasitinkti prie trijų spalvų ežerų. Abu variantai buvo geri, teliko sulaukti Tomo, grįžtančio iš Komodo drakonų ir pasitarus su juo priimti sprendimą.
Kalbinome ir kitus keliautojus. Buvo keletas potencialių, bet jiems patogiau iškeliauti po kelių dienų tad jie mums ne pakeliui :). Gaila, kad naujazelandietis jau turėjo bilietus vietiniam transportui. Jis linksmas penkiasdešimtmetis, būtų smagu su juo keliauti.
Taip vaikščiojant buvome apibarti vieno indoneziečio iš agentūros, kad neva nuviliojome jo laivą. „Ką?“. Pasirodo estas su dar kažkokiu draugeliu ryte nesulaukę kitų keleivių išplaukė su jų valtininku niekam nieko nepranešę :). Tikriausiai Tomas tam turi savo versija tad nesivėlėme į ginčus ir nuėjome. Kartu ir džiaugėmės. Pagaliau ir juos kažkas pastatė į kampą :).
Kol laukėme Tomo bandėme prisijungti prie interneto. Viskas lyg ir veikia. Pykšt ir dingo elektra. Su ja kartu ir internetas. Vietiniai mus nuramino - "taip dažnai, kartais kelioms dienoms...". Ok. Reikia prie to priprasti :).
Vakare sulaukėme Tomo ir pasakėme jam dienos variantus. Mūsų nuostabai jis pasirinko greitąjį variantą. Neva neturintis laiko. „O ką planuoji veikti po Flores salos?“ - „Dar nežinau...“. Keista... Ok, greitasis tai greitasis variantas. Gal tai net geriau. Gal pavyks greičiau rasti keltą iš Flores salos į Timoro salą? Nežinojome keltų tvarkaraščio, nes ko bepaklausėme visi sakė skirtingas išvykimo datas ir laikus. Kaip visada. Ko paklausi to negausi...
Tą vakarą dar klustelėjome keletos turistų dėl galimybės prisijungti prie trijų dienų kelonės. O gal? Bet norinčių nebuvo ir mes sutarėme su vežėjais susitikti ryte ir pajudėti link Kelimutu. Tikimės jie nepramiegos, nes vakare juos sutikome gerokai „įkaušusius“ – neva šventė vieno iš draugų gimtadienį. Su gimtadieniu!

Kelias iki Flores, Indonezija

2010.02.01. 171-oji kelionės diena.

Šiaip ne taip papusryčiaujam. Keliamės į Lombok salą. Mataram. Apsipirkinėjam. Vietinis VIP autobusas. Keltu į Sumbawa salą.
Atsibudome su saule, kad spėtume papusryčiauti ir būtume kelto krantinėje dar prieš nurodytą laiką. Jau iš vakaro buvome paprašę, kad pusryčius paruoštų anksčiau, nelaukiant kol mes ateisime. Deja. Atrodo, kad tie telefonai, kuriuos turi visi visi, naudojami tik žaidimams, bet ne žadintuvui. Patys pasižadinome vaikinuką ir priminėme, ką jis pažadėjęs. Susigėdęs puolė ruošti pusryčius. Tad turėjome dar mažiau laiko nei planavome. O taip norėjome paskutinį kartą pasimėgauti pusryčiais paplūdimyje.

Gili Trawangan sala (112 photo)

Greit papusryčiavę nulėkėme į prieplauką. Kelto dar teko palaukti.
Vos 30 min. keltu ir mes jau vėl Lomboke. Iš ten autobusiukas mus nuvežė iki Mataram (didžiausias Lombok miestas), į tą patį ofisiuką, kuriame pirkome bilietus.
Turėjome dar pakankamai laiko tad nulėkėme į prekybos centrą. Norėjome pasižiūrėti, ko mums gali prireikti Australijoje, kad ten nereikėtų mokėti brangiau.
Kažin ko daug negavome (daug ir netilptų), bet skaniai pavalgėme McDonalde. Niami niami. Nežinia kada sekantį kartą bevalgysim tokius skanumynus :).
Mums buvo žadėta, kad autobusas pajudės 13:30. Turėjome jo laukti iki 15:30. Kol visi susikrovė savo mantas - dėžės su vaisiais keleivių tarpuose, maišai ryžių, netgi traktoriuko variklį norėjo įsikrauti – neleido. Prisistatęs kažkoks ale pareigūnas patikrino mūsų bilietus ir pamatęs, kad bilietuose neįrašytas bagažas, paprašė dar papildomai susimokėti. Jau nebenorėjome su jais ginčytis tad sumokėjome. Matėme, kad ir vietiniai kažkiek moka, bet savo ramybei nesiglinome kiek – juk vistiek mokame daugiau nei jie :).
Tad pajudėjome. Autobusas buvo ne tik pilnas dėžių, bet dar ant jų įsitaisydavo po paplidomą keleivį, kuris lyg niekur nieko pasinaudodavo mūsų sėdynių atlošais pamiegoti. Liuks :). Mums buvo žadėta, kad kitą rytą jau būsime Labuanbajo (Flores salos pirmasis miestas). Žinojome, kad laiku nebūsime. Juk tai Indonezija. Organizavimas čia blogiausias iš visų kiek pamtėme. Kai atvykome prie kelto iš Lombok salos į Sumbawa kelto reikėjo laukti 2h. Ar turint kasdieninį maršrutą neina susiderinti grafikų? Bet svarbiausia, kad išvis persikėlėme.
Važiavome visą naktį, karts nuo karto sustodami pavalgyti. Maistas nebuvo blogas tad mes irgi užkandome (juolab, kad tai buvo įskaičiuota į bilieto kainą).

2010.02.02. 172-oji kelionės diena.
Pakeičiam nepakeičiamą autobusą. Apgalvotas priverstinis turistų pasilikimas Sape? Samdom laivuką. Estas. Skęstam?... Labuanbajo. Nakvynės ir transporto paieškos. Vokiečiai ir naujazelandietis.
Auštant buvome Bimos miestelyje – paskutiniame prieš vykstant iki kelto į Flores salą. Prieš kelionę mums buvo pasakyta, kad neturėsime pakeisti autobuso. Vėl melas. Pakeitę autobusiuką važiavome link kelto. Tik porą valandų.
Atvykome prie kelto apie 8h. Nors jau matėme, kad būsime Labuanbajo ne ryte, vis dar netikėjome, kad viskas vyksta gan sklandžiai.
Nuojauta nenuvylė. Išlipę sužinojome, kad keltas išplaukęs jau prieš dvi valandas ir, kad sekantis tik kitą dieną. O čia tai Indonezija :). Atveža ir palieka. Bent jau būtų palikę Bimoje, kur didesnis nakvynių pasirinkimas, juk jau žinojo, kad nespėsime į keltą.
Iš pradžių dar bandėme aiškintis, kas už ką atsakingas, bet greit nuleidome rankas ir ieškojome išeities. Nakvoti čia nenorėjome. Vienintelis viešbutukas buvo ir nešvarus, ir brangus. Reikia ieškotis laivo į Labuanbajo. Su mumis atvažiavęs estas (susipažinome jau išlipę iš autobuso) išvyko su motoroleriu ieškoti skrydžio per sąsiaurį, o mes likome ieškotis laivo.
Pirmasis pasiūlymas už beveik 700 litų. Neblogai :). Kai reguliari kaina ne daugiau 15 lt. asmeniui. Šnekėjomės toliau. Sulygome 7 kartus mažesnę kainą. Nebuvo pigu (juolab, kad už keltą buvome sumokėję), bet ir likti nenorėjome.
Jau sėdėjome laivuke kai atvyko ir estas. Kai mes sulygome kainą jam buvo greitai paskambinta ir parduotas mūsiškis variantas. Tik jis vienas mokėjo tiek kiek mes abu. Juk reikia kažkaip „nulupti“ tuos turistus :).
Laive įsitaisėme ir įsišnekome su estu Tomu. Smagus pašnekovas. Smagu, kad galime ir apie bendrus dalykus pakalbėti. Papolitikavome, pajuokavome.
Plaukėme gal 20 metrų ilgio laivuku su 4 asmenų įgula. Turėtų pakakti pasiekti kitą krantą. Kelionė turėjo tęstis apie 7h. Tarp Sumbawos ir Flores salų yra mažesniosios Komodo ir Rincos salos (jose galima pamatyti Komodo drakonus) ir dar daugelis mažesnių. Vaizdas tikrai gražus. Praplauki vienos salos pakrantę, o jau žiūrėk kita..

Labuanbajo (24 photo)

Netrukus mūsų šypsenos dingo kai pamatėme priešais mus putojančius vandenis. Tarp didesnių salų besisukinėjančios srovės susiduria ir sudaro didelius sūkurius ir bangas. Atrodo kaip didelė makalynė. Ir matėme kaip tai artėja. Už nugarų gan rami jūra, o priešais už kelių šimtų metrų mėsmalė :). Nejuokais sunerimome. Laivukas nebuvo pats didžiausias. Nors jūreiviai nerodė didelių nerimo ženklų, bet buvo susikaupę. Laivą sūkuriai pradėjo sukinėti į įvairias puses, bangos mėtyti į šonus. Gal tai jau pabaiga? Jeigu iškristume iš laivo sūkuriai kaipmat mus įtrauktų... Taip kovojome gal 10 minučių ir po truputį išplaukėme į ramesnius vandenis. Visi daug ramiau atsikvėpėme. Šnekučiavomės toliau. Galvojome, kad viskas jau praeityje. Toli gražu. Po kurio laiko pradėjo artėti dar viena sieną. Šįkart sūkurių nebuvo, bet bangų dydis buvo bemaž kaip mūsų laivukas. Pakildavome ant kalno ir šlept į pakalnę. Kartais vanduo būdavo prie pat pat borto.. Denyje pradėjo vartytis suoliukai... Ir mes dar norime pusę pasaulio apkeliauti laivais? Ta mintis dabar atrodė juokingesnė už Šapranausko anekdotus... Bet po kokių 20 minučių vėl išplaukėme į ramesnę jūrą. Vėl ramiau atsikvėpėme, bet vis dar laukėme naujų siurprizų. Bet daugiau nieko pavojingesnio nenutiko ir mes grožėjomės jūra toliau. Salos toliau slinko horizonte, kartai pašokinėdavo delfinai (šįkart kie toliau). Labai gražu.

Labuanbajo (24 photo)

Po truputį nurimome. O ir Labuanbajo jau pradėjo matytis. Prieš akis išlindo prisiminimai. Čia buvome buvę prieš dvejus metus. Tai buvo mūsų toliausias pasiektas taškas per visas keliones. Šįkart iki čia pavyko atkeliauti nei karto neskrendant. Liuks. Įdomus jausmas.